139Klausimas
Nustatykite sudėtinio sakinio rūšį
1. Manyje dar tyvuliavo lašelis grynos sąžinės, taigi prisėdau šalia mergaitės. (Ivan.) |
|
2. Žemaičiai suprato, kad toji žemė, kur jie nakvojo, yra jiems skirta. (Bar.) |
|
3. Kai karaliaus gyvenimas persirito į antrąją amžiaus pusę, jis nusprendė paskirti įpėdinius visose savo žemėse. (Bar.) |
|
4. Jis patikrino aparato ekraną – tikrai niekas neskambino ir nerašė. (Čern.) |
|
5. Jei tuose skaidriuose sakuose prieš milijoną metų per savo žioplumą buvo įklimpusi skruzdėlė, ji taip ir pasiliko amžiams. (Bar.) |
|
6. Gatvėje pašėlusiai kapsėjo tirpstantis sniegas, saulė tai užsiplieksdavo, tai užslysdavo už tankių pavasariškų debesų, o Karolio pirštai taip drebėjo, kad jis bijojo imti fotoaparatą. (Čern.) |
|
7. Savo žemiškiems ir dangiškiems reikalams tvarkyti nuo gimimo ligi mirties prūsai buvo pavedę savo dievams, kurių buvo trys –Perkūnas, Patolas ir Patrimpas. (Bar.) |
|
8. Plaukėjant rugiams, tėvas, pasisodinęs ant pečių mažiausią sūnų, eidavo į laukus pažiūrėti, kaip javai banguoja, pasiklausyti, ką šnara varpos apie būsimą duonelę. (Bar.) |
|
9. Šilai ir piliakalnių šlaitai mėlynuote melynuodavo nuo žibučių, o sodai apsipildavo baltais vyšnių ir rožiniais obelų žiedais. (Bar.) |
|
10. Nuo to laiko prūsai nebejodinėdavo baltais žirgais – balčiai buvo aukojami tik dievams. (Bar.) |
|
11. Niekas tuokart nežinojo, iš kur vėjas ateina ir ką jis pasėja niekieno žemėje. (Bar.) |
|
12. Jis buvo gerokai už ją aukštesnis, tatai pankei irgi patiko. (Ivan.) |
|
13. Atsirado kažkokia avių liga – išdvėsė visos avys. (Simon.) |
|
14. Rytas žadėjo karštį, ir Valė įsivaizdavo, kaip įkais šitas miestas per dieną. (B. Vilim.) |
|
15. Kai vilkė prieš pavasarį savo irštvoje atsiveda vilkiukų, šeimos tėvas rūpinasi, kad vilkė su visa šeimyna būtų pamaitinta. (Bar.) |
|
16. Kai jiems kelią pastodavo ežeras, jie puldavo semti vandenį rieškutėmis, tarsi taip būtų įmanoma vandens marias išsemti. (Bar.) |
|
17. Kas jų ten laukia, jie dar nežino, tačiau jų širdys kupinos vilties. (Bar.) |
|
18. Jie žinojo, kad po nakties išauš rytas, o po žiemos vėl ateis pavasaris. (Bar.) |
|
19. Jie nepažinojo mėnesių nei savaitės dienų, neskaičiavo valandų ir nenutuokė, kad, žemei vieną kartą apsisukus aplink savo girgždančią ašį, žmonės ir visi gyvi padarai pasensta lygiai vieneriais metais. (Bar.) |
|
20. Visi buvo kiaurai šlapi tarsi žuvys, ištrauktos iš vandens, o to kranto vis dar nebuvo matyti. (Bar.) |