70Klausimas
Perskaitykite tekstą laikydamiesi taisyklingos tarties ir kirčiavimo reikalavimų (galite įsirašyti į diktofoną ar telefoną, kad vėliau perklausytumėte). Palyginkite, kaip šį tekstą skaito diktorius. Įsivertinkite skaitymą (arba jus gali įvertinti draugai, mokytojas). Įsidėmėkite, kokių klaidų darėte. Stengdamiesi jų išvengti, tekstą perskaitykite dar kartą.
<...> šiandien mūsų kalba gyvuoja ir reiškiasi daugiausia jau elektroninėje erdvėje. Todėl ten klaidžioja begalė žodžių, kurie nieko nebepasako apie save, vartotojus „nebeprisimena“, nes yra praradę savo psichologinės raiškos funkcijas, vidines prasmes. Elektroninė erdvė neišlaiko žodžių kontekstų, tik literatūra atlieka šią funkciją, suaktualindama žodžių reikšmes, plėsdama semantinius žodžių laukus. Elektroninėje erdvėje žodis pradeda reikštis kaip ženklas, simbolis – jo šakos apgenėjamos iki pat kamieno: stovi medis, bet tai jau net sunku pavadinti medžiu, nes vien baslys. Todėl net ir šiandieninė poezija perima tuos nugenėtus žodžius, plikus jų kamienus, nes kontekstai, daugiaprasmybė elektroninėje erdvėje tik trukdo, jie šalinami iš jos kaip triukšmas. Prisiminkime: pirma buvo Žodis, ir Juo buvo kuriamas pasaulis. Dabar galima sakyti, jog žodis ženklina pasaulį. Žodis informacinėje erdvėje tampa ženklu. O tai akivaizdžiai naudoja reklama, nes žodis čia turi būti vienareikšmis, signalizuojantis apie įvairius malonumus. Net ir patį žodį neretai matome tam tikrose struktūrose, nes jis jungiamas su schemomis, vaizdais ikonografiniais ženklais, kurie reikalauja kito, ne filologinio perskaitymo. Šiandien mes daugiau gyvename apsupti vadinamosios virtualios tikrovės vaizdų bei vaizdinių, jų „negaminame“ arba nenorime gaminti pasitelkę vien kalbines priemones. Sakysime, ką daro žmogus skaitydamas knygą? Jis pats iš žodžių kuria ar atkuria vaizdus, jais įvairiai manipuliuoja. Dabar mums nereikia vargintis – patys vaizdai lenda iš ekranų, iš reklaminių skydų, muilo operų, trilerių. Štai, žiūrėk, vienas kitam duoda į snukį, ir viskas aišku. Kur nors ir pats galėsi pakartoti kokiam tamsiam skersgatvyje, savo „klientui“ prieš tai neištaręs nė žodžio, nebent nusikeikęs. Dabar nesunku suprasti, kodėl taip kriminalizuojama kalba ne vien gatvėje, bet ir teatre, filmuose, įvairiuose TV šou, mokyklose, literatūroje? O juk šia kalba yra siunčiami tik tam tikri agresyvūs signalai. O žodžiais tai papasakoti būtų ne taip paprasta, nes kalba perteikia daugybę niuansų – kaip trenkė, kaip viskas vyko, galų gale už ką trenkė. Kalba visuomet turi ir tam tikrą vertinamąjį motyvą, iškelia kitus kalbos registrus, klausimus. Dalykai, apie kuriuos nėra žodžių arba nieko apie juos nepasakyta, tam tikra prasme neveikia kaip žmoniškieji veiksniai. Todėl, mintyse turėdamas kūrybą, galiu tik pakartoti: žodžiai, kalba kuria pasaulį.
Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą. Sudarė Gediminas Kajėnas. Vilnius: VšĮ Bernardinai.lt, 2013.
Pasaulis yra gražus: pokalbiai apie kūrybą. Sudarė Gediminas Kajėnas. Vilnius: VšĮ Bernardinai.lt, 2013.