Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10
Atgal į sąrašą

Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Kirčiavimas / 69

69Klausimas

Perskaitykite tekstą laikydamiesi taisyklingos tarties ir kirčiavimo reikalavimų (galite įsirašyti į diktofoną ar telefoną, kad vėliau perklausytumėte). Palyginkite, kaip šį tekstą skaito diktorius. Įsivertinkite skaitymą (arba jus gali įvertinti draugai, mokytojas). Įsidėmėkite, kokių klaidų darėte. Stengdamiesi jų išvengti, tekstą perskaitykite dar kartą.

Pirmosios akimirkos svetimoje šalyje yra sudėtingas ritualas – kiekvienam dera tapti šamanu, burtininku ar magu. Tačiau daugelis stveria žadą atgavusius mobiliuosius telefonus ir kažką desperatiškai šaukia savo žmonoms, sekretorėms, meilužėms, bosams, vyrams, sugyventiniams, vaikams, šunų vedžiotojams, kačių šėrikams – tiems, kas pasiliko anapus magiškojo rato. Kiti atvykėliai zirzia del skersvėjų, drėgmės, karščio, dulkių, lietaus, žvarbos ar nosį riečiančios smarvės, taigi piktžodžiauja ne tik prieš gamtą, bet ir prieš ją sukūrusius vietos dievus. Šiuos žmones erzina veršiškas aplinkui slampinėjančių čiabuvių nuoširdumas ar sfinksiška neįžvelgiamybė, iš kantrybės veda nesuprantama muitininkų, pasieniečių, policininkų ir kitų uniformuotų pareigūnų kalba, kuri dažniausiai atrodo pikta, netgi grėsminga. Nelaimingieji bruzda be tikslo, užuot atsipalaidavę, ir nervinasi taip, tarsi išvis nežinotų, kas yra pasitikėjimas ir ramybė. Jie trina rankas drėgnomis servetėlėmis, idant neužsikrėstų svečiose šalyse visur knibždančiomis mirtinomis ligomis, ir galutinai palūžta bagažo salėje, išvydę judančia juosta atlinguojančius lagaminus, sulaistytus tirštomis lipniomis substancijomis arba perpjautus, iš kurių laukan virsta margaspalvės drabužių žarnos. Šie turistai neverti garbingo Keliautojo vardo, nes yra tik beviltiški storaodžiai barbarai, taisyklių, dogmų ir baimių vergai, amžiams praradę didžiųjų Visatos paslapčių pažinimo dovaną. Kelionė leidžia dar kartą sugrįžti į vaikystę. Ji mus priverčia smalsauti, šniukštinėti, žvalgytis, be atvangos klausinėti į viską rodant pirštu ir kaip vaikui mokantis skiemenuoti kalba, nuo kurios dažniausiai lūžta liežuvis. Kiekvienas naujas svetimšalis pašnekovas, taip lengvai dėliojantis žodžius savąja, bet mums svetima šnekta, atrodo didžiai išmintingas, kaip guguojančiam kūdikiui – daugiakalbis suaugęs. Ir kiekvienas pokalbininkas patenkina atvykėlio lūkesčius: ispanas atrodo (veikiau girdisi) aistringas, italas – romantiškas, indas – dvasingas, tibetietis – metafiziškas. Kelionė mums vėl suteikia prarastą gebėjimą stebėti, stebėtis, tyrinėti, pažinti, džiūgauti, krykštauti iš susižavėjimo ir nuostabos. Kelionė atveria net labiausiai susigniaužusią ir surambėjusią širdį, kuri vėl tampa imli neišsenkantiems pasaulio stebuklams ir todėl – dosni kitiems. Atvirlaiškių rašymas, dovanų namiškiams ir draugams pirkimas – tai tik vienas iš to dosnumo pasireiškimų. Kartkartėmis jis pasiekia aukščiausiąją savo gaidą, virsta maudžiančiu priekaištu dėl dėmesio ir meilės, kurių namuose niekada pakankamai neskyrei aplinkiniams, arba, pranokęs bet kokius sąžinės balsus, nuvilnija visa apimančiu kosminiu gailesčiu iki pat dangaus pakraščių. Kelionė mus sugrąžina ne tik į mūsų pačių vaikystę, bet ir į žmonijos vaikystę, ten, kur visa aplinkui knibždėte knibždėjo didžiausių paslapčių, vilčių, saldžių pavojų, neregėtų žvėrių, pasalūniškų dvasių, nuožmių demonų ir spindulingų dievybių. Į tuos laikus, kai žmogus dar nesijautė visagalis, visažinis, viskuo persisotinęs ir be galo nuobodžiaujantis, bet buvo daug laimingesnis. Į tą dabar jau visiems laikams prarastą erdvę, kai žmogus dar nebuvo vienintelis baisiai vienišas ir pats nuo savęs atskirtas gamtos šeimininkas, o tik mažytė begalinio kosminio srauto vilnis.  

Jurga Ivanauskaitė. Kelionių alchemija. Vilnius: Tyto alba, 2003.