| XIX a. pab. – XX a. pr. drama, siekusi atskleisti intuityvų suvokimą ir jutimą, iracionalų gyvenimo pradą. Simbolistai į dramaturgiją įvedė daugiaprasmį monologą, simbolines figūras, potekstę. ∆ ir teatras ieškojo muzikos, dailės, poezijos, choreografijos sintezės. ∆ kūrė M. Meterlinkas (Maeterlinck) – Nekviestoji viešnia, 1890, Žydroji paukštė, 1908, H. fon Hofmanstalis (von Hofmannstahl), O. Vaildas (Wilde), G. D’Anuncijus (D’Annunzio), A. Blokas, L. Andrejevas, V. Briusovas, S. Vyspianskis (Wyspiański) ir kt.
Lietuvių dramaturgiją simbolizmo linkme orientavo S. Čiurlionienė-Kymantaitė knygoje Lietuvoje: kritiškas žvilgsnis į Lietuvos inteligentiją (1910), režisierius A. Sutkus, kūręs simbolistinės dramaturgijos spektaklius Tautos teatre. Prie lyrinio simbolinės dramos modelio priartėjo tik V. Mykolaitis-Putinas dramose Valdovo sūnus (1920), Žiedas ir moteris (1925), misterijoje „Nuvainikuota Vaidilutė“ (1927). ∆ bruožų yra Vydūno misterijose, M. Šikšnio-Šiaulėniškio (Sparnai, 1907, Likimo bausmė, 1911), K. Puidos (Undinė, 1911), Rudens gaisai, 1924), ankstyvosiose P. Vaičiūno pjesėse (Milda meilės deivė, 1920, trilogija Mano taurė, 1920), kitų XX a. pr. dramaturgų kūriniuose. |
