| Sutartinės | polifoninės sandaros dainos, kurias atliekant vienu metu skamba du skirtingi tekstai ir dvi skirtingos melodijos (dažniausiai dviem skirtingais aukščiais). Dėl ypatingo atlikimo būdo ir teksto ... plačiau |
|---|---|
| Scena | 1. vaidinimo aikštelė. 2. struktūrinis dramos kūrinio vienetas, dramos veiksmo dalis, kuriai būdinga nesikeičianti personažų sudėtis. ∆ ribas apibrėžia personažo atėjimas ir išėjimas ... plačiau |
| Simbolistinė drama | XIX a. pab. – XX a. pr. drama, siekusi atskleisti intuityvų suvokimą ir jutimą, iracionalų gyvenimo pradą. Simbolistai į dramaturgiją įvedė daugiaprasmį monologą, simbolines figūras, ... plačiau |
| Strofa | pasikartojantis eilučių derinys, pasižymintis metro, intonacijos bei sintaksės vienove. Paprastai viena ∆ nuo kitos atskiriamos grafiškai (tarpu). ∆ rūšys skiriamos pagal ją sudarančių ... plačiau |
| Sintaksinė-intonacinė eilėdara | pagrįsta panašia eilučių sintaksine struktūra. Panaši sintaksinė struktūra sukuria panašią intonaciją. Tokia eilėdara būdinga lietuvių tautosakai. Ja parašytas ir pirmasis lietuviškas ... plačiau |
| Silabinės eilėdaros pagrindas | apytikris (silabizmas, senesnis variantas) arba tikslus skiemenų skaičius eilutėse (izosilabizmas, vėlesnis variantas) ir pastovus kirtis eilutės pabaigoje (paskutiniame ar priešpaskutiniame ... plačiau |
| Sinkopis | kaip ir silabotoninė eilėdara, remiasi dėsningu kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų išsidėstymu, tačiau sinkopio atveju daug laisvesni tarpkirtiniai intervalai. Bendro sinkopio schema ... plačiau |
| Sonetas | kanoniškos strofinės sandaros ir kanoniško rimavimo 14 eilučių eilėraštis, kurį sudaro du ketureiliai ir du trieiliai (itališkasis, arba Petrarkos (Petrarca) ∆), arba trys ketureiliai ir ... plačiau |
| Sinestezija | skirtingų pojūčių pateikimas viename metaforiniame junginyje. Sinestezijos pavyzdžių gausu H. Radausko poezijoje (pvz., „Vanduo apsirengė melodija kuklia, / Pabudusi šviesa į šaltą srovę ... plačiau |
| Skaičiuotės | ritmiški kūrinėliai, pagal kuriuos žaidžiant pasiskirstoma, kam teks gaudyti, nežiūrėti ar pan. ∆ būdinga greitas tempas, ryškus kapotas ritmas, lydimas ritmiškų veiksmų (pvz., rankų ... plačiau |
| Skaičiavimai (skaičiai) | tai eiliuoti improvizaciniai tekstai, kuriami skaičiuojant ir parenkant besirimuojančius su skaičiais žodžius (Viens – varlės piens / Du – padu / Trys – apsitrys / Keturi – ką ... plačiau |
| Sinekdocha | metonimijos rūšis, pagrįsta kiekybiniu principu – vienaskaita vartojama vietoje daugiskaitos, dalis vietoje visumos, pvz., apie alų sakoma gardi putelė. Dažnas ∆ atvejis – kai žmogaus ... plačiau |
| Stebuklinės pasakos | kūriniai, pasižymintys savitu fantastikos pobūdžiu, kuriuose pasakojama apie kovą su nepaprastais priešininkais (slibinu, velniu, milžinu), ypatingus žmogaus sugebėjimus ir magines priemones ... plačiau |
| Sakmės | itin gausus ir gyvybingas pasakojamosios tautosakos žanras, nuo pasakų besiskiriantis tuo, kad čia akivaizdžiai pretenduojama į tikrumą, t. y. iš klausytojų ir pasakotojo reikalaujama tam ... plačiau |
| Sakytinė retorinė tautosaka | tai sakomosios liaudies kūrybos rūšis, kuriai priklauso žanrai, išsiskiriantys savitu intonavimu (pakylėtas tonas, vaidybinis imitavimas), retoriška stilistika, tekstams būdinga monologo ar ... plačiau |
| Sveikinimai | poetiniai eiliuoti, rečiau proziniai tekstai, platinami rašytiniu pavidalu per atvirukus, stambesnes kompozicijas, o taip pat perduodami SMS žinutėmis per radijo, televizijos laidas, per spaudą. ... plačiau |
| Saga | (sen. skand. segja – pasakoti), senovės skandinavų pasakojimai proza. Plačiąja prasme ∆ vadinama visa senąja islandų k. parašyta proza, siaurąja – vietinė pasakojamoji lit-ra. ... plačiau |
| Sąmonės srautas, arba vidinis monologas | moderniai prozai būdinga literatūrinė technika, kuria atskleidžiama daugialypė personažo sąmonėje vykstanti minčių ir jausmų eiga. Jam būdingas nenuoseklumas, peršokimas nuo vienos ... plačiau |
| Sarkazmas | (gr. sarkasmos sarkazo – daskau mėsą), pikta, ironiška pašaipa, kilusi iš nusivylimo, apmaudo ir pagiežos, dažniausiai atmiešta skausminga refleksija dėl likimo, aplinkybių ar kitų ... plačiau |
| Satyra | (lot. satira, senesnis variantas satura – makalynė, maišalynė), lit-ros kūrinys ar vaizdavimo būdas, atskleidžiantis ir išjuokiantis aprašomojo (asmens, gyvenimo būdo, politinės sistemos, ... plačiau |
| Sentimentalizmas | (lot. satira, senesnis variantas satura – makalynė, maišalynė), lit-ros kūrinys ar vaizdavimo būdas, atskleidžiantis ir išjuokiantis aprašomojo (asmens, gyvenimo būdo, politinės sistemos, ... plačiau |
| Simbolizmas | (pranc. symbolisme gr. symbolon – |
| Sintaksinė poetinė figūra | tam tikra sintaksinė konstrukcija, vartojama kalbos raiškumui, poetiniam efektui pasiekti. Tokį efektą gali kurti viso teksto sintaksinė organizacija, pvz., skyrybos ženklų atsisakymas ... plačiau |
| Siurrealizmas | (pranc. surréalisme – viršrealizmas), avangardistinė lit-ros ir meno kryptis, gyvavusi Europoje (visų pirma Prancūzijoje) tarp I ir II pasaulinių karų. Išsivystė iš kiek ankstesnio ... plačiau |
| Socialistinis realizmas | oficiali sovietinės lit-ros doktrina, paskelbta 1934 m. I sovietinių rašytojų suvažiavime. Nors iš dalies rėmėsi klasikinio realizmo vaizdavimo principais, ja buvo siekiama lit-rą unifikuoti, ... plačiau |
| Stilius | (lot. stilus – rašymo pagaliukas, rašysena): 1. kalbos raiškos sistema lit-ros kūrinyje, priklausanti nuo individualaus kalbinės medžiagos vartojimo, atrankos, interpretacijos ir ... plačiau |
| Stilizacija | sąmoningas žinomo kūrinio, tam tikro žanro, formos, literatūrinės srovės ar epochos stiliaus, tam tikro kalbos būdo pamėgdžiojimas. Stilizacija gali apimti visą kūrinį (V. Krėvės ... plačiau |