| (lot. moralis – dorovingas), viduramžių didaktinės dramos žanras. ∆ situacijos ir konfliktai vaizdavo realų gyvenimą, temos perteikdavo amžiną konfliktą tarp gėrio ir blogio, kūno ir dvasios. ∆ veikėjai – alegorinės abstrakcijos, kurios išreiškė ydas ir dorybes, kovojančias dėl žmogaus sielos. Personažai neindividualizuoti, jų alegorinę prasmę žiūrovai suvokdavo iš akivaizdžių detalių (Savimeilė prieš save rankose laikydavo veidrodį, Pasitenkinimas nešiojosi apelsiną ir t. t.). Intriga nežymi, perteikta patetiškai, jaudinanti. Žmogaus gyvenimas ∆ paprastai būdavo lyginamas su kelione, kurioje neišvengiamai susiduriama su nenutrūkstančia kova tarp gėrio ir blogio. ∆ moralas dažniausiai būdavo tas pats: protingi žmonės eina gėrio keliu, o neprotingi tampa ydų aukomis. Populiarus visoje Europoje tapo ∆ siužetas apie žmogų, kurį aplanko Mirtis. Nesulaukęs paramos iš Draugystės, Giminystės ir Turtingumo, žmogus kreipiasi į savo Gerus darbus, ir šie jį atveda prie dangaus vartų (ši ∆, pavadinta Visi žmonės, buvo pastatyta ir Lietuvoje Tautos teatre 1919 ir 1924, inscenizacijos autorius ir rež. A. Sutkus). XV–XVI a. vaidintos ∆ laikomos grandimi, jungusia viduramžių dramą su naujųjų laikų dramaturgija. Alegoriniai∆ personažaiišliko Renesanso epochos dramaturgijoje (V. Šekspyro (Shakespeare) Žiemos pasaka (1610–1611) ir kt.), jėzuitų mokyklinėje dramoje. XIX–XX a. bandyta ?∆ žanrą atgaivinti poetinėje dramoje H. von Hofmanstalio (Hofmanstahl) Kiekvienas žmogus (1911), T. S. Elioto poetinėse dramose), epiniame B. Brechto teatre. |
