| daugelį amžių buvo vadinami griežtų žanro kanonų nesilaikę kūriniai, kuriuose pynėsi aukštasis ir žemasis stilius arba tragiški įvykiai nesibaigdavo herojaus mirtimi. ∆ žanras apibrėžiamas trimis tragikomiškumo kriterijais, nusakančiais personažų, draminio veiksmo, stiliaus savitumą: personažai priklauso ir aukštiesiems, ir žemiesiems visuomenės sluoksniams; veiksmas – rimtas, dramatiškas, tačiau nesibaigia katastrofa (gr. katastrophē – perversmas), herojus nežūva; derinama aukštoji ir žemoji kalbėjimo intonacija, patetiška tragedijos ir kasdieniška, vulgari komedijos kalba.
Pirmą kartą ∆ terminą (tragico-comoedia) pavartojo romėnų autorius Plautas Amfitriono prologe (III a. pr. Kr.), nurodydamas kūrinio žanro negrynumą: kartu su dievais ir karo vadu čia veikė tarnaitė, vergas, pagal Antikos estetiką priklausantys komedijos sferai. Manoma, kad ∆ – seniausia draminio meno forma, iš kurios išsivystė tragedija ir komedija. ∆ išpopuliarėjo Renesanso epochoje, tapo klasicistinės tragedijos pirmtake, o vėliau ir varžove (klasicizmo laikotarpiu buvo vadinamos tragedijos su laiminga pabaiga, pvz., P. Kornelis (Corneille) Sidą (1637) iš pradžių buvo pavadinęs ∆.
XX a. ∆ susiformavo kaip savarankiška, sudėtinga ir labai paslanki meninė struktūra. Žanrinį pavidalą įgavo L. Pirandelo (Pirandello) kūryboje (str. „Humorizmas“, 1908). Pagrindinės meninės raiškos priemonės – groteskas, paradoksas. Fabulose jungia fantastiką, metaforas, natūralistines detales, žmogaus – gyvulio – daikto paralelę, kalba gretina primityvų komizmą ir patetiką, dažnas beprotybės motyvas (F. Diurenmato (Dürrenmatt) Fizikai, 1961, Senos damos vizitas, 1955; J. Grušo Pijus nebuvo protingas, past. 1974, išsp. 1976). ∆ erdvė beveik visada uždara: lageris, psichiatrinė ligoninė ir pan. Personažai veikia specialiai sukurtose eksperimentinėse situacijose. ∆ pabaigos visada atviros, jose sukoncentruojamas tragikomiškumo efektas – atskleidžiama nelaukta reiškinio ar žmogaus prigimties pusė, dvilypumas, „juokingumo tragizmas“. ∆ juokas pagilina ir sustiprina tragizmą. Terminas ∆ kartais keičiamas terminu tragifarsas.
Pirmąja lietuviška ∆ laikoma B. Sruogos Pajūrio kurortas (1957); ∆ žanro bruožų turi J. Glinskio Grasos namai (1971, past. 1970), Cikuta – Sokratui (1981), S. Šaltenio vienaveiksmis groteskas Giljotina (1968), K. Sajos parabolinė pjesė Mamutų medžioklė (past. 1968, išsp. 1969) ir kt. |
