| (gr. diálogos – dviejų žmonių pokalbis): 1. lit-ros žanras – eiliuotas ar prozos kūrinys, parašytas pokalbio forma. Susiformavo Antikoje (Platonas, Lukianas, Seneka), atgijo Renesanso laikais Erazmo Roterdamiečio, U. fon Hutteno (von Hutten) ir kt. satyrinėje kritikoje, išpopuliarėjo XVIII a. J. G. Herderio, G. E. Lesingo (Lessing), D. Didro (Diderot), F. Fenelono (F. de Salignac de la Mothe-Fenelon), B. Paskalio (Pascal), Dž. Berklio (Berkeley) ir D. Hjumo (Hume) kūryboje. Lietuvos raštijoje pirmasis reikšmingas ∆ – A. Rotundo politinės publicistikos kūrinys Pasikalbėjimas lenko su lietuviu (1564, lenkų k.). Eiliuotą ?∆ parašė A. Baranauskas „Pasikalbėjimas giesminyko su Lietuva“. Poleminėse brošiūrose ∆ vartojo A. Maliauskis, kai kuriuose filosofiniuose veikaluose – A. Jakštas. Sovietiniais laikais ∆ formos eilėraščių parašė V. Mykolaitis-Putinas („Pasikalbėjimas giedrią dieną… ir tamsią naktį“, „Rytų motyvai“), E. Mieželaitis („Apokalipsinis dialogas“).
2. ∆ – pagrindinė ir svarbiausia draminės kalbos forma, kuri yra gyvenimiškos kalbos meninis atitikmuo. ∆ atlieka trejopas funkcijas: informacinę (perteikia žinias, be kurių dramos veiksmo nebūtų galima suprasti), charakterizuojančią (per ∆ išryškėja personažų pozicijos, jų charakteris) ir svarbiausią – dramatiškąją (kuria susidūrimo situacijas). Draminis ∆ iš esmės yra konfliktiškas. Dialogiškas savo esme yra net dramos kūrinio monologas – ginčas su pačiu savimi. Antikinėje dramoje ir Viduramžių misterijose bei moralitė daugiau vietos buvo skiriama monologams, o ne ∆. Renesanso, klasicistinėje ir romantinėje dramoje ∆ buvo toks pat dažnas, kaip ir monologai. Komedijoje ∆ visuomet yra dominuojantys; realistinėje dramaturgijoje ∆ taip pat vyrauja. Čia ∆ priartėja prie kasdieninio pokalbio, kuria natūralios kalbos iliuziją, pasižymi impulsyvumu, fragmentiškumu, inversijomis ir pakartojimais, nutolimu nuo gramatinių normų, eliptiškumu, nukrypimais nuo draminio pokalbio eigos. Moderniojoje dramaturgijoje, kurioje potekstė tampa vienu pagrindinių dramos teksto konstravimo principų, būdingas ?∆ daugiaplaniškumas (J. Grušas). Dauguma lietuvių dramų (V. Mykolaičio-Putino, B. Sruogos, Just. Marcinkevičiaus) yra eiliuotos, parašytos penkiapėdžiu jambu, pradedant M. Šikšnio „Pilėnų Kunigaikščiu“, iki šių dienų. ∆ daugiaprasmiškumo pagrindas yra ne metafora, o žodžio prasminis emocinis kontekstas. Semantinė teorija skiria tris ∆ tipus: 1. dialogas – dvikova, kuriam būdinga tai, kad ∆ subjektai turi dalį bendrų kontekstų; 2. „kurčiųjų dialogas“, kai išlaikoma tik išorinė ∆ forma, o subjektų kontekstai vienas kitam visiškai svetimi (K. Ostrauskas); 3. kontekstai iš esmės identiški; dialogo dalyvių replikos ne kovoja tarp savęs, o tarsi išplaukia viena iš kitos (kai kurie Vydūno, Sruogos „Pavasario giesmės“ dialogai).
|
