| Tai dainos, kuriose reflektuojami karai, sukilimai, kovos ar su tuo susiję istoriniai įvykiai; šiose dainose atsispindi tam tikro laikotarpio istorinės realijos. ∆ dažniausiai vaizduoja tam tikrų visuomenės sluoksnių (karių, sukilėlių, rekrūtų, tremtinių, partizanų ir kt.) gyvenimą, apdainuoja patriotinius žygdarbius (pavyzdžiui, Dariaus ir Girėno). Manoma, kad seniausios lietuvių ∆ siekia kovų su kryžiuočiais laikus; prie tokių dainų skirtina „Oi, lekia lekia gulbių pulkelis“, sutartinės „Sudaičio“, „Išjoja joja brolis į karą“.
Senosios lietuvių ∆, kaip ir visos klasikinės poetikos liaudies dainos, yra lyriniai kūriniai, kalbantys daugiausia apie žmogaus išgyvenimus, o ne apie įvykius. Jose poetizuojamas karys ir jo žūtis: pavyzdžiui, karį globoja Saulė ir Mėnuo, po mirties jis virsta rožės žiedu, raudonuogiu putinu, ąžuolu, o Saulė gedėdama devynias dienas neužteka. Kai kurios karinės dainos, apdainuojančios kario žūtį, kaip ir laidotuvių raudos, galėjo turėti apeiginę paskirtį.
∆ nuo XIX a. ėmė keistis – atsiranda naujo stiliaus kūriniai, kuriuose nebeišlaikomas formos ir turinio vientisumas, daug emocionalaus verksmingumo ir fantasmagoriškų vaizdų. Jose stipri rašytinės poezijos įtaka (skirtingai nuo klasikinių karo dainų), joms būdingas natūralizmas, o ne klasikinių dainų simbolizmas. Kadangi šiuo istoriniu laikotarpiu lietuviai privalėjo tarnauti svetimos šalies kariuomenėje (caro ar kaizerio), keičiasi ir požiūris į karą – jis imamas laikyti didžiausia nelaime.
Atskirą ∆ sluoksnį sudaro vėlyvosios (1918–1940 m.) nepriklausomybės kovų ir partizanų bei tremtinių dainos. Nepriklausomybės laikotarpiu dainomis neretai tapdavo autoriniai kūriniai, kurie išpopuliarėjo per mokyklas ar buvo sueiliuoti pačių dainininkų. Tas pats pasakytina apie pokario, tremtinių ir partizanų dainas, kurios buvo kuriamos naudojant autorinių kūrinių motyvus ar perkuriant žinomas liaudies dainas, žinomų poetų eilėraščius. Partizanų dainos yra tiesiogiai susiję su krašto istorija, jose apdainuojami istoriniai įvykiai, mūšiai, žūtys ir pan. Šiose dainose neretai minimi konkretūs asmenys – vadai (Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Juozas Vitkus-Kazimieraitis ir kt.), eiliniai partizanai, jų žygdarbiai ir tragiškos žūties aplinkybės. Šių dainų sklaidai padėjo ir 1945–1953 m. rezistentų leidžiami dainų rinkinėliai.
∆ yra reikšmingos kaip bendruomeninė istorijos patirtis ir įprasminimas. Lietuviams neturint istorinio epo, tai vienintelė poetinė kolektyvinės atminties forma, reflektuojanti tautos istoriją. |
