| poezijos žanras, atsiradęs Viduramžiais. Kanoninė ∆ susideda iš 28 eilučių (3 strofos po 8 eilutes ir baigiamasis kreipinio ketureilis) ir turi gana sudėtingą rimą. Tokių ∆ daug F. Vijono (Villon) kūryboje. Mažiau kanonizuotos rusų, anglų ∆. Šį žanrą ypač išplėtojo romantikai (anglų – V. Vordsvortas (Wordworth), S. T. Kolridžas (Coleridge), vokiečių – F. Šileris (Schiller), H. Heinė, prancūzų – V. Hugo). ∆ turi epinių, draminių elementų, neretai išplėtotų iki siužeto, kuris dažniausiai baigiamas pagrindinio veikėjo mirtimi. Nerimo, baimės nuotaika auga nuo baladės pradžios iki pabaigos.Lietuvių literatūroje ∆ atsirado XIX a. pr. Klasikinės ∆ pavyzdys – Maironio „Jūratė ir Kastytis“. Šiuolaikinėje poezijoje baladiniai eilėraščiai gana dažnai yra nutolę nuo klasikinės baladės ir išlaiko tik kai kuriuos jos bruožus („baisaus“ siužeto elementai, kraupumo, baimės pojūtis), pvz., Just. Marcinkevičiaus baladžių poema Devyni broliai, kai kurie J. Strielkūno, P. Širvio eilėraščiai. |
