| VI–XIII a. kurtai Viduramžių literatūrai būdingas realybės iškėlimas ir fiktyvumo ignoravimas: skaitytojams ar klausytojams siekiama įteigti, kad kūrinys vaizduoja tikrovę, o neįtikimi, stebuklingi įvykiai gali būti paaiškinti istoriškai (senais Artūro ar Karolio laikais taip tikrai buvo), geografiškai (tuose tolimuose kraštuose taip tikrai būna) ar teologiškai (tai įvyko Dievui, Dievo Motinai ar kuriam šventajam įsikišus). Kitas ∆ bruožas – gyvojo žodžio svarba: daugelis lit-ros kūrinių buvo ne tik skaitytojų skaitomi pavieniui, bet ir atlikėjų dainuojami arba pasakojami susirinkusiai publikai. Be to, lit-ra buvo stipriai susijusi su muzika: publikai pateikiami kūriniai turėjo melodijas ir buvo palydimi instrumentinės muzikos. ∆ turtinga žanrų, tačiau vyraujantis vaidmuo tenka poezijos formoms.Ankstyvųjų ∆ kurta lotynų kalba. Iki IX a. tekstai rėmėsi Biblija, Senuoju ir Naujuoju Testamentu. Vėliau atsirado tautinėmis kalbomis sukurtų kūrinių, bet giesmės, himnai, proziniai ir eiliuoti šventųjų gyvenimai, apaštalų darbų, kai kurių Senojo Testamento knygų atpasakojimai ir kiti į epus panašūs veikalai dar kurti lotyniškai. Teologijos ir filosofijos traktatai, istorijos kronikos, valdovų bei kitų įžymių vyrų biografijos, kalbos, pamokslai, piligriminių ir kitokių kelionių aprašymai taip pat buvo rašomi lotyniškai. Frankų karaliaus Karolio Didžiojo dvare lotyniškai buvo sukurta daug poezijos. Nors rašė daugiausia dvasininkai, kurtos ne tik giesmės, eiliuoti šventųjų gyvenimai, bet ir pasaulietiniai kūriniai: panegirikos, idilės, dedikacijos, eilėraščiai apie draugystę (eilėraščiuose nebuvo išsakoma tik meilė moteriai). Ermoldas Nigelijus IX a. parašė Karolio sūnui Liudvikui Maldingajam skirtą pirmąjį Viduramžių istorinį epą Liudviko žygiai (Gesta Lhudovici). Po Karolio Didžiojo mirties kultūros gyvenimas iš karaliaus dvaro persikėlė į vyskupystes. Apie X a. nežinomas autorius sukūrė garsų herojinį epą apie Valterį iš Akvitanijos Valtarijus (Waltharius). Iš Vėlyvosios Antikos atėjusių vad. ezopinių pasakėčių sekimus bei perdirbinius proza ar eilėmis pateikė Vincentas de Bovė (de Beauvais), Ademaras (Adémar), Valteris Anglikas (Walter Anglicus) ir kiti. Spėjama, kad apie XIII a. buvo sudarytas nepaprastai populiarus sakmių, anekdotų, meilės istorijų, pasakų, pasakėčių rinkinys Romėnų žygiai (Gesta Romanorum). Jį sudaro 286 proziniai pasakojimai. Daugeliui jų būdinga didaktinė nuostata: mokoma pažinti tikruosius draugus, vengti velnio pinklių, nepamiršti pomirtinio sielos gyvenimo, Paskutiniojo teismo ir pan. Savitas Viduramžių poezijos reiškinys buvo lotyniška vagantų poezija, kviečianti mėgautis gyvenimo džiaugsmais bei malonumais, vynu ir užstale, aukštinanti juslinę meilę, išjuokianti bažnytininkų veidmainiavimą. Svarbiausias vagantų poezijos kūrinys – XIII a. sudarytas rinkinys Buro dainos (Carmina Burana), pavadintas vienuolyno, kuriame rastas rankraštis, vardu.Tautinėmis kalbomis pradėję rašyti autoriai perėmė ir išplėtojo lotynų kalba sukurtų kūrinių idėjas, temas, žanrus. Visa ∆ paprastai skirstoma į tris grupes: herojinį epą, dvarų lit-rą ir miestų lit-rą.
Herojiniai epai, rėmėsi tautosakos sakmėmis bei padavimais, šlovinančiais karalių ir jų pavaldinių žygius. Prancūzijoje karžygių žygį šlovinantis epas vadintas žygio giesme (chanson de geste). Miestų, miestelių, bažnytkaimių aikštėse dainiai giedodavo epus progiesmiu (rečitatyvu), pritariami vieno ar kelių styginių muzikos instrumentų. Šiuo metu žinomos aštuonių epų melodijos. ∆ propagavo garbės, ištikimybės, drąsos, kovos džiaugsmo, keršto troškimo, mirties niekinimo, didžiadvasiškumo ir dosnumo vertybes. Pagrindinis jų herojus veikia ne vienas, o su bendražygiais ir dėl bendražygių. Pagrečiui eina likimo galios pasireiškimo, žmonių konfliktų dėl turtų, vertybių, teisių, pabaisų nugalėjimo vaizdai, dažnai įterpiama krikščioniškų elementų.Garsus prancūzų ∆ Rolando giesmė (Chanson de Roland) nežinomo autoriaus sukurtas apie 1100 metus. Jis atspindėjo tikrus įvykius: arabai 711 m. pavergė Ispaniją, o frankai sustabdė jų veržimąsi į Šiaurę. Grafas Rolandas buvo istorinė asmenybė, vienas iš Karolio Didžio vasalų. Jis tapo daugelio epinių ir kitokių kūrinių herojumi. Bet Rolando giesmės autoriui ne tiek rūpėjo perteikti istorinius faktus, kiek išaukštinti frankų patriotizmą ir Karolio Didžiojo riterių atkaklią kovą su kitatikiais maurais. Nors svarbiausias epo herojus Rolandas ir jo bendražygiai sutriuškinami, jų didvyriškumas atveria kelią Karolio Didžiojo ir kitų karžygių ir krikščioniškojo pasaulio pergalėms prieš kitatikius.Ispanų epas Giesmė apie Sidą (El cantar de Mio Cid), nežinomo autoriaus sukurtas XII a. viduryje, irgi turi istorinių atgarsių: vaizduojamas narsaus karvedžio Rodrigo Diaso de Bivaro (Sido) nesutarimai su valdovu Kastilijos karaliumi, jo ištrėmimas dėl dvariškių intrigų, karai su maurais ir krikščionimis, susitaikymas su karaliumi po Valensijos užkariavimo. Beveik nėra antgamtiškų dalykų, pabrėžiamas vaizdų realistiškumas. Ispanų epo veiksmas dažniau grindžiamas ne mūšiais, karžygiška veikla, kalba ne tik apie vasalo ištikimybę karaliui, kovą su kitatikiais maurais, bet ir apie asmeninį herojaus gyvenimą.Žymiausias germanų ∆ yra Nibelungų giesmė (Das Niebelungenlied), nežinomo autoriaus sukurta XII ir XIII a. sankirtoje. Jame apsakomas Burgundų valstybės ir nibelungų giminės žuvimas, – nuo senų laikų germanų sakmių bei padavimų rutuliota tema. Žinoma daug šios temos variantų. Istorinis jos pamatas – Didžiojo tautų kraustymosi įvykiai, germanų genčių tarpusavio kovos ir susidūrimai su kitomis gentimis. Šie įvykiai nėra nei dėstomi, nei gerai prisimenami: epe skamba tik tolimi, gerokai iškreipti, pasakų elementais apipinti jų aidai.
Karalių pilyse, aukštuomenės ir vyskupų rezidencijose klestėjo dvarų arba kurtuazinė (iš pranc. courtois – dvaro) lit-ra, dar vadinama riterine lit-ra. Ji atspindi dvarų bendruomenių kultūrą, jų puoselėjamą orumo jausmą, išmanymą, kas tinkama ir derama, moralės principus ir etiketą. Vienas svarbiausių dvarų lit-ros žanrų – riterių romanas, klestėjęs XII a. II pusėje ir XIII a. pr. Riterių romanas perėmė kai kuriuos herojinio epo, istorinių kronikų, šventųjų gyvenimų aprašymų elementus ir savitai juos transformavo. Itin ryškios sąsajos su herojiniu epu: abu žanrus sieja žygių, ištikimybės valdovui, narsumo motyvai. Tačiau ∆ būdingas ryškesnis asmeninis pradas. Jo herojus nebeįkūnija visuotinai reikšmingų idealų, o tik realizuoja pats save,– reiškia ne genties ar tautos interesus, bet stengiasi parodyti savo kaip individo galimybes. Jo interesų ratas siauresnis, intymesnis, daug vietos skiriama vyro ir moters santykiams, meilės temai. Svarbiausi ∆ herojaus bruožai – ištikimybė valdovui, krikščioniška gyvensena, našlių, našlaičių ir kitų skriaudžiamųjų globa, meistriškas ginklo vartojimas, meilės tarnystė, puikios manieros, etiketo išmanymas, gebėjimas gražiai dainuoti, šokti, groti, kurti eiles. ∆ svarbus damos kultas ir meilės tema. Riteris besąlygiškai tarnauja savo širdies damai, vykdo visus jos įgeidžius. Jo širdies dama dažniausiai yra ištekėjusi moteris, kurio nors didiko žmona, paprastai aukštesnės padėties moteris. Riterio meilė damai paženklinta nepasiekiamybės ženklu. Riteris žino egzistuojant ir žemišką, juslinę meilę, bet įsimyli aukšta, tobula meile, idant patobulėtų ir save sukilnintų. ∆ meilė yra žmogų tobulinanti gėrio versmė. Didingą, bet kartu ir paprastą herojinių epų pasakojimą čia pakeičia grakštūs, išdailinti, puošnūs vaizdai. Iš pradžių ∆ kurti pusiau proza, pusiau eilėmis, o nuo XIII a. paplito proziniai romanai. Romanus deklamuodavo, eiliuotas dalis dainuodavo arba skaitydavo dvaro pasakotojas. ∆ raidą veikė trys šaltiniai: Antika, keltų folkloras ir Rytų pasaulis. Iš tų romėnų literatūros kūrinių, kurie buvo žinomi Viduramžiais, ∆ perėmė kai kuriuos pasakojimo ir stilistikos elementus, antikinius siužetus. Antikos realijos keičiamos į Viduramžių: drabužiai, socialiniai saitai, veikėjų nuostatos, karyba, vertybių sistema atitinka Viduramžių gyvenimo formas, Antikos herojai paverčiami riteriais. Nors remiamasi antikiniais kūriniais, pateikiama ir daugybė pramanytų motyvų ir vaizdų. Nežinomo autoriaus lotyniškas kūrinys Apolonijaus žygiai (Gesta Apollonii) turėjo įtakos tautinėmis kalbomis eiliuotiems ir proziniams romanams apie Apolonijų. XII a. viduryje prancūzų kalba sukurtas anoniminis eiliuotas Romanas apie Aleksandrą Didįjį (Roman d’Alexandre). Benua Senmoras (Benoît de Sainte-Maure) sueiliavo Romaną apie Troją (Roman de Troie), be kitų dalykų, panaudodamas ne iš Antikos atkeliavusią, nežinia kieno išgalvotą istoriją apie Trojos karalaičio Trojilo ir belaisvės Brizeidės meilę. Homeras Viduramžiais buvo nežinomas, medžiagos semtasi iš Vergilijaus ir kitų romėnų rašytojų. Kiti autoriai šį romaną perdirbinėjo proza ir eilėmis. Vergilijaus Eneidos veikiamas nežinomas autorius sukūrė Romaną apie Enėją (Roman d’Énéas). Savotiškas Stacijaus poemos Tėbaida perdirbinys yra Tėbų romanas (Roman de Thèbes). Keltų folkloro motyvais kurti romanai apie karalių Artūrą. Istorinių duomenų apie šį asmenį nėra. Spėjama, kad karvedys tokiu vardu galėjo gyventi V ar VI a. Artūras anksti tapo sakmių herojumi. Riterių žygiai vyksta erdvės ir laiko kontūrų neturinčioje karaliaus Artūro karalystėje. Romanuose daug iš keltų tautosakos atėjusios fantastikos: užburtos pilys, burtininkai, fėjos, slėpininga giria, užkeiktas šulinys, užburta pilis, kerų gaubiamos pasakų būtybės (milžinai, nykštukai, fėjos, burtininkai). XII a. Kretjenas de Trua (Chrétien de Troyes) parašė seriją romanų apie Artūrą. Juo sekė kiti įvairiomis kalbomis rašę autoriai, pvz., trijų dalių romaną sukūręs Andrius Kapelionas. Tai romanai apie žygių ir nuotykių troškimo kupiną herojų, įkūnijantį riterio moralės kodeksą, turintį aiškų tikslą, nebijantį pavojų, sugebantį įveikti kliūtis. Artūras – galingos valstybės valdovas, jo rūmuose įsikūrusi klajojančių riterių brolija. Riteriai sėdi prie Apvaliojo stalo (Table ronde) idant būtų išvengta nelygybės. Pats Artūras dažnai minimas tik prabėgom, romano siužetas skirtas kuriam nors jo Apvaliojo stalo riteriui – Govenui, Persevaliui, Lanselotui ar Galahadui. Kretjenas pirmasis ėmėsi šventojo Gralio temos ir sujungė ją su Artūro dvaro tema. Po jo Gralio tema rašė daug autorių. Kretjeno romane Persevalis, arba Apysaka apie Gralį (Perceval ou Le conte du Graal) Graliu vadinama brangakmeniais papuošta taurė. Manoma, kad autorius ją traktavo kaip Kristaus kančios relikviją. Spėjama, kad iš pradžių keltų folklore Gralis buvo kažkoks magiškas daiktas, o anksti paplitusi krikščioniška legenda siejo Gralį su taure, kurioje vienas Kristaus mokinys surinko jo lašantį kraują. Kretjenas pasakoja, kad nepaisydamas motinos norų jaunuolis Persevalis išskubėjo į karaliaus Artūro dvarą, kur, visus nustebinęs narsa, tapo riteriu. Vienoje kelionėje jis pateko į pilį, kur pamatė keistą vaizdą: pro seną mirštantį riterį nešama ietis, nuo kurios laša kraujas, ir švytinti taurė, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo šventasis Gralis. Kuklus Persevalis nepaklausia, ką tai reiškia. Pabudęs rytą mato esąs tuščioje pilyje, Gralis dingęs, jis leidžiasi jo ieškoti. Turbūt dėl autoriaus mirties romanas tuo ir baigiasi. Apie 1170 – 1220 m. gyvenusio Vokiečių poeto Volframo Ešenbacho (Wolfram von Eschenbach) eiliuotame romane Parcifalis (Parzival) Gralio taurė pakeista brangakmeniu, galinčiu išpildyti visus norus, atjauninti, suteikti gyvybingos jėgos, tobulybės ir laimės simboliu. Šio romano herojus po nuotykio pilyje išvykęs ieškoti Gralio jį suranda. Narsiu riteriu tampa ir Parcifalio sūnus Lohengrinas. Kita iš keltų sakmių atėjusi romanų serija, taip pat susijusi su Artūro ciklu, buvo romanai apie Tristaną. XII ir XIII a. daug šių romanų variantų buvo sukurta įvairiomis kalbomis. Filologas Ž. Bedjė (Bédier), remdamasis ankstesne medžiaga, 1900. rekonstravo romaną Tristanas ir Izolda (Le roman de Tristan et Iseut) dabartine prancūzų kalba. Romane vaizduojama tragiška, mirties ženklu paženklinta skausminga meilės istorija. Nors romane minimas karalius Artūras, romano veiksmas vyksta karaliaus Marko valdose, kažkur Artūro karalystės pakraštyje. XV a. anglų rašytojas Tomas Meloris (Malory) sukūrė romaną Artūro mirtis (Le morte d’Arthur), apibendrinantį Artūro ciklo romanus ir visą ∆ lit-rą, aštuoniais atskirais pasakojimais išdėstęs Artūro, Gralio ir Tristano temas.Per kryžiaus karus ir per Ispaniją Europa prisilietė prie Rytų, viliojusių egzotika ir paslaptingumu. Su Rytais susijusių romanų siužetai paprastai pasakoja apie dviejų jaunuolių meilę, kuriai tenka nugalėti daug kliūčių, ir laimingą susitikimą pabaigoje. Dažniausiai vienas jaunuolis krikščionis, kitas – saracėnas, vienas karaliaus ar kunigaikščio vaikas, kitas – belaisvis. Bėgimas, vijimasis, kelionė laivu, piratų antpuoliai, daugybė atsitiktinumų bei netikėtumų, ištikimos, jokių kliūčių nebijančios meilės motyvas ir kai kurie kiti elementai sieja šiuos romanus su antikiniais graikų romanais. Šiam tipui priklauso, pvz., nežinomo autoriaus XIII a. lyrinė apysaka Okasenas ir Nikoletė (Aucassin et Nicolette). Kurtuazinių romanų rūšiai priskiriama ir Abeliaro kūryba, kurioje dominuoja meilės džiaugsmų ir kančių motyvas.Be romanų, dvarų literatūroje klestėjo lyrika (ypač XII a. II p. – XIII a. pr.). Vyravo moralės, politikos, religijos temos, bet svarbiausia buvo meilės tema, paženklinta moters adoravimo ir skverbimosi į individo išgyvenimus. Šiai poezijai įtampos teikė tam tikra prieštara tarp intymių individo jausmų bei emocijų ir viešos jų išraiškos: eiliuoti tekstai iš tiesų buvo publikai dainuojamos dainos, pritariant instrumentinei muzikai. Tarp poetų, kurie ne tik kūrė tekstus, bet ir juos dainavo sau akomponuodami, būta įvairių dvaro sluoksnių atstovų, bet dažnai ją kūrė apmokami profesionalai. Dainiai Prancūzijoje buvo vadinami trubadūrais ir truverais, Vokietijoje – minezingeriais. Itin daug poezijos sukūrė trubadūrai. Liko apie 2500 jų kūrybos eilėraščių. Lenktyniaudami tarp savęs trubadūrai surado visas įmanomas strofas ir rimų variantus. Provanso trubadūras Arno Danielis (Arnaut Daniel) sukūrė sudėtingiausią ir formos požiūriu reikliausią žanrinę formą sekstiną. Populiariausią tarp trubadūrų dainų kanconos formą itin ištobulino Bernaras Ventaduras (Bernart de Ventadour), kūręs nuoširdžius, jausmingus ir romantiškus tekstus. Bertranas Bornas (Bertran de Born) garsėjo karingo turinio sirventomis, kurių forma buvo panaši į kanconų. Riterio ar bajoro meilinimasis piemenaitei dažniausiai vaizduotas dialogo formos pastorelėse. Jas kūrė prancūzas Žanas Bodelis (Jean Bodel), vokietis Tanhoizeris (Tannhäuser), kiti. Dar būta panašių į Vergilijaus Bukolikas dialogo formos tensonų, kuriomis du poetai varžėsi pakaitomis kurdami po strofą įvairiomis temomis. Tarp vokiečių minezingerių garsiausias buvo Valteris Fogelveidė (Walther von der Vogelweide), kurio kūryba traukė nuoširdumu, pastovaus ir tyro meilės jausmo imperatyvais. Dar garsėjo Albrechtas Johansdorfas (Albrecht von Johansdorf), Reinmaras Hagenau (Reinmar von Hagenau), Tanhoizeris (Tannhäuser).Iš XII a. išliko tradiciškai Marijai Prancūzei (Marie de Françe) priskiriamas 12 eilėraščių, priklausančių lė (lais) žanrui, rinkinys. Eilės pasižymi psichologiniu ir simboliniu gilumu. Išliko apie 30 lė žanro eilėraščių iš XII ir XIII a., kitų autoriai nežinomi. Žanro požymiai: eilėraščiai turi prologą ir epilogą, veiksmas vyksta Artūro arba bretonų pasaulyje, vaizduojamas nepaprastas įvykis, dvaro aplinka, aristokratiški herojai, pateikiama stebuklų ir pasakų motyvų, tonas rimtas. Vyrauja dvi pagrindinės temos: meilės ir religijos. Kai kurie lė yra lyrinio, kai kurie – epinio pobūdžio.
Miestų literatūra klostėsi panašiu laiku kaip ir dvarų. Ji buvo skirta miestiečiams, pirkliams, amatininkams, kurie didžiavosi racionalumu, blaiviu protu, darbštumu, griežta morale, rizikos drąsa siekiant pelno. Ši lit-ra kiek didaktiška, su komizmo arba satyros dvasia: šaipomasi iš vienuolių, kunigų, paperkamų teisėjų, šykščių turtuolių ir pan. Prancūzijoje XIII a. klestėjo fablio žanras. Trumpi aštuonskiemenių eilučių gretutinio rimo eiliuoti kūrinėliai pateikia komiškus riterių, kunigų, vienuolių, miestelėnų, žmonų apgautų vyrų, sukčių, kvailių vaizdus, bet niekuo nesipiktina, nieko nekritikuoja ir nesmerkia. Jų tikslas – pralinksminti, suteikti pramogą; juokas dažniausiai paviršutiniškas, lengvas, nesikratantis nešvankybių ir dviprasmybių. Išliko apie 150 fablio, dauguma anoniminiai. Garsiausias jų autorius buvo Riutbefas (Rutebeuf). Tarp fablio pradininkų žinomas Riše (Richeut), o vienas vėlyviausių kūrėjų buvo Žanas Kondas (de Conde).Vokietijoje plito panašaus žanro kūriniai, vadinami švankais. XIII a. Štrikeris (Stricker) paskelbė savo švankų rinkinį. Švankai šiek tiek panašūs į pasakėčias. Geriausiuose švankuose didaktika natūraliai išplaukia iš veiksmo, o daugelio pabaigoje išryškinama, priduriant moralą. Švankai neturėjo vieningos formos. Jų buvo eiliuotų ir prozinių, neilgų, artimų anekdotams, ilgesnių, panašesnių į noveles, ir trumpučių patarlių ar posakių formos. Kai kurie švankai patyrė tam tikrą prancūzų fablio įtaką. Švankų veikėjai – apgavikai, garbėtroškos, apsirijėliai, kvailiai, girtuokliai, kyšininkai teisėjai, šarlatanai daktarai, goslūs vienuoliai, tingūs tarnai ir pan. Kai kurių personažai yra gyvūnai.Pastarieji veikia ir gyvūnų epu vadinamame Lapino romane (Roman de Renart). Tai XII a. pasirodžiusi didelė prozinių pasakojimų serija prancūzų kalba, matyt, priklausanti ne vienam autoriui. Daug perdirbinių ir sekimų išliko kitomis kalbomis. Panaudotos antikinės pasakėčios, švankai, įvairūs kiti pasakojimai apie gyvulius. Pagrindinė tema – išradingo ir sukto, kartais smulkų feodalą, kartais miestietį reprezentuojančio Lapino Renaro kova su vilku Izengrenu. Romanas kupinas liaudies išminties, smagaus humoro su satyros elementais. Jo komizmas dažnai pagrįstas vaizdų kontrastu, kylančiu dėl kitų lit-ros žanrų (Biblijos, liturgijos, herojinio epo, dvarų romano ir t. t.), kultūrinių kontekstų (Bažnyčios, riterystės ir pan.) perkėlimo į gyvūnų aplinką. Lapino romanas – savičiausių ir drauge populiariausių Viduramžių kūrinių, mokslingų raštų ir liaudies kūrybos sintezės rezultatas.Didelis ir savitas prancūzų literatūros veikalas yra XIII a. eiliuotas Rožės romanas (Roman de la Rose). Jo autoriais laikomi du rašytojai: jį pradėjęs Gijomas Loris (Guillaume de Lorris) ir užbaigęs Žanas Menas (Jean de Meung). Tai 22068 eilučių alegorinis kūrinys apie meilę. Siužetą sudaro ilgo sapno pasakojimas. Pasakotojas dėsto sapne patekęs į nuostabų sodą, ten jam buvo parodytas rožės atvaizdas, jis susižavėjęs, įveikęs daug sunkumų, kol pagaliau ją gavęs. Be pasakotojo, realių personažų daugiau beveik nėra, veikia mitologinės figūros (Amoras, Venera ir pan.) ir daug alegorijų: Protas, Šmeižtas, Pavydas, Baimė, Gėda ir kitos. Rožė yra mylimosios alegorija. Pateikiama teologinių ir filosofinių samprotavimų, astrologijos, gamtos mokslų žinių. Miestiečių literatūra turėjo ir dramos žanrą. Ankstyvoji viduramžių drama dar vadinama liturgine, nes X–XI a. bažnyčiose (iš pradžių prie altoriaus, o vėliau ir visoje erdvėje) buvo vaidinami įvairūs Biblijos epizodai: kūdikėlio Jėzaus garbinimas prie Kalėdų prakartėlės, Velykų Kristaus kančios, kvepalų mirusiam Jėzui patepti pirkimo (pagal Mk 16, 1) ir pan. scenos. XII a. drama plito, vaidinimai persikėlė į šventorius, miestų aikštes. Nuo lotynų kalbos pereita prie nacionalinių kalbų, vaidinimuose dalyvaudavo ne tik dvasininkai, bet ir miestiečiai. Daugelio mūsų laikus pasiekusių vaidinimų tekstų autoriai nežinomi. Paplito trys dramų rūšys: misterijos, mirakliai ir moralitė. Biblinių temų pjesės buvo vadinamos misterijomis. Seniausia – iš X a. išlikusi lotyniška misterija Ko ieškote? (Quem quaeritis?) labai trumpa. Prie Jėzaus kapo atėjusias tris Marijas angelas klausia, ko jos ieškančios. Šios atsako, kad Jėzaus iš Nazareto. Tada angelas praneša apie Prisikėlimą. Iš XII a. atėjusi lotyniška misterija Vaidinimas apie Antikristą (Ludus de Antichristo). Seniausios išlikusios misterijos tautinėmis kalbomis yra iš XII a. Tai Vaidinimas apie Adomą (Jue d’Adam), vaizduojantis Adomo ir Ievos nuopuolį, ir Prisikėlimas (La Résurrection). Senojo Testamento pranašų istorijomis rėmėsi misterijos apie pranašus. Vaidinimas apie mokinių bėgimą prie Kristaus kapo, sukurtas pagal Jono evangelijos epizodą (Jn 20, 1–8), turėjo komiškų elementų. Mergelių vaidinimas rėmėsi Mato evangelijos pasakojimu (Mt 25, 1–13) apie penkias protingas ir penkias paikas merginas. Buvo misterijų Paskutiniojo teismo temomis. Vėliau misterijos pradėtos jungti į ciklus. Mirakliai buvo kuriami apie stebuklingus apaštalų ir Dievo Motinos darbus. Į juos buvo įpinama istorinių padavimų, riterių romanų temų. XIII a. prancūzų rašytojas Riutbefas (Rutebeuf) sukūrė Miraklį apie Teofilį (Le miracle de Théophile). Jame pasakojama, kaip vieno vyskupo ekonomas, neteisingai apkaltintas ir atleistas iš pareigų, supykęs pradėjo ieškoti velnio pagalbos, sudarė su juo sandėrį. Šio miraklio pasiūlyta sielos pardavimo nelabajam tema ilgam išliko pasaulio literatūroje. Trečia vaidinimų rūšis – pamokomojo pobūdžio moralitė, itin mėgta Prancūzijoje ir Anglijoje. Jiems būdingas gėrio ir blogio, teisumo ir paklydimų kontrastas. Moralitė motyvai: žmogaus kova su ydomis, žmogus mirties akivaizdoje, žmogaus kelias nuo nuodėmės į išganymą per atgailą, šventųjų užtarimą ir Dievo malonę. Šiuose vaidinimuose veikė daug alegorinių personažų, pvz., Septynias didžiąsias nuodėmes ir Septynias didžiąsias dorybes vaizduojantys veikėjai. Žinoma apie 80 moralitė tekstų. Seniausias iš jų yra Gyvenimo puikybė (The Pride of Life). Pasaulietiniai vaidinimai atsirado jau Renesanso laikais ar pačioje Viduramžių pabaigoje. Jie dažniausiai buvo rodomi per Užgavėnes.Iš Antikos perėmusi, išrutuliojusi ir papildžiusi temų, žanrų bei formų įvairovę, Viduramžių literatūra ją perdavė vėlesniems laikams. |
