| oficiali sovietinės lit-ros doktrina, paskelbta 1934 m. I sovietinių rašytojų suvažiavime. Nors iš dalies rėmėsi klasikinio realizmo vaizdavimo principais, ja buvo siekiama lit-rą unifikuoti, pajungti propagandiniams tikslams. ∆ doktrina skelbė socialistinį realizmą pagrindiniu sovietinės grožinės lit-ros metodu ir reikalavo, kad rašytojas, kaip buvo teigiama, „teisingai, istoriškai konkrečiai vaizduotų revoliucingai besiplėtojančią tikrovę“. Be to, lit-ra privalanti idėjiškai formuoti ir auklėti lojalius socializmui žmones, komunizmo statytojus. Pavyzdiniu ∆ kūriniu laikomas M. Gorkio romanas Motina (1906), nors ir parašytas dar prieš paskelbiant doktriną. Lietuviškai ∆ principai pirmą kartą išdėstyti Maskvoje leistame žurnale Priekalas 1934. Lietuviškojo ∆ klasika laikytini J. Baltušio pjesė Gieda gaideliai, A. Vienuolio romanas Puodžiūnkiemis, T. Tilvyčio poema Usnynė, kuriuose kuriami suprimityvinti išnaudotojų ir išnaudojamųjų portretai (vieni perdėm idealizuoti, kiti sukarikatūrinti), vaizduojama nesutaikoma klasių kova, brėžiama neišvengiama socialistinės pertvarkos perspektyva. Panašių bruožų turi daugelis pirmaisiais pokario dešimtmečiais Lietuvoje parašytų kūrinių. Laikui bėgant, ∆ reikalavimai švelnėjo, jo samprata plėtėsi, kol galų gale paskutiniaisiais Sovietų Sąjungos gyvavimo dešimtmečiais ši sąvoka tapo neaiški. ∆ doktrina buvo taikoma ne tik lit-rai, bet ir kitoms meno rūšims, o ją atitinkantys kūriniai artimi sukurtiems pagal hitlerinio herojinio realizmo principus, taigi galima kalbėti apie totalitarinių šalių oficialiojo meno panašumus. Socialistinio realizmo klišes parodijuoja taip vadinamas socartas, viena postmodernistinių meno krypčių. |
