| (lot. romanus – romėnų, romaniškas, susijęs su antikine ir Viduramžių Romos kultūra, menu), epikos žanras, pasakojamasis (dažniausiai – prozos) kūrinys. Jo struktūrą sudaro daugelis lygmenų, kuriuos į tam tikrą visumą susaisto pasakojimas (naracija, diskursas), kompozicija, personažai, vaizdavimo objektas (tema), idėjos (problematika). ∆ skiriasi nuo kitų epinių pasakojimo (naracinių) žanrų (apsakymo, novelės, apysakos) ilgesne apimtimi, platesne vaizduojama medžiaga, labiau išplėtota, neretai – daugiašake fabula (siužetu). Kūrinio vientisumą, rišlumą dažiausiai užtikrina pasakotojas, kuris tarsi stebi, vertina, komentuoja vaizduojamus reiškinius, įvykius, personažus, situacijas ir pan. iš tam tikros perspektyvos, žiūros taško. ∆ istorijoje išsikristalizavo labai daug įvairių pasakotojo tipų: viena vertus, jis gali išreikšti ar imituoti autoriaus požiūrį (vadinamasis „aš“ tipo pasakotojas, kai kalbama pirmuoju asmeniu), kita vertus – savęs nerodyti, kurti įspūdį, tarytum viskas klostosi savaime (trečiojo asmens pasakojimas, menamoji kalba, įvairios vidinio monologo atmainos, sąmonės srautas ir kt.). ∆ skirstomas į žanrines formas arba tipus, dažniausiai remiantis: 1) vyraujančia tematika, vaizduojamais reiškiniais (buitinis, socialinis, filosofinis, psichologinis, nuotykių, istorinis, fantastinis ∆); 2) priklausomybe epochai (Baroko, klasicistinis, sentimentalizmo, romantizmo ir pan. ∆); 3) priklausomybe meninei srovei (realistinis, natūralistinis, modernistinis, ekspresionistinis, magiškojo realizmo, naujasis (prancūzų), postmodernistinis ir pan. ∆); 4) vaizdavimo būdais (satyrinis, lyrinis, epistolinis (laiškų) ir pan. ∆); 5) pasakojimo tipais (objektyvistinis, subjektyvusis, vidinio monologo, sąmonės srauto ∆). Klasifikacijos principai dažnai kryžiuojami, tad vieną ir tą patį kūrinį galima apibūdinti keliais aspektais, pvz., modernistinis-psichologinis-vidinio monologo ∆. Formavosi Antikos, Viduramžių, Renesanso, Apšvietos epochose paplitusių liaudies pasakojimų, anekdotų, sujungtų į platesnius ciklus pamatu (Apulėjaus (Appuleius) Metamorfozės, arba Aukso asilas, Longo Dafnis ir Chlojė, Dž. Bokačo (Boccaccio) Dekameronas) ir pasiekė šedevrų lygmenį (M. de Servanteso (Cervantes) Don Kichotas, F. Rable (Rabelais) Gargantiua ir Pantagriuelis, D. Defo (Defoe) Robinzonas Kruzas, Dž. Svifto (Swift) Guliverio kelionės); ilgainiui (ypač XIX ir XX a.) tapo pagrindiniu, populiariausiu epikos žanru. Tarp garsiausių XIX a. ∆ kūrėjų dažniausiai minimi: sentimentalistai L. Sternas (Sterne), S. Ričardsonas (Richardson), Ž. Ž. Ruso (Rousseau), realistai Stendalis (Stendhal), O. de Balzakas (de Balzac), G. Floberas (Flaubert), Č. Dikensas (Dickens), V. Tekerėjus (Thackerey), N. Gogolis, L. Tolstojus, F. Dostojevskis, A. Čechovas, B. Prusas, natūralistai E. Zolia, G. de Mopasanas (Maupassant). XX a. ∆ raiška tapo itin daugiašakė, greta gausių modernizmo atmainų pynėsi įvairios neorealizmo, psichologizmo, ekspresionizmo konvencijos, įtakingi tapo atskirų regionų (iberoamerikiečių magiškasis realizmas, prancūzų naujasis romanas), vėliau – postmodernizmo ir kt. variantai. Tarp žymiausiųjų romanistų nurodomi: M. Prustas (Proust), Dž. Džoisas (Joyce), Dž. Dos Pasosas (Passos), R. Muzilis, F. Kafka, H. Hesė (Hesse), T. Manas (Mann), V. Folkneris (Faulkner), E. Hemingvėjus (Hemingway), Dž. Londonas (London), V. Vulf (Woolf), A. Malro (Malraux), A. Židas (Gide), A. Kamiu (Camus), A. Rob-Grijė (Robbe-Grillet), K. Simon (Simon), A. Hakslis (Huxley), Dž. Orvelas (Orwell), S. Belou (Bellow), K. Abė (Abe), Y. Kavabata, M. Bulgakovas, M. Šolochovas, A. Solženycinas, M. Vargas Ljosa (Vargas Llosa), Ch. Kortasaras (Cortazar), G. Garsija Markesas (Garcia Marquez), U. Eko (Eco), K. Vonegutas (Vonnegut), Dž. Bartas (Barth), T. Pinčonas (Pynchon).Lietuvių ∆ pradmenys – pasakojamoji tautosaka, XIX a. proza, ypač apysakos (pvz., J. S. Dovydaičio Šiaulėniškis senelis, M. Valančiaus Palangos Juzė); žanro formavimuisi įtakos turėjo kaimynų (lenkų, rusų, vokiečių) autorių kūriniai. Pirmieji ∆ atspindėjo XX a. pr. lietuvių tautos siekius, idėjas: kėlė tautinį sąmoningumą, patriotišką didžiavimąsi garbinga istorija (V. Pietario Algimantas, 1904), realistiškai vaizdavo bendruomenės gyvenimą, socialinius konfliktus, kaimo ir miesto etines sandūras (Lazdynų Pelėdos Klaida, 1909), analitiškai narstė psichologinius ir moralinius reiškinius (J. Lindės-Dobilo Blūdas, 1912), taip pat gvildeno kūrybos, estetikos problematiką, impresionistiškai piešė erotinius išgyvenimus (I. Šeiniaus Kuprelis, 1913). Kitu raidos etapu (apie 1918–1940 m.) plėtėsi ∆ tematikos diapazonas, meninių priemonių repertuaras, tapo įvairesni ir labiau modernūs vaizdavimo būdai; kūrinių gausa išsiskyrė 3 deš. vidurys (1935–1936 pasirodė 45 ∆). Epinę tautos gyvenimo panoramą, atgimimo siekius parodė ir nacionalinio charakterio slėpinius gvildeno J. Tumas-Vaižgantas Pragiedruliuose (1918–1920). Tuo laikotarpiu dominavo realizmo konvencija, dažniausiai buvo vaizduojamas kaimo, miestiečių, tarnautojų ir inteligentų gyvenimas, socialiniai ir moraliniai aspektai; šiai krypčiai atstovauja A. Vienuolio Prieš dieną (1925), Vaižganto Šeimos vėžiai (1929), J. Grušo Karjeristai (1935), P. Cvirkos Žemė maitintoja (1935), L. Dovydėno Broliai Domeikos (1936), Jono Marcinkevičiaus Benjaminas Kordušas (1937), V. Mykolaičio-Putino Krizė (1937), P. Orintaitės Daubiškės inteligentai (1937), J. Jankaus dilogija Egzaminai, Be krantų (1938), I. Simonaitytės Vilius Karalius (t. 1, 1939), J. Paukštelio Pirmieji metai (1936), Kaimynai (1939) ir kt. Lygia greta plėtotos ir kitos žanrinės formos. Istorinio ∆ kūrėjai daugiausia telkėsi į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikus, vaizdavo didvyriškas kovas už tautos likimą, knygnešių žygius: V. Andriukaičio Audra Žemaičiuose (1930), A. Vienuolio Kryžkelės (1932), F. Neveravičiaus Blaškomos liepsnos (1936), K. Puidos Magnus Dux (1936), J. Marcinkevičiaus Kražių skerdynės (1938). Meninių aukštumų pasiekė psichologinis ∆, atskleidęs vidinius personažo potyrius, meilės išgyvenimų niuansus: V. Mykolaičio-Putino Altorių šešėly (1933), A. Vaičiulaičio Valentina (1936). Savitą šeimyninės kronikos ∆ tipą sukūrė I. Simonaitytė, vaizdavusi Prūsų Lietuvos žmonių likimus (Aukštujų Šimonių likimas, 1935); originalų groteskinį kūrinį parašė I. Šeinius (Siegfried Immerselbe atsijaunina, 1934). Populiariausias to meto detektyvinio, bulvarinio ∆ autorius – J. Pilyponis (Kelionė aplink Lietuvą per 80 dienų, 1928; Amžinas žydas Kaune, 1934; Kaukolė žalsvame čemodane, 1934). Satyrinius ∆ kūrė P. Cvirka (Frank Kruk, 1934), T. Tilvytis (Kelionė aplink stalą, 1936). Po 1940 ir pokario laikotarpiu, primetus Lietuvai sovietinį režimą, ∆ raida tapo nenuosekli, daugeliu atvejų priklausoma nuo politinės konjunktūros, ideologinių veiksnių. Į Vakarus pasitraukus per pusę rašytojų, liet. lit-ra tarsi suskilo į dvi šakas – buvo kuriama ir Lietuvoje, ir užsienyje. Išeivijos romanistai, gyvenę žodžio laisvės sąlygomis, gvildeno egzistencines individo problemas, nostalgiškai ir neretai idealizuodami, žvelgė į praeitį, vaizdavo skausmingą kaimietiškos ir urbanistinės kultūros sandūrį, apmąstė pragaištingą totalitarizmo poveikį žmogaus sąmonei. Tarp iškiliausių išeivijos ∆: V. Ramono Kryžiai (1947), J. Jankaus Naktis ant morų (1948) ir Anapus rytojaus (1978), M. Katiliškio Užuovėja (1952) ir Miškais ateina ruduo (1957), B. Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai (1956); vienas garsiausių lietuvių ∆, parašytas vidinio monologo forma, – A. Škėmos Balta drobulė (1958), taip pat A. Barono Lieptai ir bedugnės (1961), Alb. Baranausko Rudenys ir pavasariai (1975–1978), E. Cinzo Raudonojo arklio vasara (1975), Mona (1981), Šventojo Petro šunynas (1984). Įdomių ∆ parašė K. Barėnas, V. Alantas, K. Almenas, J. Gliauda, A. Kairys ir kt. Originaliu diskurso segmentavimu ir introspektyvia psichologine analize išsiskiria nuo 1972 m. Izraelyje gyvenančio I. Mero kūriniai – Lygiosios trunka akimirką (1972), Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius (1976), Sara (1982). Kitaip klostėsi Lietuvoje gyvenančių ir sovietinės ideologijos sūkurių blaškomų romanistų kūryba. Ankstyvaisiais pokario metais, išskyrus meistriškai sukurtus, talentinguosius K. Borutos Baltaragio malūną (1945) ir B. Sruogos Dievų mišką (paraš. 1946, išl. 1957), vyravo vadinamojo socialistinio realizmo dogmoms ir vadinamajam klasiniam požiūriui paklūstantys ∆: A. Gudaičio-Guzevičiaus Kalvio Ignoto teisybė (1948–1949), J. Usačiovo Nemunas laužia ledus (1956), Alf. Bieliausko Rožės žydi raudonai (1959). Tik nuo 6 deš. pab. liet. ∆ ėmė laisvėti, į jo kūrėjų gretas įsiliejo nauja karta, drąsesnė ir imlesnė pasaulio lit-ros patirčiai. Dėl stilistikos turtingumo ir lankstumo, pasakojimo moderniškumo (formavosi vadinamasis vidinio monologo ∆), dėl autentiškų personažų išgyvenimų aukščiau vertintini J. Baltušio Parduotos vasaros (2 t., 1957), V. Sirijos Giros Štai ir viskas (1963), M. Sluckio Laiptai į dangų (1963), Adomo obuolys (1966), Uostas mano – neramus (1968), Saulė vakarop (1976), Alf. Bieliausko Kauno romanas (1966). Tarp skaitytojų populiarūs buvo tarybinės tikrovės sutrikimus, konfliktus atviriau rodantys, taip pat II pasaulinio karo, pokario įvykių dramatizmą autentiškiau vaizduojantys ∆: J. Avyžiaus Chameleono spalvos (1979), Degimai (1982), Sodybų tuštėjimo metas (1970–1989), V. Bubnio Alkana žemė (1971), Po vasaros dangum (1973), Nesėtų rugių žydėjimas (1976), J. Baltušio (Sakmė apie Juzą, 1979), atskiri A. Zurbos, R. Kašausko, P. Treinio, V. Petkevičiaus, Sirijos Giros kūriniai. Išaugęs pasakojimo technikos, stiliaus, struktūros modeliavimo, personažų vaizdavimo lygis vis dėlto negalėjo pridengti semantikos ir idėjų schematiškumo ir tendencingumo. Palyginti retai rodomas laisvos dvasios žmogus, dažniau – personažas, kurio elgseną ir mąstyseną determinuoja komunistinė ideologija; buvo diegiamas socializmo santvarkos pranašumo ir valdžios teisingumo mitas.Ilgainiui, pradedant 9 deš., šie stereotipai pradėti laužyti, iškeliant kitokio tipo personažus arba tiesiog renkantis ne skatinamą aktualiąją visuomeninę problematiką, bet įvairesnę, neangažuotą tematiką. Imta dažniau vaizduoti politinių įvykių, brutalios tikrovės laužomus likimus, asmeninius psichologinius išgyvenimus, daugiaprasmius šeimos santykius, menininko, kūrėjo brendimą ir jo dvasios būsenas; reikšmingu ∆ raiškos baru tapo tautos istorijos mįslės ir lemtingi praeities vingiai, taip pat – Lietuvos partizanų kovos, antisovietinė rezistencija, trėmimai į Sibirą. Tuo atžvilgiu labiausiai vertintini J. Mikelinsko Genys yra margas (1976) ir Už horizonto laisvė (1978), R. Lankausko Vidury didelio lauko... (1962), Projektas (1986), Užkeiktas miestas (1990), Piligrimas (1995), R. Šavelio Dievo avinėlis (1974), B. Radzevičiaus Priešaušrio vieškeliai (1979–1985), V. Bubnio Piemenėlių mišios (1988), Atleisk mūsų kaltes (1989), Teatsiveria tavo akys 1993, R. Gudaičio Metaforų medžiotojai (1987), S. Šaltenio Kalės vaikai (1990), V. Juknaitės Šermenys (1990), J. Ivanauskaitės Mėnulio vaikai (1988), Pragaro sodai (1992), Ragana ir lietus (1993), V. Martinkaus Medžioklė draustinyje (1983). Vidiniai meniniai žanro struktūros pokyčiai (pasakojimo formų lankstumas, polifoniškas vaizdavimas, intertekstinis postmodernusis diskursas) bei išorinių sąlygų permainos (minties išlaisvėjimas, atviras santykis su pasauline lit-ra, o labiausiai – atkurta Lietuvos nepriklausomybė, savos valstybės tęstinumo atstatymas) lėmė naują, šiuolaikinį ∆ etapą. Jį jau žymi ir anksčiau pasirodę novatoriški mitografiškieji S. T. Kondroto ∆ (Žalčio žvilgsnis, 1981; Ir apsiniauks žvelgiantys pro langą, 1985), intelektualieji, daugiaplaniai R. Gavelio ∆ (Vilniaus pokeris, 1989; Vilniaus džiazas, 1993; Paskutinioji žemės žmonių karta, 1995; Septyni savižudybės būdai, 1999; Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste, 2002), lyriniai, kupini stilizacijų J. Kunčino ∆ (Tūla, 1997; Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis, 1997; Kasdien į karą, 2000). Užmoju išsiskiria originalūs daugiaplaniai emociniai, o vėliau – istoriosofiniai P. Dirgėlos ∆: Šalavijų kalnas (1977), Pogodalis (1978), Joldijos jūra (1987–1988), Anciliaus ežeras (1991), keturtomis ∆ ciklas Karalystė (1997–2004). Dabartinio ∆ erdvė itin plati, joje telpa tradiciniai epiniai ir lyriniai baladiški, avangardistiniai postmodernūs ir psichologiniai kūriniai. Tarp populiariausių ir kritikos labiausiai vertinamų autorių: R. Granauskas (Duburys, 2003), L. Gutauskas (Vilko dantų karoliai, 3 t., 1991–1997), E. Ignatavičius (Kiparisų tamsa, 2005), V. Bubnys (Balandžio plastėjime, 2002), S. Parulskis (Trys sekundės dangaus, 2002), M. Ivaškevičius (Žali, 2002), H. Kunčius (Nepasigailėti Dušanskio, 2006), J. Skablauskaitė (Mėnesienos skalikas, 2004), R. Šerelytė (Vardas tamsoje, 2004), L. S. Černiauskaitė (Kvėpavimas į marmurą, 2006), G. Aleksa (Ėriukas stiklo rage, 2003), V. Rožukas (Bitlų eros hieroglifas, 1990; Mosada, 1996). Labai pagausėjo populiarių, detektyvinio pobūdžio, taip pat masinei auditorijai skirtų, erotiniais išgyvenimais paremtų vadinamųjų „meilės“ ∆. Šiuolaikiniam etapui būdinga tai, kad ∆ daugeliu atvejų tapo preke, o jo meninę vertę dažnai nustelbia populiarumo ir perkamumo siekiai. |
