| (oracijos ir dialogai), tai į rugiapjūtės ir ganymo pabaigtuvių, Velykų, piršlybų ir vestuvių bei kitas ceremonijas nuo seno įsiterpusios prašmatnios kalbos. Jas paprastai sakydavo išraiškingai šnekėti, gražbyliauti sugebantys asmenys. Tomis kalbomis atlikdavo būtiną reikalą, pavyzdžiui, pakviesdavo į šventę ar paprašydavo dovanų. O gražus žodis, išskirtinis apdaras, dar ir gestai – jau papročių dirvoje suklestėję kūrybiniai pradai. Pažymėtina, kad praktinė paskirtis realizuojama ne buitine, o poetine kalba. ∆ yra ryškūs liaudies gražbyliavimo meno pavyzdžiai. Vaikų, einančių per Velykas prašyti kiaušinių, gražbyliavimo ištekliai nedideli, jų kalbos neilgos. Trumpa būdavo ir Sekminių piemenų, prašančių pasivaišinimui dovanų, kalbelė. O ir rudenį, baigiant ganiavą, sakomas „pamokslas“ ir jo „atgarsiai“ dažnai tik iš kelių sakinių. Daugiausia ∆ skambėdavo per piršlybas ir vestuves. Čia aukštinamas jaunojo geras būdas, dorumas, darbštumas, čia giriami be saiko jaunojo turtai. Kvieslys išgiria abu jaunuosius, juos pačius ir jų gėrybes. Pagyros liejasi upeliais, bet toks hiperbolizavimas netrunka virsti parodija – pramaišiui pinamos aukštojo ir žemojo stiliaus frazės. Net iškilmingai prasidėjusi tirada čia pat gali užsibaigti visai pašaipiai (Prašau neikite pėsti, ale raiti jokite, važiuoti važiuokite šešiais žirgais, visais širmais, riestais kaklais, ir tais pačiais aklais, raišiais kuinais, kiaulių takais). Didesnė įtampa kyla, kai giriamąją ir peikiamąją kalbą drožia skirtingų vestuvių pulkų atstovai, kaip antai, jaunojo pabrolys, įteikdamas jaunajai vainiką, jį visokiais būdais šlovina, o jaunosios pamergės iš jo visaip šaiposi. Žodžių mūšiai per vestuves vyksta ir pokalbiuose. Atvykėliai šmaikščiai kamantinėjami, visaip stengiamasi pasijuokti. Tokios „kautynės“, jų poetikos ir stilistikos ypatybės (tarp jų ir lotyniškų žodžių intarpai, tiradų rimai) rodo, kad lietuvių prakalbas veikė Baroko menas. Viena iš grandžių tarp rašytinės kultūros ir liaudies tradicijos, atrodo, yra buvęs mokyklų teatras. |
