Peripetija | (gr. peripeteia – netikėtas posūkis), staigus draminio veiksmo pasikeitimas, nelaukta įvykių komplikacija. ?∆ keičia personažų sprendimus ar poelgius, lemia veiksmo dinamiką, judėjimą ... plačiau |
---|---|
Poetinė drama | XIX a. pab. susiformavęs dramos tipas, perteikiantis poetinę pasaulio sampratą. ∆ perėmė romantizmo, simbolizmo patirtį, atsirado kaip priešprieša natūralistinei pasaulio raiškai. ∆ ... plačiau |
Pirmasai baras | literatūros almanachas, išėjęs 1915 Vilniuje viena knyga. Redagavo S. Šilingas, medžiagą jam telkė I. Šeinius ir R. Bytautas, bendradarbiavo V. Bičiūnas, K. Binkis, M. Biržiška, S. ... plačiau |
Pjūvis | lit-ros žurnalas, leistas Kaune 1929–1931. Išėjo 3 nr. Redaktorius, leidėjas, daugumos programinių str. autorius – P. Juodelis. Bendradarbiavo M. Miškinis, V. Katilius, J. Tumėnas ir kt.; ... plačiau |
Personifikacija | arba įasmeninimas, dažnai laikoma animizacijos sinonimu. Kartais teigiama, kad personifikacija nuo animizacijos skiriasi didesniu sąlygiškumu – tai sąvokų, idėjų vaizdavimas, suteikiant ... plačiau |
Prozopopėja | žodžiai, suteikiami daiktams, reiškiniams ar personifikuotoms sąvokoms (pvz., V. Kudirkos „Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu, / Tartum jisai žmogaus lūpas gavo, / Kelkite, kelkite, kelkite, ... plačiau |
Patarlė ir priežodis | lietuvių tautosakos teorijoje ir leidyboje įsitvirtinusi tarptautinė praktika patarles ir priežodžius aptarti ir skelbti kartu. |
Patarlės | tai pastovūs, tradiciškai vartojami, dažniausiai vaizdingi, perkeltinę reikšmę turintys posakiai. Dalis lietuviškų tekstų yra populiarių tarptautinių patarlių atitikmenys. Patarlės Nekask ... plačiau |
Priežodžiais | laikomos tradicinės frazės, kuriomis išreiškiama konkrečių įvykių, situacijų, asmenų vertinimas (dažniau nepalankus), replikos, sakomos tam tikrais atvejais; sintaksiškai priežodis gali ... plačiau |
Parodijos | humoristiniai kūrinėliai, kuriais imituojami rimto, dažniausiai religinio turinio tekstai (Sveika, Marija / silkę prarijo). Komizmo įspūdį parodijoje sukelia neatitikimas tarp parodijuojamo ... plačiau |
Pamokslas | krikščionių bažnytinės lit-ros žanras. Susiformavo ankstyvaisiais krikščionybės laikais. Žanro raidą veikė antikinė ir biblinė retorika. Teorinius ∆ pagrindus sukūrė šv. Augustinas. ... plačiau |
Parabolė | (gr. parabolē – palyginimas), trumpas lit-ros, dažniausiai prozos, kūrinys, kurio turinys šalia konkrečios prasmės apibendrina žmonijos egzistencijos, religijos, moralės vertybines ... plačiau |
Pasakėčia | didaktinės lit-ros žanras, kuriam priklauso dažniausiai eiliuoti trumpi alegoriniai kūriniai. ∆ paprastai sudaro pasakojamoji dalis ir moralas; pasakojimo veikėjai dažniausiai būna gyvuliai, ... plačiau |
Pasakojamoji tautosaka | viena iš tautosakos rūšių, apimanti meninio pasakojimo forma gyvuojančią žodinės liaudies kūrybos dalį. LLTI Lietuvių tautosakos archyve sukaupta daugiau kaip 160 000 ∆ užrašymų. ∆ ... plačiau |
Pasakos | tai sakytiniai, dažniausiai siužetiniai, prozos kūriniai, nors kartais pasitaiko ir rimuotų ∆. ∆ sekimas yra universalus reiškinys, būdingas tiek primityvioms, tiek modernioms visuomenėms, ... plačiau |
Pasakos apie gyvūnus | nesudėtingos struktūros archajiški kūrinėliai, kurių veikėjai yra gyvūnai ir augalai (paukščiai, žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai ir kt.). Manoma, kad pirmiausiai šios ∆ ... plačiau |
Pasakos-legendos | kūriniai apie Dievo, Kristaus ir įvairių šventųjų keliones po žemę, jų bendravimą su žmonėmis. Šiose ∆ vaizduojamas moralinis žmonių elgesio vertinimas. Pasakų-legendų siužetai ... plačiau |
Parabolės | nedidelės apimties vaizdingi pamokomi pasakojimai, kuriuose, pasitelkiant tam tikrą vaizdinį ar gyvenimišką situaciją, išreiškiama užslėpta idėja. ∆ kulminacija slypi netikėtoje, ... plačiau |
Pasakos apie kvailą velnią | nedidelės apimties, paprastos struktūros kūriniai, kuriuose vaizduojami žmogaus ir velnio ar berno ir pono konfliktai, varžymasis tarpusavyje. Pasakose parodomas žmogaus sumanumas ir gudrumas, ... plačiau |
Pasakos be galo | (arba nuobodulio pasakos), savitos trumpos pasakėlės, sudarytos dažniausiai iš vieno motyvo, kurį galima kartoti kiek nori. Motyvas neišplėtotas, apimantis tik vieną veiksmą ar situaciją. ... plačiau |
Pasakos su dainuojamaisiais intarpais | kūriniai, į kurių tekstą įpinamos ritmingos, eiliuotos išdainuojamos ar deklamuojamos atkarpos. Nuo kitų pasakų šios skiriasi tuo, kad čia viename kūrinyje derinami sekimas ir dainavimas ... plačiau |
Pasakėčios | laikytinos atskiru, nors ir ne itin gausiu, lietuvių pasakojamosios tautosakos žanru. Tai trumpi moralizuojantys pasakojimai, kurių pagrindiniai veikėjai – gyvūnai ar augalai. Pasakėčiose ... plačiau |
Padavimai | arba toponiminės ir istorinės sakmės, kūriniai, vaizduojantys tam tikrų konkrečių istorinių arba geografinių vietų, žmonių gyvenamosios aplinkos objektų atsiradimą, aiškinantys jų ... plačiau |
Pasakojimai ir atsiminimai | tikroviški tautosakiniai tekstai proza. Tautosakiniais kūriniais (o ne paprastu kasdieniu, buitiniu kalbėjimu) šiuos tekstus laikyti leidžia tai, kad jie, nors ir neilgai ar tik tam tikroje ... plačiau |
Pasakojimas | (naracija), įvykio arba įvykių pateikimas (žodžiu, raštu, vaizdu ar kitaip). Įvykis reiškia pradinės situacijos įveikimą ar būsenos pakeitimą į jai priešingą būseną: įprasta, kad ... plačiau |
Pasakotojas | (naratorius) – pasakojantis subjektas, istorijos sakytojas. Jis yra atsakingas už informacijos reguliavimą tekste, siūlo tam tikrą požiūrį į pasakojamus įvykius. Grožiniame tekste ∆ ... plačiau |
Personažas (veikėjas) | kūrinio vaizduojamojo pasaulio būtybė. Lit-roje gali būti vaizduojamas veikiantis, galvojantis ir jaučiantis ne tik žmogus, bet ir gyvūnas, daiktas ar reiškinys. Kūrinyje pasirodo ir ... plačiau |
Poema | ilgą laiką taip buvo vadinamas bet koks didesnės apimties poezijos kūrinys, šiuo metu ∆ laikomas stambiausias poezijos žanras, kuriame susipina epo, dramos ir lyrikos bruožai. ∆ išsivystė ... plačiau |
Poetika | seniausia lit-ros teorijos šaka, kurios tyrinėjimo objektu tradiciškai laikomos lit-ros formos. Tokios poetikos ištakos – graikų filosofų Platono ir Aristotelio veikaluose. Tačiau ... plačiau |
Poezija | eiliuota kalba parašyti lit-ros kūriniai; vienas iš pagrindinių (greta prozos) kalbos organizavimo būdų, kuriam būdinga ritminė struktūra. Iki Naujųjų amžių ∆ apskritai buvo vadinamas ... plačiau |
Postmodernizmas | bendro pobūdžio terminas, vartojamas kalbant apie šiuolaikinę visuomenę, kultūrą, meną, lit-rą, architektūrą. Chronologiškai eina po modernizmo, tačiau dėl ∆ santykio su modernizmu ... plačiau |
Potekstė | netiesioginių kalbos reikšmių lygmuo, kurį sakymo subjektas (adresantas) siekia pranešti, įteigti suvokėjui (skaitytojui, adresatui); paslėpta, bet numanoma, lengviau ar sunkiau ... plačiau |
Pozityvizmas | XIX–XX a. filosofijos srovė, taip pat ir lit-ros kryptis. Filosofijoje ∆ susiformavimas siejamas su prancūzų filosofo ir sociologo O. Komto (Comte), taip pat anglų filosofų J. S. Milio (Mill) ... plačiau |
Proza | (lot. prosa – nevaržoma (kalba): 1. neeiliuota, į rimuotus, ritmingus, intonacinius vienetus neskaidoma kalba; sąvoka vartojama kaip priešprieša eiliuotai kalbai, poezijai, dainoms. Sąranga ir ... plačiau |
Psalmė | (gr. psalmós – giesmė): 1. hebrajų religinė giesmė ir įvairių krikščionių Bažnyčių liturgijos dalis. 150 ∆ rinkinys – Psalmynas – sudaro vieną iš Biblijos Senojo Testamento ... plačiau |
Prakalbos ir pokalbiai | (oracijos ir dialogai), tai į rugiapjūtės ir ganymo pabaigtuvių, Velykų, piršlybų ir vestuvių bei kitas ceremonijas nuo seno įsiterpusios prašmatnios kalbos. Jas paprastai sakydavo ... plačiau |
Piršlio teismo parodija | savita vestuvių ceremonija, apipinta ryškiu gražbyliavimu. Šia ceremonija, skirta imituoti melagio piršlio teismą, pasišaipoma ir iš oficialių teismų. Per vestuves būdavo skaitomas piršlio ... plačiau |
Priesaikos | retorikos žanras, žinomas jau nebe iš komiškų karnavalų kultūros. Jas yra sakę didieji Lietuvos kunigaikščiai, iškilmingai pareikšdami teiginių tikrumą. Vėlesniais laikais, XVI–XVIII ... plačiau |
Pakartojimas |
atskirų žodžių, frazių ar sakinių kartojimas, atliekantis emocinio pabrėžimo, semantinio išryškinimo funkciją, pvz.: |
Paralelizmas | simetriškai išdėstytos vienodos ar panašios sintaksinės struktūros, kuriomis sugretinami skirtingi reiškiniai. Vienas dažniausių paralelizmų lit-roje – žmogaus būsenos ir gamtos ... plačiau |
Perkėlimas |
(anžambemanas, pranc. enjambement), sintaksinių intonacinių vienetų (sakinių, frazių) ir metroritminių vienetų (eilutės, strofos) nesutapimas. Šią figūrą mėgsta avangardistinės ... plačiau |
Polisindetonas |
sakinio dalių arba sakinių jungimas su pabrėžtinai daug jungtukų, pvz.: |
Parataksė | sujungiamųjų sakinių dominavimas tekste. |
Parodija | labiausiai paplitusi stilizacijos atmaina, kurioje dažniausiai pamėgdžiojamas kito kūrinio stilius, idėjos, autoriaus pažiūros ar pan. ir išryškinamos juokingosios pusės. Tai daroma ... plačiau |
Pastišas | stilizacijos atmaina, kai mėgdžiojama konkretaus kūrinio, autoriaus ar lit-ros srovės stilistinė maniera. Iš pirmo žvilgsnio pastišas gali pasirodyti panašus į parodiją, bet jis kuriamas ... plačiau |
Palyginimas | panašumu paremtas dviejų daiktų arba reiškinių sugretinimas, pvz., „Pro aukštus vartus / Ateinu / Kaip viešnia... (J. Degutytė); Laumė juostą pakabina / Kaip vainiką – danguje (H. ... plačiau |
Perifrazė | daikto ar reiškinio netiesioginis įvardijimas, nusakymas kitais žodžiais, pvz., akis – regėjimo organas. S. Nėries eilėraštyje perifrastiškai įvardijamas Kaunas: „Kur baltas miestas / ... plačiau |
Paronomazija | panašiai skambančių žodžių sugretinimas, norint išryškinti jų reikšmių artimumą ar tolimumą, pvz., V. Mykolaičio-Putino eilėraštis „Vasaris“ grindžiamas „vasario“ ir ... plačiau |