Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10

Terminai

a b c d e f g h i j k l m n o p r s š t u v ž
Peripetija (gr. peripeteia – netikėtas posūkis), staigus draminio veiksmo pasikeitimas, nelaukta įvykių komplikacija. ?∆ keičia personažų sprendimus ar poelgius, lemia veiksmo dinamiką, judėjimą ... plačiau
Poetinė drama XIX a. pab. susiformavęs dramos tipas, perteikiantis poetinę pasaulio sampratą. ∆ perėmė romantizmo, simbolizmo patirtį, atsirado kaip priešprieša natūralistinei pasaulio raiškai. ∆ ... plačiau
Pirmasai baras literatūros almanachas, išėjęs 1915 Vilniuje viena knyga. Redagavo S. Šilingas, medžiagą jam telkė I. Šeinius ir R. Bytautas, bendradarbiavo V. Bičiūnas, K. Binkis, M. Biržiška, S. ... plačiau
Pjūvis lit-ros žurnalas, leistas Kaune 1929–1931. Išėjo 3 nr. Redaktorius, leidėjas, daugumos programinių str. autorius – P. Juodelis. Bendradarbiavo M. Miškinis, V. Katilius, J. Tumėnas ir kt.; ... plačiau
Personifikacija arba įasmeninimas, dažnai laikoma animizacijos sinonimu. Kartais teigiama, kad personifikacija nuo animizacijos skiriasi didesniu sąlygiškumu – tai sąvokų, idėjų vaizdavimas, suteikiant ... plačiau
Prozopopėja žodžiai, suteikiami daiktams, reiškiniams ar personifikuotoms sąvokoms (pvz., V. Kudirkos „Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu, / Tartum jisai žmogaus lūpas gavo, / Kelkite, kelkite, kelkite, ... plačiau
Patarlė ir priežodis lietuvių tautosakos teorijoje ir leidyboje įsitvirtinusi tarptautinė praktika patarles ir priežodžius aptarti ir skelbti kartu.
Patarlės tai pastovūs, tradiciškai vartojami, dažniausiai vaizdingi, perkeltinę reikšmę turintys posakiai. Dalis lietuviškų tekstų yra populiarių tarptautinių patarlių atitikmenys. Patarlės Nekask ... plačiau
Priežodžiais laikomos tradicinės frazės, kuriomis išreiškiama konkrečių įvykių, situacijų, asmenų vertinimas (dažniau nepalankus), replikos, sakomos tam tikrais atvejais; sintaksiškai priežodis gali ... plačiau
Parodijos humoristiniai kūrinėliai, kuriais imituojami rimto, dažniausiai religinio turinio tekstai (Sveika, Marija / silkę prarijo). Komizmo įspūdį parodijoje sukelia neatitikimas tarp parodijuojamo ... plačiau
Pamokslas krikščionių bažnytinės lit-ros žanras. Susiformavo ankstyvaisiais krikščionybės laikais. Žanro raidą veikė antikinė ir biblinė retorika. Teorinius ∆ pagrindus sukūrė šv. Augustinas. ... plačiau
Parabolė (gr. parabolē – palyginimas), trumpas lit-ros, dažniausiai prozos, kūrinys, kurio turinys šalia konkrečios prasmės apibendrina žmonijos egzistencijos, religijos, moralės vertybines ... plačiau
Pasakėčia didaktinės lit-ros žanras, kuriam priklauso dažniausiai eiliuoti trumpi alegoriniai kūriniai. ∆ paprastai sudaro pasakojamoji dalis ir moralas; pasakojimo veikėjai dažniausiai būna gyvuliai, ... plačiau
Pasakojamoji tautosaka viena iš tautosakos rūšių, apimanti meninio pasakojimo forma gyvuojančią žodinės liaudies kūrybos dalį. LLTI Lietuvių tautosakos archyve sukaupta daugiau kaip 160 000 ∆ užrašymų. ∆ ... plačiau
Pasakos tai sakytiniai, dažniausiai siužetiniai, prozos kūriniai, nors kartais pasitaiko ir rimuotų ∆. ∆ sekimas yra universalus reiškinys, būdingas tiek primityvioms, tiek modernioms visuomenėms, ... plačiau
Pasakos apie gyvūnus nesudėtingos struktūros archajiški kūrinėliai, kurių veikėjai yra gyvūnai ir augalai (paukščiai, žuvys, ropliai, vabzdžiai, medžiai, grybai ir kt.). Manoma, kad pirmiausiai šios ∆ ... plačiau
Pasakos-legendos kūriniai apie Dievo, Kristaus ir įvairių šventųjų keliones po žemę, jų bendravimą su žmonėmis. Šiose ∆ vaizduojamas moralinis žmonių elgesio vertinimas. Pasakų-legendų siužetai ... plačiau
Parabolės nedidelės apimties vaizdingi pamo­komi pasakojimai, kuriuose, pasitelkiant tam tikrą vaizdinį ar gyvenimišką situaciją, išreiškiama už­slėpta idėja. ∆ kulminacija slypi netikėtoje, ... plačiau
Pasakos apie kvailą velnią nedidelės apimties, paprastos struktūros kūriniai, kuriuose vaizduojami žmogaus ir velnio ar berno ir pono konfliktai, varžymasis tarpusavyje. Pasakose parodomas žmogaus sumanumas ir gudrumas, ... plačiau
Pasakos be galo (arba nuobodulio pasakos), savitos trumpos pasakėlės, sudarytos dažniausiai iš vieno motyvo, kurį galima kartoti kiek nori. Motyvas neišplėtotas, apimantis tik vieną veiksmą ar situaciją. ... plačiau
Pasakos su dainuojamaisiais intarpais kūriniai, į kurių tekstą įpinamos ritmingos, eiliuotos išdainuojamos ar deklamuojamos atkarpos. Nuo kitų pasakų šios skiriasi tuo, kad čia viename kūrinyje derinami sekimas ir dainavimas ... plačiau
Pasakėčios laikytinos atskiru, nors ir ne itin gausiu, lietuvių pasakojamosios tautosakos žanru. Tai trumpi moralizuojantys pasakojimai, kurių pagrindiniai veikėjai – gyvūnai ar augalai. Pasakėčiose ... plačiau
Padavimai arba toponiminės ir istorinės sakmės, kūriniai, vaizduojantys tam tikrų konkrečių istorinių arba geografinių vietų, žmonių gyvenamosios aplinkos objektų atsiradimą, aiškinantys jų ... plačiau
Pasakojimai ir atsiminimai tikroviški tautosakiniai tekstai proza. Tautosakiniais kūriniais (o ne paprastu kasdieniu, buitiniu kalbėjimu) šiuos tekstus laikyti leidžia tai, kad jie, nors ir neilgai ar tik tam tikroje ... plačiau
Pasakojimas (naracija), įvykio arba įvykių pateikimas (žodžiu, raštu, vaizdu ar kitaip). Įvykis reiškia pradinės situacijos įveikimą ar būsenos pakeitimą į jai priešingą būseną: įprasta, kad ... plačiau
Pasakotojas (naratorius) – pasakojantis sub­jektas, istorijos sakytojas. Jis yra atsakingas už informacijos reguliavimą tekste, siūlo tam tikrą požiūrį į pasakojamus įvykius. Grožiniame tekste ∆ ... plačiau
Personažas (veikėjas) kūrinio vaizduojamojo pasaulio būtybė. Lit-roje gali būti vaizduojamas veikiantis, galvojantis ir jaučiantis ne tik žmogus, bet ir gyvūnas, daiktas ar reiškinys. Kūrinyje pasirodo ir ... plačiau
Poema ilgą laiką taip buvo vadinamas bet koks didesnės apimties poezijos kūrinys, šiuo metu ∆ laikomas stambiausias poezijos žanras, kuriame susipina epo, dramos ir lyrikos bruožai. ∆ išsivystė ... plačiau
Poetika seniausia lit-ros teorijos šaka, kurios tyrinėjimo objektu tradiciškai laikomos lit-ros formos. Tokios poetikos ištakos – graikų filosofų Platono ir Aristotelio veikaluose. Tačiau ... plačiau
Poezija eiliuota kalba parašyti lit-ros kūriniai; vienas iš pagrindinių (greta prozos) kalbos organizavimo būdų, kuriam būdinga ritminė struktūra. Iki Naujųjų amžių ∆ apskritai buvo vadinamas ... plačiau
Postmodernizmas bendro pobūdžio terminas, vartojamas kalbant apie šiuolaikinę visuomenę, kultūrą, meną, lit-rą, architektūrą. Chronologiškai eina po modernizmo, tačiau dėl ∆ santykio su modernizmu ... plačiau
Potekstė netiesioginių kalbos reikšmių lyg­muo, kurį sakymo subjektas (adresantas) siekia pranešti, įteigti suvokėjui (skaitytojui, adresatui); paslėpta, bet numanoma, lengviau ar sunkiau ... plačiau
Pozityvizmas XIX–XX a. filosofijos srovė, taip pat ir lit-ros kryptis. Filosofijoje ∆ susiformavimas siejamas su prancūzų filosofo ir sociologo O. Komto (Comte), taip pat anglų filosofų J. S. Milio (Mill) ... plačiau
Proza (lot. prosa – nevaržoma (kalba): 1. neeiliuota, į rimuotus, ritmingus, intonacinius vienetus neskaidoma kalba; sąvoka vartojama kaip priešprieša eiliuotai kalbai, poezijai, dainoms. Sąranga ir ... plačiau
Psalmė (gr. psalmós – giesmė): 1. hebrajų religinė giesmė ir įvairių krikščionių Bažnyčių liturgijos dalis. 150 ∆ rinkinys – Psalmynas – sudaro vieną iš Biblijos Senojo Testamento ... plačiau
Prakalbos ir pokalbiai (oracijos ir dialogai), tai į rugiapjūtės ir ganymo pabaigtuvių, Velykų, piršlybų ir vestuvių bei kitas ceremonijas nuo seno įsiterpusios prašmatnios kalbos. Jas paprastai sakydavo ... plačiau
Piršlio teismo parodija savita vestuvių ceremonija, apipinta ryškiu gražbyliavimu. Šia ceremonija, skirta imituoti melagio piršlio teismą, pasišaipoma ir iš oficialių teismų. Per vestuves būdavo skaitomas piršlio ... plačiau
Priesaikos retorikos žanras, žinomas jau nebe iš komiškų karnavalų kultūros. Jas yra sakę didieji Lietuvos kunigaikščiai, iškilmingai pareikšdami teiginių tikrumą. Vėlesniais laikais, XVI–XVIII ... plačiau
Pakartojimas

atskirų žodžių, frazių ar sakinių kartojimas, atliekantis emocinio pabrėžimo, semantinio išryškinimo funkciją, pvz.:
Vis gaudžia ir gaudžia, vis dunda ir dunda,
Ir didina, ... plačiau

Paralelizmas simetriškai išdėstytos vienodos ar panašios sintaksinės struktūros, kuriomis sugretinami skirtingi reiškiniai. Vienas dažniausių paralelizmų lit-roje – žmogaus būsenos ir gamtos ... plačiau
Perkėlimas

(anžambemanas, pranc. enjambement), sintaksinių intonacinių vienetų (sakinių, frazių) ir metroritminių vienetų (eilutės, strofos) nesutapimas. Šią figūrą mėgsta avangardistinės ... plačiau

Polisindetonas

sakinio dalių arba sakinių jungimas su pabrėžtinai daug jungtukų, pvz.:
Ir aš nenoriu matyt
egzilo tuštėjančių rankų,
ir aš nenoriu matyt
jų finalinio šauksmo ... plačiau

Parataksė sujungiamųjų sakinių dominavimas tekste.
Parodija labiausiai paplitusi stilizacijos atmaina, kurioje dažniausiai pamėgdžiojamas kito kūrinio stilius, idėjos, autoriaus pažiūros ar pan. ir išryškinamos juokingosios pusės. Tai daroma ... plačiau
Pastišas stilizacijos atmaina, kai mėgdžiojama konkretaus kūrinio, autoriaus ar lit-ros srovės stilistinė maniera. Iš pirmo žvilgsnio pastišas gali pasirodyti panašus į parodiją, bet jis kuriamas ... plačiau
Palyginimas panašumu paremtas dviejų daiktų arba reiškinių sugretinimas, pvz., „Pro aukštus vartus / Ateinu / Kaip viešnia... (J. Degutytė); Laumė juostą pakabina / Kaip vainiką – danguje (H. ... plačiau
Perifrazė daikto ar reiškinio netiesioginis įvardijimas, nusakymas kitais žodžiais, pvz., akis – regėjimo organas. S. Nėries eilėraštyje perifrastiškai įvardijamas Kaunas: „Kur baltas miestas / ... plačiau
Paronomazija panašiai skambančių žodžių sugretinimas, norint išryškinti jų reikšmių artimumą ar tolimumą, pvz., V. Mykolaičio-Putino eilėraštis „Vasaris“ grindžiamas „vasario“ ir ... plačiau