| tai sakomosios liaudies kūrybos rūšis, kuriai priklauso žanrai, išsiskiriantys savitu intonavimu (pakylėtas tonas, vaidybinis imitavimas), retoriška stilistika, tekstams būdinga monologo ar dialogo forma. Nuo pasakojamosios tautosakos skiriasi tuo, kad siužetai jai nėra būtini. Ekspresyvia raiška dažnai artima mažųjų formų (trumpų pasakymų) tautosakai, bet jos tekstai ilgesni. Iš dalies yra panašumo į raudas, taip pat monologines, laisvokos struktūros, pasižyminčias pakylėtos kalbos dvasia, tik jų intonavimas rečitatyvinis.Viena ∆ dalis yra glaudžiai susijusi su papročiais ir apeigomis. Tai žanrai, kurie lydi metų švenčių, darbo, šeimos gyvenimo reikšmingus momentus. Kita dalis – tai žaidimų poetiniai tekstai, dažnai dialogai. Yra retorinės tautosakos, kuri priklauso kalbinės magijos sričiai, dar kita skirta reklamai, sutarčių ir teisinei procedūrai, specifinei adoracijai ir pan. |
