| ilgą laiką taip buvo vadinamas bet koks didesnės apimties poezijos kūrinys, šiuo metu ∆ laikomas stambiausias poezijos žanras, kuriame susipina epo, dramos ir lyrikos bruožai. ∆ išsivystė iš herojinio epo ir kartais suvokiama kaip jo sinonimas. Jai būdingi epo bruožai – beasmenis pasakojimas, ryški siužetinė linija, išvystyti charakteriai (A. Mickevičiaus Gražina), draminė kompozicija (Just. Marcinkevičiaus Heroika, arba Prometėjo pasmerkimas); romantizmas į dramą įvedė lyrinį elementą – lyrinio subjekto emocijų raišką, fragmentišką kompoziciją ir pan. ∆ pobūdis, struktūra, stilistinės ypatybės priklauso nuo epochos, literatūrinės krypties, autoriaus individualybės (pvz., Klasicizmo epochoje populiari didaktinė, aprašomoji ∆, simbolizmo estetika pastebima V. Mykolaičio-Putino ∆ Vergas). XX a. ∆, be žanrinės sintezės, būdinga sudėtinga vaizdų struktūra, filosofiniai, istoriniai apibendrinimai (T. S. Elioto Bevaisė žemė, Č. Milošo (Miłosz) Kur saulė pateka ir kur nusileidžia). ∆ – K. Donelaičio Metais – prasidėjo lietuvių grožinė lit-tūra. Aprašomosios klasicistinės ∆ bruožų ir romantinio lyrizmo esama A. Baranausko Anykščių šilelyje, epo ir lyrikos sintezė pastebima Maironio Jaunojoje Lietuvoje. ∆ tebėra populiari tarp šiuolaikinių lietuvių poetų (∆ parašė K. Bradūnas, S. Geda, V. Bložė, G. Cieškaitė ir kt.). Just. Marcinkevičius, daugelio ∆ autorius (Siena, Donelaitis, Pažinimo medis, Devyni broliai ir kt.), ∆ pavadino „žanrų žanru“, kuris savo išraiškos įvairove prilygsta simfoniniam orkestrui. |
