| (naratorius) – pasakojantis subjektas, istorijos sakytojas. Jis yra atsakingas už informacijos reguliavimą tekste, siūlo tam tikrą požiūrį į pasakojamus įvykius. Grožiniame tekste ∆ nėra tapatus autoriui: net ir pirmojo asmens pasakojimuose ∆ yra vaizduojamo pasaulio dalis, autoriaus vaizduotės tvarinys. ∆ figūros ryškumas dažniausiai priklauso nuo to, ar tekste yra išryškinta pati pasakojimo situacija (∆ ir jo adresato santykis, pasakojimo aplinkybės), pvz., J. Biliūno prozoje ?∆ yra labiau pastebimas nei Žemaitės prozoje, nes aiškesnė pasakojimo situacija. Viename kūrinyje gali susitikti skirtingo lygmens ∆: apie vieną ∆ gali papasakoti kitas ∆ (J. Biliūno „Vagis“). ∆ gali būti daugiau ar mažiau juntamas tekste, patikimas arba nepatikimas, anonimiškas arba įvardytas, „objektyvus“ (kalbantis trečiuoju asmeniu) arba „subjektyvus“ (kalbantis pirmuoju asmeniu), susijęs arba nesusijęs su pasakojama istorija, vienvaldis arba demokratiškas, žodį suteikiantis personažui, kitam pasakotojui. Polifoniniame (daugiabalsiame) pasakojime ∆ ir personažo požiūriai išsiskiria, bet yra vienodai svarbūs (F. Dostojevskio Nusikaltimas ir bausmė, V. Folknerio (Faulkner) Kai aš gulėjau mirties patale). Literatūroje dažniausiai pasakojama būtuoju laiku apie tai, kas įvyko anksčiau (vėlesnis pasakojimas), o rečiausiai – būsimuoju laiku apie tai, kas dar bus (ankstesnis pasakojimas), kaip pranašysčių tekstuose. Gali būti pasakojama esamuoju laiku apie tai, kas tuo pat metu vyksta (lygiagretus pasakojimas), kaip vidinio monologo romanuose, reportažuose. Dažnai tekste yra derinami skirtingi pasakojimo tipai (įterptinis pasakojimas): vėlesnis pasakojimas derinamas su lygiagrečiuoju dienoraščio arba laiškų formos kūriniuose. ∆ santykis su savo paties papasakota istorija gali būti dvejopas: arba jis joje nedalyvauja (Žemaitės prozoje, kurioje pasakojama trečiuoju asmeniu), arba dalyvauja (J. Biliūno prozoje, kurioje pasakojama pirmuoju asmeniu) ir prisiima pagrindinio arba šalutinio veikėjo vaidmenį. Pagrindinė ∆ funkcija yra pasakoti, pateikti įvykius, tačiau tuo pat metu jis gali atlikti ir kitokias funkcijas: metapasakojimo (paaiškinti savo pasakojimo tvarką, pasirinktą stilių), bendravimo (kreiptis į adresatą), liudijimo (įrodinėti, kad istorija yra tikra, atskleisti savo santykį su ja), imtis didaktikos, ideologinės funkcijos (pateikti istorijos ir personažų vertinimą, moralą). ∆ savo požiūrį į istoriją perteikia tiesiogiai, ją pakomentuodamas, arba netiesiogiai: jo nuomonę ir simpatijas išduoda personažo apibūdinimas, padidintas dėmesys tam tikriems personažams ir įvykiams, komentarai užsidėjus personažo kaukę, ironija, emociniai ir vertinamieji epitetai ir pan. ∆ nebūtinai sutampa su aplinkos stebėtoju (J. Biliūno „Brisiaus galas“). Pagal ?∆ užimamą poziciją stebėjime skiriami trys žiūros taškai: nulinis (visažinis ?∆, žinantis daugiau nei personažas, pvz., Žemaitės pasakotojas), vidinis (pateikiama tik tokia informacija, kurią galėtų žinoti personažas, ∆ žino tiek, kiek žino personažas, pvz., J. Biliūno ∆) ir išorinis (personažo matymas tik iš šalies, nesistengiant įžvelgti jo vidaus, kai ∆ atrodo žinantis mažiau nei personažas, pvz., E. Hemingvėjaus proza). Modernioje prozoje gali būti pasakojama ir antruoju asmeniu pabrėžiant vidinį konfliktą arba ∆ artimumą personažui (R. Granausko Jaučio aukojimas). XIX–XX a. sandūroje Europoje modernėjantis pasakojimas išpopuliarino prozoje subjektyvų ∆, pirmojo asmens pasakojimą ir dar daugiau dėmesio skyrė personažo būsenoms. Lietuvių lit-roje subjektyvaus pasakojimo pradininkais laikomi Šatrijos Ragana ir J. Biliūnas. |
