| (gr. parabolē – palyginimas), trumpas lit-ros, dažniausiai prozos, kūrinys, kurio turinys šalia konkrečios prasmės apibendrina žmonijos egzistencijos, religijos, moralės vertybines problemas. ∆ artima pasakėčiai, tačiau skiriasi nuo jos meninio pasakojimo įtikinamumu ir antropomorfizavimo atsisakymu. Analogijos, konkretų žmogaus poelgį komentuojančios universaliu aspektu, suteikia ∆ ypatingos sugestijos.Nuo seno ∆ vaidina išskirtinį vaidmenį senųjų religinių sistemų – sufizmo (islamo misticizmo), zen Budizmo, žydų egzegetinės lit-ros ir kt. tekstuose. Klasikinės Vakarų kultūros ∆, esančios Naujajame Testamente (pvz., evangelinės ∆ apie sėjėją, apie rauges ir kt.) iliustruoja daugiareikšmes, savotiškai užkoduotas krikščionybės tiesas, kurių interpretacija paremta visa vėlesnė krikščioniškoji lit-ra. Platūs ∆ komentarai randami ir senojoje lietuvių lit-je (pvz., K. Sirvydo Punktuose sakymų (1621) apmąstymai apie laisvą žmogaus valią, paremti Naujojo Testamento ∆ apie darbą Kristaus vynuogyne ir užmokestį už tai). XIX–XX a. lit-roje ∆ išplinta įvairiuose žanruose ir kartais tampa pagrindiniu viso kūrinio meninės tiesos konstravimo principu (pvz., B. Brechto, S. Mrožeko dramos).∆ vaizduoja istorinį praeities arba esamąjį laiką, daugiau ar mažiau susijusį su konkrečiais įvykiais ir vieta, tačiau joje akcentuojamos nepriklausomos nuo laiko ir vietos idėjos. Tai gali būti moralinių vertybių akcentai (pvz., V. Krėvės Indas, kuriame karalius laiko geriausią savo vyną), žmogaus ir pasaulio santykio apibendrinimas (vienatvės svetimame ir priešiškame pasaulyje išraiška F. Kafkos romane Procesas), žmogaus prigimties analizė H. Hesės (Hesse) romanuose (Stepių vilkas, Narcizas ir auksaburnis). |
