| užkalbėjimams artimi tautosakiniai tekstai, balsiai ar mintyse sakomi bendraujant su dievybe ar kitu garbinimo objektu. ∆ kreipiamasi į Perkūną, Žemynėlę (vartojama būtent deminutyvinė forma), Gabiją, Dievaitį Mėnulį ir kitas dievybes, pvz.: Šventoji ugnele, Gabijonėle, užkopiama gulėk, užpučiama žibėk (maldelė užkuriant bei sukaupiant pelenus vakare); Žemele mano, motinėle mano, nešiok mane, sotink mane (kalbama prieš miegą bučiuojant žemę). Tokios ∆ kadaise sudarė bendrą ritualinių tekstų klodą, į kurį įėjo ritualiniai linkėjimai, apeiginės dainos, aukojimo formulės ir kiti tekstai, kuriais buvo kreipiamasi į dievybes. Įvedus krikščionybę Lietuvoje tokios maldos ėmė netekti religinės reikšmės ir buvo išstumtos į magijos sritį. ∆ kartais vadinamos ir nekanoninės krikščioniško turinio maldos – sutautosakėję literatūrinės kilmės tekstai. |
