| kanoniškos strofinės sandaros ir kanoniško rimavimo 14 eilučių eilėraštis, kurį sudaro du ketureiliai ir du trieiliai (itališkasis, arba Petrarkos (Petrarca) ∆), arba trys ketureiliai ir dvieilis (angliškasis, arba Šekspyro (Shakespeare) ∆). Ketureiliai paprastai būna aprašomieji, arba pasakojamieji, o trieiliai ir dvieiliai – apibendrinamojo, filosofinio pobūdžio. ∆ susiformavo XIII a. italų poezijoje, manoma, veikiant arabų ir provansalų poezijos žanrams. Klasikinį itališką ∆ sudaro du gaubiamojo rimo ketureiliai (arba katrenai) (ABBA ABBA) ir du trieiliai (tercenai) (CDC DCD arba CDE CDE). Šekspyro įtvirtintas ∆ variantas: trys kryžminio rimo ketureiliai (ABAB CDCD EFEF) ir gretutinio rimo dvieilis (GG). Atgijęs romantizmo laikais, ∆ iki šiol lieka viena populiariausių kanoninių eilėraščio formų. Lietuvių lit-roje itališko tipo ∆ gausu V. Mačernio kūryboje (keturių dalių ciklas „Metai“). Angliško ∆ kanonu parašyti V. Mykolaičio-Putino „Sonetai“ 15 ∆ ciklas vadinamas sonetų vainiku, kurio kiekvienas ∆ pradedamas prieš jį einančiojo baigiamąja eilute, o paskutinis ∆ (magistralas) sudarytas iš visų sonetų paskutinių pirmųjų eilučių (A. A. Jonyno, A. Marčėno sonetų vainikai). |
