| (lot. classicus – pavyzdinis): 1. antikinės Graikijos ir Romos estetikos, retorikos principų laikymasis lit-roje ir mene.2. meno stilius, reiškęsis XVII–XVIII a. lit-roje, XVII–XIX a. vaizduojamajame mene, XVIII–XIX a. pr. muzikoje. ∆ gimtine laikoma XVI a. pab. Italija, tačiau labiausiai jis išplito XVII a. Prancūzijoje. ∆ pabaiga susijusi su Romantizmo estetinių kriterijų įsigalėjimu. ∆ lit-ros teorija rėmėsi antikine retorika (Aristotelis) ir savo meto racionalistine filosofija, suformulavusia protu pažinios gamtos ir pasaulio principus, teigusia loginio mąstymo prioritetą (R. Dekartas (Descartes). ∆ meno principas buvo dviejų svarbiausių ir amžinųjų vertybių – grožio ir tiesos – dermė. Kadangi pasaulis buvo suvokiamas kaip valdomas pusiausvyros ir harmonijos dėsnių, tai ir menas turėjo būti šios sąveikos pažinimo priemonė, pagrįsta ne fantazija ir išmone, bet tikrovės atspindėjimu. Tikrovės vaizdavimas turėjo būti ne detalus, „veidrodinis“ jos pakartojimas, bet tam tikrų jos dėsnių, lemiančių grožį, išryškinimas; meno išraiškos priemonės – pavaldžios protui. ∆ menininkai savo meno sampratos idealą matė antikiniuose meno kūriniuose, todėl propagavo sekimą jų estetinėmis normomis, remiantis jomis formulavo savo lit-ros kūrinio turinio ir formos taisykles. Viena pagrindinių taisyklių reikalavo laikytis stiliaus tinkamumo teorijos: aukštasis stilius naudojamas odėje, epe, tragedijoje, vidurinysis – elegijoje, poemoje, dialoge; žemasis – satyroje ir komedijoje. ∆ stiliaus teorija reikalavo laikytis saiko, harmonijos, padorumo, įprastumo, įtikinamumo normų. Neigiamai vertintas stilių ir žanrų maišymasis. Egzistavo žanrų hierarchija: lyrikoje aukščiausią vietą užėmė odė ir himnas, epikoje – epas ir aprašomoji poema, dramaturgijoje – tragedija. Pastarojoje reikalauta laikytis trijų vienùmų – veiksmo, laiko ir vietos – principo. Žymiausias ∆ teorinių principų apibendrintojas – N. Bualo (Boileau, Poezijos menas, 1674, liet. 1981).Tipiškiausi ?∆ atstovai Prancūzijoje – dramaturgai: tragedijų autorius P. Kornelis (Corneille) (Sidas, 1636) ir Ž. Rasinas (Racine) (Fedra, 1677), komedijų autorius Ž. B. Moljeras (Molière) (Šykštuolis, 1668), pasakėtininkas Ž. de La Fontenas (de La Fontaine), XVIII a. – filosofas ir rašytojas Volteras (Voltaire). Kitose šalyse ?∆ stilius reiškėsi žymiai silpniau. Vokietijoje jis siejamas su vėlyvąja J. V. Gėtės (Goethe) (Hermanas ir Dorotėja, 1798) ir F. Šilerio (Schiller) (Mesinos nuotaka, 1804) kūryba.Lietuvoje (ir Prūsų Lietuvoje) ∆ reiškėsi Apšvietos epochos (XVIII a. vid. – XIX a. pr.) lit-roje, kurioje gyvavo ∆ būdingi žanrai (aprašomoji ir didaktinė poema, odė, pasakėčia, eiliuota satyra, idilė, literatūrinis laiškas ir kt.). ?∆ stilius dominavo lotyniškoje, lenkiškoje ir vokiškoje (pvz., A. Strazdo, L. Rėzos) poezijoje, ryškių šio stiliaus apraiškų yra lietuviškoje K. Donelaičio, A. Klemento, D. Poškos, S. Stanevičiaus, S. Valiūno kūryboje.
|
