Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Rašybos kartojimas / 118

Žeme, nenusigręžk nuo manęs!

Iš krūmų purptelėjo išgąsdintas paukštis.

Negaliu šukuotis – šukos baisiai dreskia.

Taip, grįš Vincas, ras čia ją. Pasiskųs .

Laimėjo drąsa ir pasiryžimas!

Ar ne peliukas Bukis išdrįso nusikąsti uodegą spąstuose?

Nenustebkit ir nenusigąskit – aš jus pažįstu net iš eisenos.

Plazda vėliavos, skamba dainų sutartinės.

Gesinkite plieno krosnis – Tegu atšąla, Kaip atšąla širdy Metalo aštruma.

Ilgiau taip tęstis nebegali.

Kas buvo, praėjo – nebesugrąžinsi.

Gražinasi kaip katė prieš lietų.

Rankos jau nutvėrė skląstį.

Neliūdėk, berneli. Dar daugel žygių sulauksi – senatvė tau dar negresia...

Turime siųsti žvalgą.

Ar duotą žodį aš tesėjau, kaip gali jį tesėt žmogus?

Ilgai sėdėjo susimąstęs Janulis nakties tyloje.

Visi ėmė slėptis, lįsti į gūžtas.

Dėl Rūtenio ne tiek iškęsčiau.

Jiedu nutilo ir įsiklausė, ar negirdėti sugrįžtančios trijulės žingsnių.

Gerai, kad durys iš vidaus užsklęstos.

Nedrįskite mums grasinti!

Tyla tęsiasi tol, kol pakyla tėvas Severinas.

Iki šiol nenustoju gėrėjęsis Miko ryžtingumu ir drąsa.

Kurmelis pabudęs vartė pabalusias akis.

Tu tuos laiškus išsiųsdavai?

Nesipūsk per daug, kad neplyštum iš puikybės.

Gyventi ar per upę plaukti: nemoki – nuskęsi.

Pirm, negu sumeluosi, įsikąsk liežuvį.

Manau, kad jau laikas gesinti žiburį.

Kitame sietuvos krante, virš palinkusio žilvičio, mirga gęstanti vakaro šviesa.

Tiesą sakant, įgriso man ta muzika.

Kantriai iškęsk Viešpaties siųstą bausmę ir nerūstauk.

Ir staiga iš pakrūmių pradėjo lįsti ilgaausiai drąsuoliai.

Senelė savo žodį ištesėjo.

Akmenimis ir skeltais rąstais grįstos gatvelės buvo tuščios.

Ir visi su reikalavimais, su gąsdinimais ir grasinimais.

Karalius nuleido galvą ir susimąstė.

Abi stalo ąžuolinės kojos jau aptrešusios.

Kuduliui net seilė tįso į žvaigždeles bežiūrint.

Geležiniai kapų vartai sunkūs. Jie užsklęsti sunkiu surūdijusiu geležiniu skląsčiu .

Tokia tarnyba mūsų: reikia kęsti ir nesiskųsti.

Tėvai dažnai mane pasiųsdavo su ąsočiu parnešti to krištolinio vandens.

Kvailystė! Švitrigaila grįš ar ne – nežino nieks.

Tarp Ubiškės ir Luokės tęsiasi kaip platus kaspinas aukšta, slaptinga Bivainės giria.

Eržilai krimto žąslus ir putos dribo nuo jų snukių.

Tikiuos, kad dabar man nebeteks išklausyti visokių nepagrįstų ir kvailų priekabių?

Stūkso kardas, įbestas į molį.

Drąsumas drąsumui nelygus.

Dideliais šlapiais kąsniais krinta sniegas.

Žąsinas glaudėsi prie avino kaip prie seno pažįstamo.

Kieme draskėsi pririšti šunes.

Tu, mielas kūmai, gali nesiskųsti.

Greičiau sugrįžkit, daktare!

Dar tebesitęsia naktis.

Apmąstyk viską, ką sakai, bet nesakyk visko, ką mąstai.

Mes nusprendėme laukti.

Kryžkelėj dėdė sustojo ir, negesindamas motoro, išlaipino Miką.

Sulįsdavom., būdavo, koks dešimt piemenų į drevę.

Ir gaidys nelesęs negieda.

Gerai, kad bandai savo aplinką gražinti.

Kas nepažįsta ašarų, tas nepažįsta ir džiaugsmo.

Sėskim ant žirgų ir jokim neatsigręždami.

Jei neklausys, karaliui pasiskųsim!

Jokio rimto veikimo negalima ta medžiaga pagrįsti.

Aš lįsiu į vandenį pirmas.

Juodis kramtė žąslus ir neramiai trypė kojomis.

Laukai, bekraščiai, melioruoti, nugenėti, patręšti, tyvuliavo prieš akis lyg jūra.

Krosnyje ugnis užgeso.

Kaip gera atitrūkti nuo įgrisusios kasdienybės.

Kai kam atrodo, kad Stanislovui gresia atleidimas iš darbo.

Stropus buvo besėdąs šalia, tačiau, įdėmiau nužvelgęs patrešusį suolelį, liko stovėti priešais.

Kai kada ir šviesiausios viltys užgęsta.

Šiąnakt pašalo – kelias gali būti slidus.

Bytautas atvirai pasisakė sukilimo idėjai nepritariąs.

Sąraše mano pavardės nebuvo.

Grėtė lėktinai įlekia į savo kambarį.

Mums ypač patiko K. Donelaičio „Metų“ iliustracijos.

Aš nuėjau į miško gilumą ir atsiguliau tiesiog ant įkaitusių samanų ir spyglių po sena šakota pušimi.

Niekas neišlipo ir niekas neįlipo.

Dabar prasidės pats darbo įkarštis.

Duona už auksą brangesnė.

Žadinkim brolius meile drąsia.

Tarp tavęs ir manęs šąla ledas ir dega ugnis.

Kas save giria, tą kitas peikia.

Ties ąžuolynu lapė atsisuko.

Už trijų upių, už devynių ežerų yra didžiulė giria.

Mačiau tave dailės parodoje.

Aplinkui staiga pakvipo rudeniu.

Prisiminkime tik gera.

Ko liūdi, berželi, ko liūdi?

Upės teka į jūrą.

Gatve pravažiuoja mašina.

Prakaitas upeliais žliaugė jo veidu.

Aš tavęs ilgėsiuos.

Leiskite man pabūti paukščiu vieną akimirką.

Baltu rūku apsisupęs vaikščios vakaras gatve.

Yra tokie namai. Tuos namuos yra dvylika langų. Ant tų langų po keturis stiklus. Ant tų stiklų po septynias paukštes. (Metai, 12 mėnesių, 4 savaitės, 7 dienos.)

Neklauski to, ko aš savęs šimtą kartų klausiu.