Skaitmeninė mokymo priemonė lietuvių kalbai ir literatūrai 9-10
Atgal į sąrašą

Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Rašybos kartojimas / 118

118Klausimas

Įrašykite praleistas raides.

Žeme, nenusigržk nuo manęs!

Iš krūmų purptelėjo išgsdintas paukštis.

Negaliu šukuotis – šukos baisiai drskia.

Pagaliau ugnis ima slopti ir visiškai užgsta .

Taip, grš Vincas, ras čia ją. Pasisks .

Laimėjo drsa ir pasiržimas!

Ar ne peliukas Bukis išdrso nusiksti uodegą spstuose?

Nenustebkit ir nenusigskit – aš jus pažstu net iš eisenos.

Kaip tu drsti mane įžeist!

Kas buvo, praėjo – nebesugržinsi.

Aš slapčia nusišluosčiau išgsčio ašaras.

Gržinasi kaip katė prieš lietų.

Rankos jau nutvėrė sklstį.

Turime sisti žvalgą.

Ar duotą žodį aš tsėjau, kaip gali jį tsėt žmogus?

Ilgai sėdėjo susimstęs Janulis nakties tyloje.

Dėl Rūtenio ne tiek išksčiau.

Nešina švaria skepeta aprištu moliniu sočiu, į grčią įžengia jaunoji šeimininkė.

Gerai, kad durys iš vidaus užsklstos.

Nedrskite mums grsinti!

Iki šiol nenustoju gėrėjęsis Miko ržtingumu ir drsa.

Kurmelis pabudęs vartė pablusias akis.

Tu tuos laiškus išsisdavai?

Nesipūsk per daug, kad neplštum iš puikybės.

Gyventi ar per upę plaukti: nemoki – nusksi.

Ant sienų, surstų iš netšytų rstų, kabojo ginklai ir rūbai.

Pirm, negu sumeluosi, įsiksk liežuvį.

Manau, kad jau laikas gsinti žiburį.

Kitame sietuvos krante, virš palinkusio žilvčio, mirga gstanti vakaro šviesa.

Tiesą sakant, įgrso man ta muzika.

Argi įgrso ponui ramybė?

Kantriai išksk Viešpaties sistą bausmę ir nerstauk.

Ir staiga iš pakrūmių pradėjo lsti ilgaausiai drsuoliai.

Senelė savo žodį ištsėjo.

Akmenimis ir skeltais rstais grstos gatvelės buvo tuščios.

Karalius nuleido galvą ir susimstė.

Abi stalo žuolinės kojos jau aptršusios.

Geležiniai kapų vartai sunkūs. Jie užsklsti sunkiu surdijusiu geležiniu sklsčiu .

Tokia tarnyba mūsų: reikia ksti ir nesisksti.

Tėvai dažnai mane pasisdavo su sočiu parnešti to krištolinio vandens.

Kvailystė! Švitrigaila grš ar ne – nežino nieks.

Tesutrksta laiko gijos, žvaigždės teužgsta.

Nelskit man į akis, važiuokit vieni, aš vis tiek greičiau sugršiu už jus.

Teisėjas perskaitė sprndimą.

Eržilai krimto žslus ir putos dribo nuo jų snukių.

Tikiuos, kad dabar man nebeteks išklausyti visokių nepagrstų ir kvailų priekabių?

Jai ėmė įgrsti motorų ūžesys.

Stūkso kardas, įbstas į molį.

Drsumas drsumui nelygus.

Dideliais šlapiais ksniais krinta sniegas.

Žsinas glaudėsi prie avino kaip prie seno pažstamo.

Ir mano širdis plšo iš gailesčio.

Kieme drskėsi pririšti šunes.

Tu, mielas kūmai, gali nesisksti.

Greičiau sugržkit, daktare!

Slsta kojos einant per ledą.

Dar tebesitsia naktis.

Apmstyk viską, ką sakai, bet nesakyk visko, ką mstai.

Mes nusprndėme laukti.

Tai kaip? Gržinti jam tą pinigą ar negržinti?

Gerai, kad bandai savo aplinką gržinti.

Sėskim ant žirgų ir jokim neatsigrždami.

Jei neklauss, karaliui pasisksim!

Jokio rimto veikimo negalima ta medžiaga pagrsti.

Aš lsiu į vandenį pirmas.

Krosnyje ugnis užgso.

Atsargus bailys pranašesnis už neatsargų drsuolį.

Marytę gsdina tėvo nekalbumas.

Ko jūs tokiame šaltyje čia šlate ? Eikite į vidų.

Kai kam atrodo, kad Stanislovui grsia atleidimas iš darbo.

Stropus buvo besėdąs šalia, tačiau, įdėmiau nužvelgęs patršusį suolelį, liko stovėti priešais.

Šiąnakt pašlo – kelias gali būti slidus.

Bytautas atvirai pasisakė sukilimo dėjai nepritariąs.

Gatvių snkryžoje Kernius stabtelėjo ir pažvelgė į laikrodį.

Reginį pavairina krūmokšniai, gojeliai, alksnynai.

Grėtė lėktinai lekia į savo kambarį.

Mums pač patiko K. Donelaičio „Metų“ liustracijos.

Aš nuėjau į miško gilumą ir atsiguliau tiesiog ant kaitusių smanų ir spyglių po sena šakota pušimi.

Garavo saulės šildyta ir grūdo pasilgusi žemė.

Niekas nešlipo ir niekas nelipo.

Dabar prasidės pats darbo karštis.

Duona už auks brangesnė.

Žadinkim brolius meil drąsi.

Tarp tavs ir mans šąla ledas ir dega ugnis.

Kas sav giria, t kitas peikia.

Ties ąžuolyn lapė atsisuko.

Mačiau tav dailės parodoje.

Ledas toks, kad žmog šiaip taip išlaiko , bet slid neapsakomai.

Sniegas užklojo viss lauks, apgobė mišk stor balt užtiesalu.

Prisiminkime tik ger.

Ko liūdi, beržel, ko liūdi?

Upės teka į jūr.

Gatv pravažiuoja mašina.

Žvilgtelėjau į laikrod – jau be penkiolikos vienuolika.

Prakaitas upeliais žliaugė jo veid.

Aš tavs ilgėsiuos.

Leiskite man pabūti paukšči vien akimirką.

Balt rūku apsisupęs vaikščios vakaras gatv.

Neklauski to, ko aš savs šimt kart klausiu.