Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Rašybos kartojimas / 118

Žeme, nenusigręžk nuo manęs!

Iš krūmų purptelėjo išgąsdintas paukštis.

Negaliu šukuotis – šukos baisiai dreskia.

Pagaliau ugnis ima slopti ir visiškai užgęsta .

Taip, grįš Vincas, ras čia ją. Pasiskųs .

Laimėjo drąsa ir pasiryžimas!

Ar ne peliukas Bukis išdrįso nusikąsti uodegą spąstuose?

Nenustebkit ir nenusigąskit – aš jus pažįstu net iš eisenos.

Kaip tu drįsti mane įžeist!

Kas buvo, praėjo – nebesugrąžinsi.

Aš slapčia nusišluosčiau išgąsčio ašaras.

Gražinasi kaip katė prieš lietų.

Rankos jau nutvėrė skląstį.

Turime siųsti žvalgą.

Ar duotą žodį aš tesėjau, kaip gali jį tesėt žmogus?

Ilgai sėdėjo susimąstęs Janulis nakties tyloje.

Dėl Rūtenio ne tiek iškęsčiau.

Nešina švaria skepeta aprištu moliniu ąsočiu, į gryčią įžengia jaunoji šeimininkė.

Gerai, kad durys iš vidaus užsklęstos.

Nedrįskite mums grasinti!

Iki šiol nenustoju gėrėjęsis Miko ryžtingumu ir drąsa.

Kurmelis pabudęs vartė pabalusias akis.

Tu tuos laiškus išsiųsdavai?

Nesipūsk per daug, kad neplyštum iš puikybės.

Gyventi ar per upę plaukti: nemoki – nuskęsi.

Ant sienų, suręstų iš netašytų rąstų, kabojo ginklai ir rūbai.

Pirm, negu sumeluosi, įsikąsk liežuvį.

Manau, kad jau laikas gesinti žiburį.

Kitame sietuvos krante, virš palinkusio žilvičio, mirga gęstanti vakaro šviesa.

Tiesą sakant, įgriso man ta muzika.

Argi įgriso ponui ramybė?

Kantriai iškęsk Viešpaties siųstą bausmę ir nerūstauk.

Ir staiga iš pakrūmių pradėjo lįsti ilgaausiai drąsuoliai.

Senelė savo žodį ištesėjo.

Akmenimis ir skeltais rąstais grįstos gatvelės buvo tuščios.

Karalius nuleido galvą ir susimąstė.

Abi stalo ąžuolinės kojos jau aptrešusios.

Geležiniai kapų vartai sunkūs. Jie užsklęsti sunkiu surūdijusiu geležiniu skląsčiu .

Tokia tarnyba mūsų: reikia kęsti ir nesiskųsti.

Tėvai dažnai mane pasiųsdavo su ąsočiu parnešti to krištolinio vandens.

Kvailystė! Švitrigaila grįš ar ne – nežino nieks.

Tesutrūksta laiko gijos, žvaigždės teužgęsta.

Nelįskit man į akis, važiuokit vieni, aš vis tiek greičiau sugrįšiu už jus.

Teisėjas perskaitė sprendimą.

Eržilai krimto žąslus ir putos dribo nuo jų snukių.

Tikiuos, kad dabar man nebeteks išklausyti visokių nepagrįstų ir kvailų priekabių?

Jai ėmė įgristi motorų ūžesys.

Stūkso kardas, įbestas į molį.

Drąsumas drąsumui nelygus.

Dideliais šlapiais kąsniais krinta sniegas.

Žąsinas glaudėsi prie avino kaip prie seno pažįstamo.

Ir mano širdis plyšo iš gailesčio.

Kieme draskėsi pririšti šunes.

Tu, mielas kūmai, gali nesiskųsti.

Greičiau sugrįžkit, daktare!

Slysta kojos einant per ledą.

Dar tebesitęsia naktis.

Apmąstyk viską, ką sakai, bet nesakyk visko, ką mąstai.

Mes nusprendėme laukti.

Tai kaip? Grąžinti jam tą pinigą ar negrąžinti?

Gerai, kad bandai savo aplinką gražinti.

Sėskim ant žirgų ir jokim neatsigręždami.

Jei neklausys, karaliui pasiskųsim!

Jokio rimto veikimo negalima ta medžiaga pagrįsti.

Aš lįsiu į vandenį pirmas.

Krosnyje ugnis užgeso.

Atsargus bailys pranašesnis už neatsargų drąsuolį.

Marytę gąsdina tėvo nekalbumas.

Ko jūs tokiame šaltyje čia šąlate ? Eikite į vidų.

Kai kam atrodo, kad Stanislovui gresia atleidimas iš darbo.

Stropus buvo besėdąs šalia, tačiau, įdėmiau nužvelgęs patrešusį suolelį, liko stovėti priešais.

Šiąnakt pašalo – kelias gali būti slidus.

Bytautas atvirai pasisakė sukilimo idėjai nepritariąs.

Gatvių sankryžoje Kernius stabtelėjo ir pažvelgė į laikrodį.

Reginį paįvairina krūmokšniai, gojeliai, alksnynai.

Grėtė lėktinai įlekia į savo kambarį.

Mums ypač patiko K. Donelaičio „Metų“ iliustracijos.

Aš nuėjau į miško gilumą ir atsiguliau tiesiog ant įkaitusių samanų ir spyglių po sena šakota pušimi.

Garavo saulės įšildyta ir grūdo pasiilgusi žemė.

Niekas neišlipo ir niekas neįlipo.

Dabar prasidės pats darbo įkarštis.

Duona už auksą brangesnė.

Žadinkim brolius meile drąsia.

Tarp tavęs ir manęs šąla ledas ir dega ugnis.

Kas save giria, tą kitas peikia.

Ties ąžuolynu lapė atsisuko.

Mačiau tave dailės parodoje.

Ledas toks, kad žmogų šiaip taip išlaiko , bet slidu neapsakomai.

Sniegas užklojo visus laukus, apgobė mišką storu baltu užtiesalu. Vd.

Prisiminkime tik gera.

Ko liūdi, berželi, ko liūdi?

Upės teka į jūrą.

Gatve pravažiuoja mašina.

Žvilgtelėjau į laikrodį – jau be penkiolikos vienuolika.

Prakaitas upeliais žliaugė jo veidu.

Aš tavęs ilgėsiuos.

Leiskite man pabūti paukščiu vieną akimirką.

Baltu rūku apsisupęs vaikščios vakaras gatve.

Neklauski to, ko aš savęs šimtą kartų klausiu.