Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Rašybos kartojimas / 118

Iš krūmų purptelėjo išgąsdintas paukštis.

Negaliu šukuotis – šukos baisiai dreskia.

Taip, grįš Vincas, ras čia ją. Pasiskųs .

Laimėjo drąsa ir pasiryžimas!

Nenustebkit ir nenusigąskit – aš jus pažįstu net iš eisenos.

Plazda vėliavos, skamba dainų sutartinės.

Kaip tu drįsti mane įžeist!

Ilgiau taip tęstis nebegali.

Aš slapčia nusišluosčiau išgąsčio ašaras.

Gražinasi kaip katė prieš lietų.

Neliūdėk, berneli. Dar daugel žygių sulauksi – senatvė tau dar negresia...

Turime siųsti žvalgą.

Ilgai sėdėjo susimąstęs Janulis nakties tyloje.

Visi ėmė slėptis, lįsti į gūžtas.

Dėl Rūtenio ne tiek iškęsčiau.

Nešina švaria skepeta aprištu moliniu ąsočiu, į gryčią įžengia jaunoji šeimininkė.

Jiedu nutilo ir įsiklausė, ar negirdėti sugrįžtančios trijulės žingsnių.

Nedrįskite mums grasinti!

Tyla tęsiasi tol, kol pakyla tėvas Severinas.

Kurmelis pabudęs vartė pabalusias akis.

Tu tuos laiškus išsiųsdavai?

Nesipūsk per daug, kad neplyštum iš puikybės.

Gyventi ar per upę plaukti: nemoki – nuskęsi.

Ant sienų, suręstų iš netašytų rąstų, kabojo ginklai ir rūbai.

Pirm, negu sumeluosi, įsikąsk liežuvį.

Manau, kad jau laikas gesinti žiburį.

Kitame sietuvos krante, virš palinkusio žilvičio, mirga gęstanti vakaro šviesa.

Tiesą sakant, įgriso man ta muzika.

Argi įgriso ponui ramybė?

Kantriai iškęsk Viešpaties siųstą bausmę ir nerūstauk.

Senelė savo žodį ištesėjo.

Akmenimis ir skeltais rąstais grįstos gatvelės buvo tuščios.

Ir visi su reikalavimais, su gąsdinimais ir grasinimais.

Pašalę, sausa, ledokšniai drąsinamai treška po kojomis.

Abi stalo ąžuolinės kojos jau aptrešusios.

Geležiniai kapų vartai sunkūs. Jie užsklęsti sunkiu surūdijusiu geležiniu skląsčiu .

Tokia tarnyba mūsų: reikia kęsti ir nesiskųsti.

Tėvai dažnai mane pasiųsdavo su ąsočiu parnešti to krištolinio vandens.

Tarp Ubiškės ir Luokės tęsiasi kaip platus kaspinas aukšta, slaptinga Bivainės giria.

Tesutrūksta laiko gijos, žvaigždės teužgęsta.

Nelįskit man į akis, važiuokit vieni, aš vis tiek greičiau sugrįšiu už jus.

Teisėjas perskaitė sprendimą.

Eržilai krimto žąslus ir putos dribo nuo jų snukių.

Girdžiu, kaip žodis, grimzdamas į tylą, nuskęsta tarsi gelmėje vanduo.

Tikiuos, kad dabar man nebeteks išklausyti visokių nepagrįstų ir kvailų priekabių?

Stūkso kardas, įbestas į molį.

Dideliais šlapiais kąsniais krinta sniegas.

Žąsinas glaudėsi prie avino kaip prie seno pažįstamo.

Ir mano širdis plyšo iš gailesčio.

Kieme draskėsi pririšti šunes.

Tu, mielas kūmai, gali nesiskųsti.

Greičiau sugrįžkit, daktare!

Slysta kojos einant per ledą.

Mes nusprendėme laukti.

Ir gaidys nelesęs negieda.

Tai kaip? Grąžinti jam tą pinigą ar negrąžinti?

Kas nepažįsta ašarų, tas nepažįsta ir džiaugsmo.

Sėskim ant žirgų ir jokim neatsigręždami.

Jei neklausys, karaliui pasiskųsim!

Jokio rimto veikimo negalima ta medžiaga pagrįsti.

Aš lįsiu į vandenį pirmas.

Juodis kramtė žąslus ir neramiai trypė kojomis.

Laukai, bekraščiai, melioruoti, nugenėti, patręšti, tyvuliavo prieš akis lyg jūra.

Krosnyje ugnis užgeso.

Marytę gąsdina tėvo nekalbumas.

Kaip gera atitrūkti nuo įgrisusios kasdienybės.

Ko jūs tokiame šaltyje čia šąlate ? Eikite į vidų.

Kai kam atrodo, kad Stanislovui gresia atleidimas iš darbo.

Stropus buvo besėdąs šalia, tačiau, įdėmiau nužvelgęs patrešusį suolelį, liko stovėti priešais.

Kai kada ir šviesiausios viltys užgęsta.

Sąraše mano pavardės nebuvo.

Reginį paįvairina krūmokšniai, gojeliai, alksnynai.

Grėtė lėktinai įlekia į savo kambarį.

Ginčytis su juo buvo neįmanoma.

Mums ypač patiko K. Donelaičio „Metų“ iliustracijos.

Aš nuėjau į miško gilumą ir atsiguliau tiesiog ant įkaitusių samanų ir spyglių po sena šakota pušimi.

Garavo saulės įšildyta ir grūdo pasiilgusi žemė.

Niekas neišlipo ir niekas neįlipo.

Dabar prasidės pats darbo įkarštis.

Žadinkim brolius meile drąsia.

Tarp tavęs ir manęs šąla ledas ir dega ugnis.

Ties ąžuolynu lapė atsisuko.

Už trijų upių, už devynių ežerų yra didžiulė giria.

Nupirk penkiolika sąsiuvinių ir keletą rašiklių.

Mačiau tave dailės parodoje.

Aplinkui staiga pakvipo rudeniu.

Ledas toks, kad žmogų šiaip taip išlaiko , bet slidu neapsakomai.

Sniegas užklojo visus laukus, apgobė mišką storu baltu užtiesalu. Vd.

Prisiminkime tik gera.

Ko liūdi, berželi, ko liūdi?

Upės teka į jūrą.

Gatve pravažiuoja mašina.

Žvilgtelėjau į laikrodį – jau be penkiolikos vienuolika.

Prakaitas upeliais žliaugė jo veidu.

Aš tavęs ilgėsiuos.

Leiskite man pabūti paukščiu vieną akimirką.

Baltu rūku apsisupęs vaikščios vakaras gatve.

Yra tokie namai. Tuos namuos yra dvylika langų. Ant tų langų po keturis stiklus. Ant tų stiklų po septynias paukštes. (Metai, 12 mėnesių, 4 savaitės, 7 dienos.)

Neklauski to, ko aš savęs šimtą kartų klausiu.