Pagyrusi šviesią Don Kichoto atmintį, kunigaikštienė paprašė jį apsakyti ir apibrėžti širdies damos Dulsinėjos Tobosietės grožį ir veido bruožus, – mat, jeigu jau visur trimituojama apie josios žavesį, reikią manyti, jog žavesnės būtybės tikrai nesą visame pasaulyje ir netgi visoje Lamančoje.
Don Kichotas atsiduso, išklausęs kunigaikštienės prašymą, ir tarė:
– Jei galėčiau išsiimti širdį ir padėti dubenin ant štai šito stalo po jūsų didybės akių, nevarginčiau veltui liežuvio, stengdamasis apsakyti tai, kas tik godomis godotina, nes tuomet jūsų šviesybei visu gražumu atsiskleistų josios atvaizdas, širdyje nešiojamas. Bet nejaugi man būtų įmanu apibrėžti ir apsakyti neprilygstamosios Dulsinėjos grožybę taškas taškan, žodis žodin, jeigu su šiuo uždaviniu, pernelyg sunkiu mano jėgoms, galėtų susidoroti nebent Parasijo, Timanto ir Apeleso teptukai arba Lisipo kaltas – perkelti ją drobėn, išpjauti iš medžio, nukalti iš marmuro arba nulieti iš vario, o išaukštinti jai prireiktų ciceroniškosios ir demosteniškosios iškalbos?
– O kas tai per demosteniškoji iškalba, godingasai Don Kichote? – paklausė kunigaikštienė. – Tokio žodžio kaip gyva nesu girdėjusi.
– Demosteniškoji iškalba, – tarė Don Kichotas, – tai Demosteno iškalba, kaip ciceroniškoji – Cicerono, o tuodu vyrai – tai žymiausi pasaulio oratoriai.
– Tas tiesa, – pritarė kunigaikštis, – ir jūs, kunigaikštiene, klausinėdama tokių dalykų, pasirodėte besanti neišprususi. Šiaip ar taip, godingasai Don Kichote, mums būtų labai malonu, jeigu sutiktute nupiešti jos paveikslą, bent apmesti eskizą ar lengvą apybraižą, nes, esu tikras, jos bruožai išeis tokie ryškūs, jog pavydas pašoks net didžiausioms pasaulio gražuolėms.
– Mielai apmesčiau, – atitarė Don Kichotas, – jeigu josios paveikslo nebūtų iš atminties išdildžiusi neganda, neseniai mane ištikusi, o neganda toji tokia didi, kad man būtų lengviau apraudoti savąją damą negu nupiešti. Pravartu būtų žinoti jums, jūsų didybės, jog prieš kiek laiko išvykau pabučiuoti jai rankų ir gauti palaiminimo, sutikimo ir leidimo šiam trečiajam savo žygiui, bet ji pasirodė besanti kitokia, nei tikėjausi ją pamatyti: pasirodo, ją užkerėjo ir iš princesės pavertė sodžiaus merga, iš gražuolės – baidykle, iš angelo – velniu, iš gardžiakvapės – susmirdėle, iš gražiakalbės – storžieve, iš romios – strakale, iš šviesulio – tamsos gaivalu, – žodžiu, iš Dulsinėjos Tobosietės – Sajago prasčioke.
– Dieve mano! – didžiu balsu sušuko tuomet kunigaikštis. – Kas toksai padarė tokią piktybę pasauliui? Kas atėmė iš žmonių tokį grožį, juos džiuginusį, tokį žavesį, juos maloninusį, tokį doringumą, juos puošusį?
– Kas? – atsiliepė Don Kichotas. – Kas gi kitas, jei ne klastingasis burtininkas, vienas iš daugybės mane persekiojančių pavyduolių? Toji prakeikta padermė, atėjusi pasaulin temdyti ir niekais versti geradarių žygdarbių, kelti viešumon ir aukštinti piktadarių darbų! Burtininkai mane persekiojo, burtininkai mane persekioja, burtininkai mane persekios, kol pagaliau gilion užmiršties bedugnėn nutrenks ir mane, ir mano kilniuosius riterio žygius, ir dabar jie stengiasi sužeisti mane ir kliudyti skaudžiausion vieton, nes klajojančiam riteriui atimti jo damą – tai lyg atimti jam ir regėjimą, ir saulės šviesą, ir kūno peną. Daugelkart tai sakiau ir pasakysiu dar sykį: klajojantis riteris be damos – tai medis be lapų, tai rūmas be pamatų, tai šešėlis be kūno, kuris jį kloja.
– Trūksta žodžių, – įsiterpė kunigaikštienė, – bet, šiaip ar taip, jei prisiminsime godingojo Don Kichoto istoriją, ne per seniausiai išėjusią iš spaudos ir susilaukusią visuotinio pritarimo, mano supratimu, peršasi išvada, jog jūsų malonybė niekados nesate matę savosios damos Dulsinėjos ir jog tokios damos suvis nesą pasaulyje, jog tai pramanyta būtybė, jūsų malonybės vaizduotės padarinys ir vaisius, kuriam suteikėte visas dorybes ir tobulybes, kokias tik pageidavote.
– Keliais žodžiais būtų sunku viską apsakyti, – atitarė Don Kichotas. – Tik vienam Dievui žinoma, esama pasaulyje Dulsinėjos ar ne, pramanyta ji ar ne, – tiriant šitokio pobūdžio klausimus, nedera per toli nueiti. Manoji dama – nei mano vaizduotės padarinys, nei vaisius, nors, mano akimis žiūrint, ji turi būti tokia, kokia pritinka būti damai, apdovanotai visomis tomis dorybėmis, kurios gali išgarsinti ją visuose pasaulio kraštuose, o būtent: ji – nepriekaištingo grožio, ori, bet neišpuikusi, karštai mylinti, bet tyra, lipšni tiek, kiek leidžia mandagumas, mandagi tiek, kiek leidžia geras išauklėjimas, ir pagaliau – aukštos kilmės, nes tauraus kraujo išugdytas ir išpuoselėtas grožis pasiekia tokią tobulybės viršūnę, kokia nepasiekiama žemos kilmės gražuolėms.
– Tas tiesa, – pritarė kunigaikštis, – bet leiskite man, godingasai Don Kichote, išsakyti mintį, įpirštą jūsų žygdarbių istorijos: tarkime, jog Dulsinėja tikrai yra ir gyvena Tobose arba kur nors kitur ir jog ji neregėto grožio, kokią jūsų malonybė mums ją piešiate, tačiau kilmingumu neprilygsta Orianų, Alastracharėjų, Madasimų ir kitų to paties plauko damų, kurių knibždėte knibžda jūsų malonybei gerai žinomuose romanuose.
– Į tai galiu pasakyti, – atsiliepė Don Kichotas, – jog apie Dulsinėją spręstina iš josios darbų, jog dorybės taurina kraują ir jog didesnės pagarbos nusipelno žemakilmis teisuolis nekaip prakilnus nusidėjėlis. Juo labiau kad Dulsinėja turi tokį herbą, kurio dėka gali tapti visavaldė valdovė: gražios ir doringos moters privalumai daro didžiausius stebuklus ir jei ne atvirai, tai bent jau slaptoje glūdėdami, žada didžiausią palaimą.
– Matau, godingasai Don Kichote, – tarė kunigaikštienė, – jog kiekvienas jūsų žodis ilgai brandintas, jūs, kaip sakoma, vėjų plaštakomis negaudote, ir dabar aš tikiu ir priversiu tikėti visus namiegus, prireikus net patį kunigaikštį, mano viešpatį, kad Tobose yra tokia Dulsinėja, kad ji sveika ir gyva, graži ir kilminga, ir kad nusipelno, idant toks riteris kaip godingasai Don Kichotas jai tarnautų, o didesnių pagyrimų nemoku ir nesugebu sugalvoti. Šiaip ar taip, viena abejonė neduoda man ramybės ir tarytum nuteikia prieš Sančą Pansą. O neduoda man ramybės šit kas: minėtoje knygoje sakoma, jog, jūsų malonybės siųstas su laišku, Sančas Pansa užtikęs jūsų damą Dulsinėją, kviečius bevėtančią, ir ten dar pabrėžiama, kad kviečiai buvę iš prastųjų rūšies, ir tai man kelia abejonę josios kilmės aukštumu.
Į tai Don Kichotas atsakė:
– Valdove, teesie žinoma jūsų didybei, kad man visada ar beveik visada nutinka dalykai, visiškai nepanašūs į tuos, kurie paprastai atsitinka kitiems klajojantiems riteriams, nors ir kas būtų juos nulėmęs: neįmenama lemties valia ar pavydaus burtininko klasta. Juk jau neginčijamai nustatyta, jog visi ar kone visi garsingieji klajojantys riteriai turėdavę kokią retą dovaną: vieni nebijodavę burtų, kitų kūnas būdavęs toks diržingas, kad jo neimdavęs plienas, kaip, tarkime, garsingojo Rolando, vieno iš Dvylikos Prancūzijos perų, – apie jį sklinda padavimas, jog vienintelė pažeidžiama jo kūno vieta buvusi kulnas, kurį reikėję persmeigti ne kokiu ginklu, bet storo smeigtuko smaigaliu, tad kada Bernardas del Karpijas stojęs kovon su juo Ronsevalyje ir pamatęs, kad plienas jam nebaisus, suspaudęs jį glėbyje, pakėlęs nuo žemės ir pasmaugęs prisimindamas, kaip Heraklis kitados nužudęs Antėją, siaubų milžiną ir tariamą Žemės sūnų... Iš viso to, kas mano pasakyta, darau išvadą, kad gal ir aš turiu kokią panašią Dievo dovaną, tik, aišku, nesu nesužeidžiamas, nes jau daugelkart patirtis parodė mano kūną esant gležną ir neatsparų ginklui, taipgi nesu įstangus atsispirti burtams, nes kartą jau buvau pasodintas narvan, kur jokia galia pasaulyje, išskyrus kerus, nebūtų pajėgi manęs uždaryti. Bet jeigu ir iš ten išsivadavau, turiu viltį, jog jokie kitokie burtai man nebaisūs, ir todėl, matydami, kad manęs nebeveikia jų piktos užmačios, burtininkai stengiasi išgiežti savo apmaudą ant tosios, kuri man visų brangiausia: jie baudžiasi atimti man gyvastį galuodami Dulsinėją, dėl kurios aš gyvenu, ir tai man duoda pagrindą manyti, jog, manajam ginklanešiui atvykus pas ją su pasiuntinyste, jie pavertė ją prasčioke ir pristatė prie paties juodžiausio darbo, tai yra kviečių vėtymo,— beje, kaip jau esu sakęs, tie kviečiai buvo anaiptol ne kviečiai, bet Rytų perlai... O kad įsitikintute, jog sakau tiesą, noriu papasakoti jūsų iškilnybėms, kad ne per seniausiai buvau atsilankęs Tobose, bet nesugebėjau surasti Dulsinėjos rūmų, o rytojaus dieną ji apsireiškė manajam ginklanešiui Sančui savo tikruoju pavidalu, atseit pirmąja pasaulio gražuole, o man ji pasirodė kaip pasišlykštėtina, netašyta ir menkos nuovokos sodžiaus merga, nors iš tikrųjų jos protas šviečia didžiausia šios žemės išmintimi. O kad aš pats nesu užkerėtas ir, blaiviai pagalvojus, negaliu būti užkerėtas, vadinasi, užkerėta, įžeista, permainyta, pakeista ir sudarkyta ji, Dulsinėja, ir, man keršydami, priešai išgiežė pyktį ant josios, – šit kodėl nerasiu paguodos, kol nepamatysiu josios pirmykščiu pavidalu. Visa tai sakau dėl to, kad niekas neimtų į galvą Sančo tvirtinimo, jog Dulsinėja tariamai vėčiusi ir sijojusi kviečius: juk jeigu ji pasirodė man pakeista, nenuostabu, kad pakeista pasirodė ir jam. Dulsinėja – aukštos ir taurios kilmės dama, ir jai nulemta nė kiek ne menkesnė dalia nei gausybei senų ir labai garbingų Toboso bajorų giminių. Esu tikras, jog neprilygstamajai Dulsinėjai teks atlikti didį vaidmenį: ji įamžins to miesto šlovę ir garsą, kaip Elena išgarsino Troją, o Kava – Ispaniją, tik Dulsinėja, žinoma, bus labiau šlovinama ir aukštinama.
(II, XXXII, p. 225–229)
Pagyrusi šviesią Don Kichoto atmintį, kunigaikštienė paprašė jį apsakyti ir apibrėžti širdies damos Dulsinėjos Tobosietės grožį ir veido bruožus, – mat, jeigu jau visur trimituojama apie josios žavesį, reikią manyti, jog žavesnės būtybės tikrai nesą visame pasaulyje ir netgi visoje Lamančoje.
Don Kichotas atsiduso, išklausęs kunigaikštienės prašymą, ir tarė:
– Jei galėčiau išsiimti širdį ir padėti dubenin ant štai šito stalo po jūsų didybės akių, nevarginčiau veltui liežuvio, stengdamasis apsakyti tai, kas tik godomis godotina, nes tuomet jūsų šviesybei visu gražumu atsiskleistų josios atvaizdas, širdyje nešiojamas. Bet nejaugi man būtų įmanu apibrėžti ir apsakyti neprilygstamosios Dulsinėjos grožybę taškas taškan, žodis žodin, jeigu su šiuo uždaviniu, pernelyg sunkiu mano jėgoms, galėtų susidoroti nebent Parasijo, Timanto ir Apeleso teptukai arba Lisipo kaltas – perkelti ją drobėn, išpjauti iš medžio, nukalti iš marmuro arba nulieti iš vario, o išaukštinti jai prireiktų ciceroniškosios ir demosteniškosios iškalbos?
– O kas tai per demosteniškoji iškalba, godingasai Don Kichote? – paklausė kunigaikštienė. – Tokio žodžio kaip gyva nesu girdėjusi.
– Demosteniškoji iškalba, – tarė Don Kichotas, – tai Demosteno iškalba, kaip ciceroniškoji – Cicerono, o tuodu vyrai – tai žymiausi pasaulio oratoriai.
– Tas tiesa, – pritarė kunigaikštis, – ir jūs, kunigaikštiene, klausinėdama tokių dalykų, pasirodėte besanti neišprususi. Šiaip ar taip, godingasai Don Kichote, mums būtų labai malonu, jeigu sutiktute nupiešti jos paveikslą, bent apmesti eskizą ar lengvą apybraižą, nes, esu tikras, jos bruožai išeis tokie ryškūs, jog pavydas pašoks net didžiausioms pasaulio gražuolėms.
– Mielai apmesčiau, – atitarė Don Kichotas, – jeigu josios paveikslo nebūtų iš atminties išdildžiusi neganda, neseniai mane ištikusi, o neganda toji tokia didi, kad man būtų lengviau apraudoti savąją damą negu nupiešti. Pravartu būtų žinoti jums, jūsų didybės, jog prieš kiek laiko išvykau pabučiuoti jai rankų ir gauti palaiminimo, sutikimo ir leidimo šiam trečiajam savo žygiui, bet ji pasirodė besanti kitokia, nei tikėjausi ją pamatyti: pasirodo, ją užkerėjo ir iš princesės pavertė sodžiaus merga, iš gražuolės – baidykle, iš angelo – velniu, iš gardžiakvapės – susmirdėle, iš gražiakalbės – storžieve, iš romios – strakale, iš šviesulio – tamsos gaivalu, – žodžiu, iš Dulsinėjos Tobosietės – Sajago prasčioke.
– Dieve mano! – didžiu balsu sušuko tuomet kunigaikštis. – Kas toksai padarė tokią piktybę pasauliui? Kas atėmė iš žmonių tokį grožį, juos džiuginusį, tokį žavesį, juos maloninusį, tokį doringumą, juos puošusį?
– Kas? – atsiliepė Don Kichotas. – Kas gi kitas, jei ne klastingasis burtininkas, vienas iš daugybės mane persekiojančių pavyduolių? Toji prakeikta padermė, atėjusi pasaulin temdyti ir niekais versti geradarių žygdarbių, kelti viešumon ir aukštinti piktadarių darbų! Burtininkai mane persekiojo, burtininkai mane persekioja, burtininkai mane persekios, kol pagaliau gilion užmiršties bedugnėn nutrenks ir mane, ir mano kilniuosius riterio žygius, ir dabar jie stengiasi sužeisti mane ir kliudyti skaudžiausion vieton, nes klajojančiam riteriui atimti jo damą – tai lyg atimti jam ir regėjimą, ir saulės šviesą, ir kūno peną. Daugelkart tai sakiau ir pasakysiu dar sykį: klajojantis riteris be damos – tai medis be lapų, tai rūmas be pamatų, tai šešėlis be kūno, kuris jį kloja.
– Trūksta žodžių, – įsiterpė kunigaikštienė, – bet, šiaip ar taip, jei prisiminsime godingojo Don Kichoto istoriją, ne per seniausiai išėjusią iš spaudos ir susilaukusią visuotinio pritarimo, mano supratimu, peršasi išvada, jog jūsų malonybė niekados nesate matę savosios damos Dulsinėjos ir jog tokios damos suvis nesą pasaulyje, jog tai pramanyta būtybė, jūsų malonybės vaizduotės padarinys ir vaisius, kuriam suteikėte visas dorybes ir tobulybes, kokias tik pageidavote.
– Keliais žodžiais būtų sunku viską apsakyti, – atitarė Don Kichotas. – Tik vienam Dievui žinoma, esama pasaulyje Dulsinėjos ar ne, pramanyta ji ar ne, – tiriant šitokio pobūdžio klausimus, nedera per toli nueiti. Manoji dama – nei mano vaizduotės padarinys, nei vaisius, nors, mano akimis žiūrint, ji turi būti tokia, kokia pritinka būti damai, apdovanotai visomis tomis dorybėmis, kurios gali išgarsinti ją visuose pasaulio kraštuose, o būtent: ji – nepriekaištingo grožio, ori, bet neišpuikusi, karštai mylinti, bet tyra, lipšni tiek, kiek leidžia mandagumas, mandagi tiek, kiek leidžia geras išauklėjimas, ir pagaliau – aukštos kilmės, nes tauraus kraujo išugdytas ir išpuoselėtas grožis pasiekia tokią tobulybės viršūnę, kokia nepasiekiama žemos kilmės gražuolėms.
– Tas tiesa, – pritarė kunigaikštis, – bet leiskite man, godingasai Don Kichote, išsakyti mintį, įpirštą jūsų žygdarbių istorijos: tarkime, jog Dulsinėja tikrai yra ir gyvena Tobose arba kur nors kitur ir jog ji neregėto grožio, kokią jūsų malonybė mums ją piešiate, tačiau kilmingumu neprilygsta Orianų, Alastracharėjų, Madasimų ir kitų to paties plauko damų, kurių knibždėte knibžda jūsų malonybei gerai žinomuose romanuose.
– Į tai galiu pasakyti, – atsiliepė Don Kichotas, – jog apie Dulsinėją spręstina iš josios darbų, jog dorybės taurina kraują ir jog didesnės pagarbos nusipelno žemakilmis teisuolis nekaip prakilnus nusidėjėlis. Juo labiau kad Dulsinėja turi tokį herbą, kurio dėka gali tapti visavaldė valdovė: gražios ir doringos moters privalumai daro didžiausius stebuklus ir jei ne atvirai, tai bent jau slaptoje glūdėdami, žada didžiausią palaimą.
– Matau, godingasai Don Kichote, – tarė kunigaikštienė, – jog kiekvienas jūsų žodis ilgai brandintas, jūs, kaip sakoma, vėjų plaštakomis negaudote, ir dabar aš tikiu ir priversiu tikėti visus namiegus, prireikus net patį kunigaikštį, mano viešpatį, kad Tobose yra tokia Dulsinėja, kad ji sveika ir gyva, graži ir kilminga, ir kad nusipelno, idant toks riteris kaip godingasai Don Kichotas jai tarnautų, o didesnių pagyrimų nemoku ir nesugebu sugalvoti. Šiaip ar taip, viena abejonė neduoda man ramybės ir tarytum nuteikia prieš Sančą Pansą. O neduoda man ramybės šit kas: minėtoje knygoje sakoma, jog, jūsų malonybės siųstas su laišku, Sančas Pansa užtikęs jūsų damą Dulsinėją, kviečius bevėtančią, ir ten dar pabrėžiama, kad kviečiai buvę iš prastųjų rūšies, ir tai man kelia abejonę josios kilmės aukštumu.
Į tai Don Kichotas atsakė:
– Valdove, teesie žinoma jūsų didybei, kad man visada ar beveik visada nutinka dalykai, visiškai nepanašūs į tuos, kurie paprastai atsitinka kitiems klajojantiems riteriams, nors ir kas būtų juos nulėmęs: neįmenama lemties valia ar pavydaus burtininko klasta. Juk jau neginčijamai nustatyta, jog visi ar kone visi garsingieji klajojantys riteriai turėdavę kokią retą dovaną: vieni nebijodavę burtų, kitų kūnas būdavęs toks diržingas, kad jo neimdavęs plienas, kaip, tarkime, garsingojo Rolando, vieno iš Dvylikos Prancūzijos perų, – apie jį sklinda padavimas, jog vienintelė pažeidžiama jo kūno vieta buvusi kulnas, kurį reikėję persmeigti ne kokiu ginklu, bet storo smeigtuko smaigaliu, tad kada Bernardas del Karpijas stojęs kovon su juo Ronsevalyje ir pamatęs, kad plienas jam nebaisus, suspaudęs jį glėbyje, pakėlęs nuo žemės ir pasmaugęs prisimindamas, kaip Heraklis kitados nužudęs Antėją, siaubų milžiną ir tariamą Žemės sūnų... Iš viso to, kas mano pasakyta, darau išvadą, kad gal ir aš turiu kokią panašią Dievo dovaną, tik, aišku, nesu nesužeidžiamas, nes jau daugelkart patirtis parodė mano kūną esant gležną ir neatsparų ginklui, taipgi nesu įstangus atsispirti burtams, nes kartą jau buvau pasodintas narvan, kur jokia galia pasaulyje, išskyrus kerus, nebūtų pajėgi manęs uždaryti. Bet jeigu ir iš ten išsivadavau, turiu viltį, jog jokie kitokie burtai man nebaisūs, ir todėl, matydami, kad manęs nebeveikia jų piktos užmačios, burtininkai stengiasi išgiežti savo apmaudą ant tosios, kuri man visų brangiausia: jie baudžiasi atimti man gyvastį galuodami Dulsinėją, dėl kurios aš gyvenu, ir tai man duoda pagrindą manyti, jog, manajam ginklanešiui atvykus pas ją su pasiuntinyste, jie pavertė ją prasčioke ir pristatė prie paties juodžiausio darbo, tai yra kviečių vėtymo,— beje, kaip jau esu sakęs, tie kviečiai buvo anaiptol ne kviečiai, bet Rytų perlai... O kad įsitikintute, jog sakau tiesą, noriu papasakoti jūsų iškilnybėms, kad ne per seniausiai buvau atsilankęs Tobose, bet nesugebėjau surasti Dulsinėjos rūmų, o rytojaus dieną ji apsireiškė manajam ginklanešiui Sančui savo tikruoju pavidalu, atseit pirmąja pasaulio gražuole, o man ji pasirodė kaip pasišlykštėtina, netašyta ir menkos nuovokos sodžiaus merga, nors iš tikrųjų jos protas šviečia didžiausia šios žemės išmintimi. O kad aš pats nesu užkerėtas ir, blaiviai pagalvojus, negaliu būti užkerėtas, vadinasi, užkerėta, įžeista, permainyta, pakeista ir sudarkyta ji, Dulsinėja, ir, man keršydami, priešai išgiežė pyktį ant josios, – šit kodėl nerasiu paguodos, kol nepamatysiu josios pirmykščiu pavidalu. Visa tai sakau dėl to, kad niekas neimtų į galvą Sančo tvirtinimo, jog Dulsinėja tariamai vėčiusi ir sijojusi kviečius: juk jeigu ji pasirodė man pakeista, nenuostabu, kad pakeista pasirodė ir jam. Dulsinėja – aukštos ir taurios kilmės dama, ir jai nulemta nė kiek ne menkesnė dalia nei gausybei senų ir labai garbingų Toboso bajorų giminių. Esu tikras, jog neprilygstamajai Dulsinėjai teks atlikti didį vaidmenį: ji įamžins to miesto šlovę ir garsą, kaip Elena išgarsino Troją, o Kava – Ispaniją, tik Dulsinėja, žinoma, bus labiau šlovinama ir aukštinama.
(II, XXXII, p. 225–229)
Pagyrusi šviesią Don Kichoto atmintį, kunigaikštienė paprašė jį apsakyti ir apibrėžti širdies damos Dulsinėjos Tobosietės grožį ir veido bruožus, – mat, jeigu jau visur trimituojama apie josios žavesį, reikią manyti, jog žavesnės būtybės tikrai nesą visame pasaulyje ir netgi visoje Lamančoje.
Don Kichotas atsiduso, išklausęs kunigaikštienės prašymą, ir tarė:
– Jei galėčiau išsiimti širdį ir padėti dubenin ant štai šito stalo po jūsų didybės akių, nevarginčiau veltui liežuvio, stengdamasis apsakyti tai, kas tik godomis godotina, nes tuomet jūsų šviesybei visu gražumu atsiskleistų josios atvaizdas, širdyje nešiojamas. Bet nejaugi man būtų įmanu apibrėžti ir apsakyti neprilygstamosios Dulsinėjos grožybę taškas taškan, žodis žodin, jeigu su šiuo uždaviniu, pernelyg sunkiu mano jėgoms, galėtų susidoroti nebent Parasijo, Timanto ir Apeleso teptukai arba Lisipo kaltas – perkelti ją drobėn, išpjauti iš medžio, nukalti iš marmuro arba nulieti iš vario, o išaukštinti jai prireiktų ciceroniškosios ir demosteniškosios iškalbos?
– O kas tai per demosteniškoji iškalba, godingasai Don Kichote? – paklausė kunigaikštienė. – Tokio žodžio kaip gyva nesu girdėjusi.
– Demosteniškoji iškalba, – tarė Don Kichotas, – tai Demosteno iškalba, kaip ciceroniškoji – Cicerono, o tuodu vyrai – tai žymiausi pasaulio oratoriai.
– Tas tiesa, – pritarė kunigaikštis, – ir jūs, kunigaikštiene, klausinėdama tokių dalykų, pasirodėte besanti neišprususi. Šiaip ar taip, godingasai Don Kichote, mums būtų labai malonu, jeigu sutiktute nupiešti jos paveikslą, bent apmesti eskizą ar lengvą apybraižą, nes, esu tikras, jos bruožai išeis tokie ryškūs, jog pavydas pašoks net didžiausioms pasaulio gražuolėms.
– Mielai apmesčiau, – atitarė Don Kichotas, – jeigu josios paveikslo nebūtų iš atminties išdildžiusi neganda, neseniai mane ištikusi, o neganda toji tokia didi, kad man būtų lengviau apraudoti savąją damą negu nupiešti. Pravartu būtų žinoti jums, jūsų didybės, jog prieš kiek laiko išvykau pabučiuoti jai rankų ir gauti palaiminimo, sutikimo ir leidimo šiam trečiajam savo žygiui, bet ji pasirodė besanti kitokia, nei tikėjausi ją pamatyti: pasirodo, ją užkerėjo ir iš princesės pavertė sodžiaus merga, iš gražuolės – baidykle, iš angelo – velniu, iš gardžiakvapės – susmirdėle, iš gražiakalbės – storžieve, iš romios – strakale, iš šviesulio – tamsos gaivalu, – žodžiu, iš Dulsinėjos Tobosietės – Sajago prasčioke.
– Dieve mano! – didžiu balsu sušuko tuomet kunigaikštis. – Kas toksai padarė tokią piktybę pasauliui? Kas atėmė iš žmonių tokį grožį, juos džiuginusį, tokį žavesį, juos maloninusį, tokį doringumą, juos puošusį?
– Kas? – atsiliepė Don Kichotas. – Kas gi kitas, jei ne klastingasis burtininkas, vienas iš daugybės mane persekiojančių pavyduolių? Toji prakeikta padermė, atėjusi pasaulin temdyti ir niekais versti geradarių žygdarbių, kelti viešumon ir aukštinti piktadarių darbų! Burtininkai mane persekiojo, burtininkai mane persekioja, burtininkai mane persekios, kol pagaliau gilion užmiršties bedugnėn nutrenks ir mane, ir mano kilniuosius riterio žygius, ir dabar jie stengiasi sužeisti mane ir kliudyti skaudžiausion vieton, nes klajojančiam riteriui atimti jo damą – tai lyg atimti jam ir regėjimą, ir saulės šviesą, ir kūno peną. Daugelkart tai sakiau ir pasakysiu dar sykį: klajojantis riteris be damos – tai medis be lapų, tai rūmas be pamatų, tai šešėlis be kūno, kuris jį kloja.
– Trūksta žodžių, – įsiterpė kunigaikštienė, – bet, šiaip ar taip, jei prisiminsime godingojo Don Kichoto istoriją, ne per seniausiai išėjusią iš spaudos ir susilaukusią visuotinio pritarimo, mano supratimu, peršasi išvada, jog jūsų malonybė niekados nesate matę savosios damos Dulsinėjos ir jog tokios damos suvis nesą pasaulyje, jog tai pramanyta būtybė, jūsų malonybės vaizduotės padarinys ir vaisius, kuriam suteikėte visas dorybes ir tobulybes, kokias tik pageidavote.
– Keliais žodžiais būtų sunku viską apsakyti, – atitarė Don Kichotas. – Tik vienam Dievui žinoma, esama pasaulyje Dulsinėjos ar ne, pramanyta ji ar ne, – tiriant šitokio pobūdžio klausimus, nedera per toli nueiti. Manoji dama – nei mano vaizduotės padarinys, nei vaisius, nors, mano akimis žiūrint, ji turi būti tokia, kokia pritinka būti damai, apdovanotai visomis tomis dorybėmis, kurios gali išgarsinti ją visuose pasaulio kraštuose, o būtent: ji – nepriekaištingo grožio, ori, bet neišpuikusi, karštai mylinti, bet tyra, lipšni tiek, kiek leidžia mandagumas, mandagi tiek, kiek leidžia geras išauklėjimas, ir pagaliau – aukštos kilmės, nes tauraus kraujo išugdytas ir išpuoselėtas grožis pasiekia tokią tobulybės viršūnę, kokia nepasiekiama žemos kilmės gražuolėms.
– Tas tiesa, – pritarė kunigaikštis, – bet leiskite man, godingasai Don Kichote, išsakyti mintį, įpirštą jūsų žygdarbių istorijos: tarkime, jog Dulsinėja tikrai yra ir gyvena Tobose arba kur nors kitur ir jog ji neregėto grožio, kokią jūsų malonybė mums ją piešiate, tačiau kilmingumu neprilygsta Orianų, Alastracharėjų, Madasimų ir kitų to paties plauko damų, kurių knibždėte knibžda jūsų malonybei gerai žinomuose romanuose.
– Į tai galiu pasakyti, – atsiliepė Don Kichotas, – jog apie Dulsinėją spręstina iš josios darbų, jog dorybės taurina kraują ir jog didesnės pagarbos nusipelno žemakilmis teisuolis nekaip prakilnus nusidėjėlis. Juo labiau kad Dulsinėja turi tokį herbą, kurio dėka gali tapti visavaldė valdovė: gražios ir doringos moters privalumai daro didžiausius stebuklus ir jei ne atvirai, tai bent jau slaptoje glūdėdami, žada didžiausią palaimą.
– Matau, godingasai Don Kichote, – tarė kunigaikštienė, – jog kiekvienas jūsų žodis ilgai brandintas, jūs, kaip sakoma, vėjų plaštakomis negaudote, ir dabar aš tikiu ir priversiu tikėti visus namiegus, prireikus net patį kunigaikštį, mano viešpatį, kad Tobose yra tokia Dulsinėja, kad ji sveika ir gyva, graži ir kilminga, ir kad nusipelno, idant toks riteris kaip godingasai Don Kichotas jai tarnautų, o didesnių pagyrimų nemoku ir nesugebu sugalvoti. Šiaip ar taip, viena abejonė neduoda man ramybės ir tarytum nuteikia prieš Sančą Pansą. O neduoda man ramybės šit kas: minėtoje knygoje sakoma, jog, jūsų malonybės siųstas su laišku, Sančas Pansa užtikęs jūsų damą Dulsinėją, kviečius bevėtančią, ir ten dar pabrėžiama, kad kviečiai buvę iš prastųjų rūšies, ir tai man kelia abejonę josios kilmės aukštumu.
Į tai Don Kichotas atsakė:
– Valdove, teesie žinoma jūsų didybei, kad man visada ar beveik visada nutinka dalykai, visiškai nepanašūs į tuos, kurie paprastai atsitinka kitiems klajojantiems riteriams, nors ir kas būtų juos nulėmęs: neįmenama lemties valia ar pavydaus burtininko klasta. Juk jau neginčijamai nustatyta, jog visi ar kone visi garsingieji klajojantys riteriai turėdavę kokią retą dovaną: vieni nebijodavę burtų, kitų kūnas būdavęs toks diržingas, kad jo neimdavęs plienas, kaip, tarkime, garsingojo Rolando, vieno iš Dvylikos Prancūzijos perų, – apie jį sklinda padavimas, jog vienintelė pažeidžiama jo kūno vieta buvusi kulnas, kurį reikėję persmeigti ne kokiu ginklu, bet storo smeigtuko smaigaliu, tad kada Bernardas del Karpijas stojęs kovon su juo Ronsevalyje ir pamatęs, kad plienas jam nebaisus, suspaudęs jį glėbyje, pakėlęs nuo žemės ir pasmaugęs prisimindamas, kaip Heraklis kitados nužudęs Antėją, siaubų milžiną ir tariamą Žemės sūnų... Iš viso to, kas mano pasakyta, darau išvadą, kad gal ir aš turiu kokią panašią Dievo dovaną, tik, aišku, nesu nesužeidžiamas, nes jau daugelkart patirtis parodė mano kūną esant gležną ir neatsparų ginklui, taipgi nesu įstangus atsispirti burtams, nes kartą jau buvau pasodintas narvan, kur jokia galia pasaulyje, išskyrus kerus, nebūtų pajėgi manęs uždaryti. Bet jeigu ir iš ten išsivadavau, turiu viltį, jog jokie kitokie burtai man nebaisūs, ir todėl, matydami, kad manęs nebeveikia jų piktos užmačios, burtininkai stengiasi išgiežti savo apmaudą ant tosios, kuri man visų brangiausia: jie baudžiasi atimti man gyvastį galuodami Dulsinėją, dėl kurios aš gyvenu, ir tai man duoda pagrindą manyti, jog, manajam ginklanešiui atvykus pas ją su pasiuntinyste, jie pavertė ją prasčioke ir pristatė prie paties juodžiausio darbo, tai yra kviečių vėtymo,— beje, kaip jau esu sakęs, tie kviečiai buvo anaiptol ne kviečiai, bet Rytų perlai... O kad įsitikintute, jog sakau tiesą, noriu papasakoti jūsų iškilnybėms, kad ne per seniausiai buvau atsilankęs Tobose, bet nesugebėjau surasti Dulsinėjos rūmų, o rytojaus dieną ji apsireiškė manajam ginklanešiui Sančui savo tikruoju pavidalu, atseit pirmąja pasaulio gražuole, o man ji pasirodė kaip pasišlykštėtina, netašyta ir menkos nuovokos sodžiaus merga, nors iš tikrųjų jos protas šviečia didžiausia šios žemės išmintimi. O kad aš pats nesu užkerėtas ir, blaiviai pagalvojus, negaliu būti užkerėtas, vadinasi, užkerėta, įžeista, permainyta, pakeista ir sudarkyta ji, Dulsinėja, ir, man keršydami, priešai išgiežė pyktį ant josios, – šit kodėl nerasiu paguodos, kol nepamatysiu josios pirmykščiu pavidalu. Visa tai sakau dėl to, kad niekas neimtų į galvą Sančo tvirtinimo, jog Dulsinėja tariamai vėčiusi ir sijojusi kviečius: juk jeigu ji pasirodė man pakeista, nenuostabu, kad pakeista pasirodė ir jam. Dulsinėja – aukštos ir taurios kilmės dama, ir jai nulemta nė kiek ne menkesnė dalia nei gausybei senų ir labai garbingų Toboso bajorų giminių. Esu tikras, jog neprilygstamajai Dulsinėjai teks atlikti didį vaidmenį: ji įamžins to miesto šlovę ir garsą, kaip Elena išgarsino Troją, o Kava – Ispaniją, tik Dulsinėja, žinoma, bus labiau šlovinama ir aukštinama.
(II, XXXII, p. 225–229)
Pagyrusi šviesią Don Kichoto atmintį, kunigaikštienė paprašė jį apsakyti ir apibrėžti širdies damos Dulsinėjos Tobosietės grožį ir veido bruožus, – mat, jeigu jau visur trimituojama apie josios žavesį, reikią manyti, jog žavesnės būtybės tikrai nesą visame pasaulyje ir netgi visoje Lamančoje.
Don Kichotas atsiduso, išklausęs kunigaikštienės prašymą, ir tarė:
– Jei galėčiau išsiimti širdį ir padėti dubenin ant štai šito stalo po jūsų didybės akių, nevarginčiau veltui liežuvio, stengdamasis apsakyti tai, kas tik godomis godotina, nes tuomet jūsų šviesybei visu gražumu atsiskleistų josios atvaizdas, širdyje nešiojamas. Bet nejaugi man būtų įmanu apibrėžti ir apsakyti neprilygstamosios Dulsinėjos grožybę taškas taškan, žodis žodin, jeigu su šiuo uždaviniu, pernelyg sunkiu mano jėgoms, galėtų susidoroti nebent Parasijo, Timanto ir Apeleso teptukai arba Lisipo kaltas – perkelti ją drobėn, išpjauti iš medžio, nukalti iš marmuro arba nulieti iš vario, o išaukštinti jai prireiktų ciceroniškosios ir demosteniškosios iškalbos?
– O kas tai per demosteniškoji iškalba, godingasai Don Kichote? – paklausė kunigaikštienė. – Tokio žodžio kaip gyva nesu girdėjusi.
– Demosteniškoji iškalba, – tarė Don Kichotas, – tai Demosteno iškalba, kaip ciceroniškoji – Cicerono, o tuodu vyrai – tai žymiausi pasaulio oratoriai.
– Tas tiesa, – pritarė kunigaikštis, – ir jūs, kunigaikštiene, klausinėdama tokių dalykų, pasirodėte besanti neišprususi. Šiaip ar taip, godingasai Don Kichote, mums būtų labai malonu, jeigu sutiktute nupiešti jos paveikslą, bent apmesti eskizą ar lengvą apybraižą, nes, esu tikras, jos bruožai išeis tokie ryškūs, jog pavydas pašoks net didžiausioms pasaulio gražuolėms.
– Mielai apmesčiau, – atitarė Don Kichotas, – jeigu josios paveikslo nebūtų iš atminties išdildžiusi neganda, neseniai mane ištikusi, o neganda toji tokia didi, kad man būtų lengviau apraudoti savąją damą negu nupiešti. Pravartu būtų žinoti jums, jūsų didybės, jog prieš kiek laiko išvykau pabučiuoti jai rankų ir gauti palaiminimo, sutikimo ir leidimo šiam trečiajam savo žygiui, bet ji pasirodė besanti kitokia, nei tikėjausi ją pamatyti: pasirodo, ją užkerėjo ir iš princesės pavertė sodžiaus merga, iš gražuolės – baidykle, iš angelo – velniu, iš gardžiakvapės – susmirdėle, iš gražiakalbės – storžieve, iš romios – strakale, iš šviesulio – tamsos gaivalu, – žodžiu, iš Dulsinėjos Tobosietės – Sajago prasčioke.
– Dieve mano! – didžiu balsu sušuko tuomet kunigaikštis. – Kas toksai padarė tokią piktybę pasauliui? Kas atėmė iš žmonių tokį grožį, juos džiuginusį, tokį žavesį, juos maloninusį, tokį doringumą, juos puošusį?
– Kas? – atsiliepė Don Kichotas. – Kas gi kitas, jei ne klastingasis burtininkas, vienas iš daugybės mane persekiojančių pavyduolių? Toji prakeikta padermė, atėjusi pasaulin temdyti ir niekais versti geradarių žygdarbių, kelti viešumon ir aukštinti piktadarių darbų! Burtininkai mane persekiojo, burtininkai mane persekioja, burtininkai mane persekios, kol pagaliau gilion užmiršties bedugnėn nutrenks ir mane, ir mano kilniuosius riterio žygius, ir dabar jie stengiasi sužeisti mane ir kliudyti skaudžiausion vieton, nes klajojančiam riteriui atimti jo damą – tai lyg atimti jam ir regėjimą, ir saulės šviesą, ir kūno peną. Daugelkart tai sakiau ir pasakysiu dar sykį: klajojantis riteris be damos – tai medis be lapų, tai rūmas be pamatų, tai šešėlis be kūno, kuris jį kloja.
– Trūksta žodžių, – įsiterpė kunigaikštienė, – bet, šiaip ar taip, jei prisiminsime godingojo Don Kichoto istoriją, ne per seniausiai išėjusią iš spaudos ir susilaukusią visuotinio pritarimo, mano supratimu, peršasi išvada, jog jūsų malonybė niekados nesate matę savosios damos Dulsinėjos ir jog tokios damos suvis nesą pasaulyje, jog tai pramanyta būtybė, jūsų malonybės vaizduotės padarinys ir vaisius, kuriam suteikėte visas dorybes ir tobulybes, kokias tik pageidavote.
– Keliais žodžiais būtų sunku viską apsakyti, – atitarė Don Kichotas. – Tik vienam Dievui žinoma, esama pasaulyje Dulsinėjos ar ne, pramanyta ji ar ne, – tiriant šitokio pobūdžio klausimus, nedera per toli nueiti. Manoji dama – nei mano vaizduotės padarinys, nei vaisius, nors, mano akimis žiūrint, ji turi būti tokia, kokia pritinka būti damai, apdovanotai visomis tomis dorybėmis, kurios gali išgarsinti ją visuose pasaulio kraštuose, o būtent: ji – nepriekaištingo grožio, ori, bet neišpuikusi, karštai mylinti, bet tyra, lipšni tiek, kiek leidžia mandagumas, mandagi tiek, kiek leidžia geras išauklėjimas, ir pagaliau – aukštos kilmės, nes tauraus kraujo išugdytas ir išpuoselėtas grožis pasiekia tokią tobulybės viršūnę, kokia nepasiekiama žemos kilmės gražuolėms.
– Tas tiesa, – pritarė kunigaikštis, – bet leiskite man, godingasai Don Kichote, išsakyti mintį, įpirštą jūsų žygdarbių istorijos: tarkime, jog Dulsinėja tikrai yra ir gyvena Tobose arba kur nors kitur ir jog ji neregėto grožio, kokią jūsų malonybė mums ją piešiate, tačiau kilmingumu neprilygsta Orianų, Alastracharėjų, Madasimų ir kitų to paties plauko damų, kurių knibždėte knibžda jūsų malonybei gerai žinomuose romanuose.
– Į tai galiu pasakyti, – atsiliepė Don Kichotas, – jog apie Dulsinėją spręstina iš josios darbų, jog dorybės taurina kraują ir jog didesnės pagarbos nusipelno žemakilmis teisuolis nekaip prakilnus nusidėjėlis. Juo labiau kad Dulsinėja turi tokį herbą, kurio dėka gali tapti visavaldė valdovė: gražios ir doringos moters privalumai daro didžiausius stebuklus ir jei ne atvirai, tai bent jau slaptoje glūdėdami, žada didžiausią palaimą.
– Matau, godingasai Don Kichote, – tarė kunigaikštienė, – jog kiekvienas jūsų žodis ilgai brandintas, jūs, kaip sakoma, vėjų plaštakomis negaudote, ir dabar aš tikiu ir priversiu tikėti visus namiegus, prireikus net patį kunigaikštį, mano viešpatį, kad Tobose yra tokia Dulsinėja, kad ji sveika ir gyva, graži ir kilminga, ir kad nusipelno, idant toks riteris kaip godingasai Don Kichotas jai tarnautų, o didesnių pagyrimų nemoku ir nesugebu sugalvoti. Šiaip ar taip, viena abejonė neduoda man ramybės ir tarytum nuteikia prieš Sančą Pansą. O neduoda man ramybės šit kas: minėtoje knygoje sakoma, jog, jūsų malonybės siųstas su laišku, Sančas Pansa užtikęs jūsų damą Dulsinėją, kviečius bevėtančią, ir ten dar pabrėžiama, kad kviečiai buvę iš prastųjų rūšies, ir tai man kelia abejonę josios kilmės aukštumu.
Į tai Don Kichotas atsakė:
– Valdove, teesie žinoma jūsų didybei, kad man visada ar beveik visada nutinka dalykai, visiškai nepanašūs į tuos, kurie paprastai atsitinka kitiems klajojantiems riteriams, nors ir kas būtų juos nulėmęs: neįmenama lemties valia ar pavydaus burtininko klasta. Juk jau neginčijamai nustatyta, jog visi ar kone visi garsingieji klajojantys riteriai turėdavę kokią retą dovaną: vieni nebijodavę burtų, kitų kūnas būdavęs toks diržingas, kad jo neimdavęs plienas, kaip, tarkime, garsingojo Rolando, vieno iš Dvylikos Prancūzijos perų, – apie jį sklinda padavimas, jog vienintelė pažeidžiama jo kūno vieta buvusi kulnas, kurį reikėję persmeigti ne kokiu ginklu, bet storo smeigtuko smaigaliu, tad kada Bernardas del Karpijas stojęs kovon su juo Ronsevalyje ir pamatęs, kad plienas jam nebaisus, suspaudęs jį glėbyje, pakėlęs nuo žemės ir pasmaugęs prisimindamas, kaip Heraklis kitados nužudęs Antėją, siaubų milžiną ir tariamą Žemės sūnų... Iš viso to, kas mano pasakyta, darau išvadą, kad gal ir aš turiu kokią panašią Dievo dovaną, tik, aišku, nesu nesužeidžiamas, nes jau daugelkart patirtis parodė mano kūną esant gležną ir neatsparų ginklui, taipgi nesu įstangus atsispirti burtams, nes kartą jau buvau pasodintas narvan, kur jokia galia pasaulyje, išskyrus kerus, nebūtų pajėgi manęs uždaryti. Bet jeigu ir iš ten išsivadavau, turiu viltį, jog jokie kitokie burtai man nebaisūs, ir todėl, matydami, kad manęs nebeveikia jų piktos užmačios, burtininkai stengiasi išgiežti savo apmaudą ant tosios, kuri man visų brangiausia: jie baudžiasi atimti man gyvastį galuodami Dulsinėją, dėl kurios aš gyvenu, ir tai man duoda pagrindą manyti, jog, manajam ginklanešiui atvykus pas ją su pasiuntinyste, jie pavertė ją prasčioke ir pristatė prie paties juodžiausio darbo, tai yra kviečių vėtymo,— beje, kaip jau esu sakęs, tie kviečiai buvo anaiptol ne kviečiai, bet Rytų perlai... O kad įsitikintute, jog sakau tiesą, noriu papasakoti jūsų iškilnybėms, kad ne per seniausiai buvau atsilankęs Tobose, bet nesugebėjau surasti Dulsinėjos rūmų, o rytojaus dieną ji apsireiškė manajam ginklanešiui Sančui savo tikruoju pavidalu, atseit pirmąja pasaulio gražuole, o man ji pasirodė kaip pasišlykštėtina, netašyta ir menkos nuovokos sodžiaus merga, nors iš tikrųjų jos protas šviečia didžiausia šios žemės išmintimi. O kad aš pats nesu užkerėtas ir, blaiviai pagalvojus, negaliu būti užkerėtas, vadinasi, užkerėta, įžeista, permainyta, pakeista ir sudarkyta ji, Dulsinėja, ir, man keršydami, priešai išgiežė pyktį ant josios, – šit kodėl nerasiu paguodos, kol nepamatysiu josios pirmykščiu pavidalu. Visa tai sakau dėl to, kad niekas neimtų į galvą Sančo tvirtinimo, jog Dulsinėja tariamai vėčiusi ir sijojusi kviečius: juk jeigu ji pasirodė man pakeista, nenuostabu, kad pakeista pasirodė ir jam. Dulsinėja – aukštos ir taurios kilmės dama, ir jai nulemta nė kiek ne menkesnė dalia nei gausybei senų ir labai garbingų Toboso bajorų giminių. Esu tikras, jog neprilygstamajai Dulsinėjai teks atlikti didį vaidmenį: ji įamžins to miesto šlovę ir garsą, kaip Elena išgarsino Troją, o Kava – Ispaniją, tik Dulsinėja, žinoma, bus labiau šlovinama ir aukštinama.
(II, XXXII, p. 225–229)
Pagyrusi šviesią Don Kichoto atmintį, kunigaikštienė paprašė jį apsakyti ir apibrėžti širdies damos Dulsinėjos Tobosietės grožį ir veido bruožus, – mat, jeigu jau visur trimituojama apie josios žavesį, reikią manyti, jog žavesnės būtybės tikrai nesą visame pasaulyje ir netgi visoje Lamančoje.
Don Kichotas atsiduso, išklausęs kunigaikštienės prašymą, ir tarė:
– Jei galėčiau išsiimti širdį ir padėti dubenin ant štai šito stalo po jūsų didybės akių, nevarginčiau veltui liežuvio, stengdamasis apsakyti tai, kas tik godomis godotina, nes tuomet jūsų šviesybei visu gražumu atsiskleistų josios atvaizdas, širdyje nešiojamas. Bet nejaugi man būtų įmanu apibrėžti ir apsakyti neprilygstamosios Dulsinėjos grožybę taškas taškan, žodis žodin, jeigu su šiuo uždaviniu, pernelyg sunkiu mano jėgoms, galėtų susidoroti nebent Parasijo, Timanto ir Apeleso teptukai arba Lisipo kaltas – perkelti ją drobėn, išpjauti iš medžio, nukalti iš marmuro arba nulieti iš vario, o išaukštinti jai prireiktų ciceroniškosios ir demosteniškosios iškalbos?
– O kas tai per demosteniškoji iškalba, godingasai Don Kichote? – paklausė kunigaikštienė. – Tokio žodžio kaip gyva nesu girdėjusi.
– Demosteniškoji iškalba, – tarė Don Kichotas, – tai Demosteno iškalba, kaip ciceroniškoji – Cicerono, o tuodu vyrai – tai žymiausi pasaulio oratoriai.
– Tas tiesa, – pritarė kunigaikštis, – ir jūs, kunigaikštiene, klausinėdama tokių dalykų, pasirodėte besanti neišprususi. Šiaip ar taip, godingasai Don Kichote, mums būtų labai malonu, jeigu sutiktute nupiešti jos paveikslą, bent apmesti eskizą ar lengvą apybraižą, nes, esu tikras, jos bruožai išeis tokie ryškūs, jog pavydas pašoks net didžiausioms pasaulio gražuolėms.
– Mielai apmesčiau, – atitarė Don Kichotas, – jeigu josios paveikslo nebūtų iš atminties išdildžiusi neganda, neseniai mane ištikusi, o neganda toji tokia didi, kad man būtų lengviau apraudoti savąją damą negu nupiešti. Pravartu būtų žinoti jums, jūsų didybės, jog prieš kiek laiko išvykau pabučiuoti jai rankų ir gauti palaiminimo, sutikimo ir leidimo šiam trečiajam savo žygiui, bet ji pasirodė besanti kitokia, nei tikėjausi ją pamatyti: pasirodo, ją užkerėjo ir iš princesės pavertė sodžiaus merga, iš gražuolės – baidykle, iš angelo – velniu, iš gardžiakvapės – susmirdėle, iš gražiakalbės – storžieve, iš romios – strakale, iš šviesulio – tamsos gaivalu, – žodžiu, iš Dulsinėjos Tobosietės – Sajago prasčioke.
– Dieve mano! – didžiu balsu sušuko tuomet kunigaikštis. – Kas toksai padarė tokią piktybę pasauliui? Kas atėmė iš žmonių tokį grožį, juos džiuginusį, tokį žavesį, juos maloninusį, tokį doringumą, juos puošusį?
– Kas? – atsiliepė Don Kichotas. – Kas gi kitas, jei ne klastingasis burtininkas, vienas iš daugybės mane persekiojančių pavyduolių? Toji prakeikta padermė, atėjusi pasaulin temdyti ir niekais versti geradarių žygdarbių, kelti viešumon ir aukštinti piktadarių darbų! Burtininkai mane persekiojo, burtininkai mane persekioja, burtininkai mane persekios, kol pagaliau gilion užmiršties bedugnėn nutrenks ir mane, ir mano kilniuosius riterio žygius, ir dabar jie stengiasi sužeisti mane ir kliudyti skaudžiausion vieton, nes klajojančiam riteriui atimti jo damą – tai lyg atimti jam ir regėjimą, ir saulės šviesą, ir kūno peną. Daugelkart tai sakiau ir pasakysiu dar sykį: klajojantis riteris be damos – tai medis be lapų, tai rūmas be pamatų, tai šešėlis be kūno, kuris jį kloja.
– Trūksta žodžių, – įsiterpė kunigaikštienė, – bet, šiaip ar taip, jei prisiminsime godingojo Don Kichoto istoriją, ne per seniausiai išėjusią iš spaudos ir susilaukusią visuotinio pritarimo, mano supratimu, peršasi išvada, jog jūsų malonybė niekados nesate matę savosios damos Dulsinėjos ir jog tokios damos suvis nesą pasaulyje, jog tai pramanyta būtybė, jūsų malonybės vaizduotės padarinys ir vaisius, kuriam suteikėte visas dorybes ir tobulybes, kokias tik pageidavote.
– Keliais žodžiais būtų sunku viską apsakyti, – atitarė Don Kichotas. – Tik vienam Dievui žinoma, esama pasaulyje Dulsinėjos ar ne, pramanyta ji ar ne, – tiriant šitokio pobūdžio klausimus, nedera per toli nueiti. Manoji dama – nei mano vaizduotės padarinys, nei vaisius, nors, mano akimis žiūrint, ji turi būti tokia, kokia pritinka būti damai, apdovanotai visomis tomis dorybėmis, kurios gali išgarsinti ją visuose pasaulio kraštuose, o būtent: ji – nepriekaištingo grožio, ori, bet neišpuikusi, karštai mylinti, bet tyra, lipšni tiek, kiek leidžia mandagumas, mandagi tiek, kiek leidžia geras išauklėjimas, ir pagaliau – aukštos kilmės, nes tauraus kraujo išugdytas ir išpuoselėtas grožis pasiekia tokią tobulybės viršūnę, kokia nepasiekiama žemos kilmės gražuolėms.
– Tas tiesa, – pritarė kunigaikštis, – bet leiskite man, godingasai Don Kichote, išsakyti mintį, įpirštą jūsų žygdarbių istorijos: tarkime, jog Dulsinėja tikrai yra ir gyvena Tobose arba kur nors kitur ir jog ji neregėto grožio, kokią jūsų malonybė mums ją piešiate, tačiau kilmingumu neprilygsta Orianų, Alastracharėjų, Madasimų ir kitų to paties plauko damų, kurių knibždėte knibžda jūsų malonybei gerai žinomuose romanuose.
– Į tai galiu pasakyti, – atsiliepė Don Kichotas, – jog apie Dulsinėją spręstina iš josios darbų, jog dorybės taurina kraują ir jog didesnės pagarbos nusipelno žemakilmis teisuolis nekaip prakilnus nusidėjėlis. Juo labiau kad Dulsinėja turi tokį herbą, kurio dėka gali tapti visavaldė valdovė: gražios ir doringos moters privalumai daro didžiausius stebuklus ir jei ne atvirai, tai bent jau slaptoje glūdėdami, žada didžiausią palaimą.
– Matau, godingasai Don Kichote, – tarė kunigaikštienė, – jog kiekvienas jūsų žodis ilgai brandintas, jūs, kaip sakoma, vėjų plaštakomis negaudote, ir dabar aš tikiu ir priversiu tikėti visus namiegus, prireikus net patį kunigaikštį, mano viešpatį, kad Tobose yra tokia Dulsinėja, kad ji sveika ir gyva, graži ir kilminga, ir kad nusipelno, idant toks riteris kaip godingasai Don Kichotas jai tarnautų, o didesnių pagyrimų nemoku ir nesugebu sugalvoti. Šiaip ar taip, viena abejonė neduoda man ramybės ir tarytum nuteikia prieš Sančą Pansą. O neduoda man ramybės šit kas: minėtoje knygoje sakoma, jog, jūsų malonybės siųstas su laišku, Sančas Pansa užtikęs jūsų damą Dulsinėją, kviečius bevėtančią, ir ten dar pabrėžiama, kad kviečiai buvę iš prastųjų rūšies, ir tai man kelia abejonę josios kilmės aukštumu.
Į tai Don Kichotas atsakė:
– Valdove, teesie žinoma jūsų didybei, kad man visada ar beveik visada nutinka dalykai, visiškai nepanašūs į tuos, kurie paprastai atsitinka kitiems klajojantiems riteriams, nors ir kas būtų juos nulėmęs: neįmenama lemties valia ar pavydaus burtininko klasta. Juk jau neginčijamai nustatyta, jog visi ar kone visi garsingieji klajojantys riteriai turėdavę kokią retą dovaną: vieni nebijodavę burtų, kitų kūnas būdavęs toks diržingas, kad jo neimdavęs plienas, kaip, tarkime, garsingojo Rolando, vieno iš Dvylikos Prancūzijos perų, – apie jį sklinda padavimas, jog vienintelė pažeidžiama jo kūno vieta buvusi kulnas, kurį reikėję persmeigti ne kokiu ginklu, bet storo smeigtuko smaigaliu, tad kada Bernardas del Karpijas stojęs kovon su juo Ronsevalyje ir pamatęs, kad plienas jam nebaisus, suspaudęs jį glėbyje, pakėlęs nuo žemės ir pasmaugęs prisimindamas, kaip Heraklis kitados nužudęs Antėją, siaubų milžiną ir tariamą Žemės sūnų... Iš viso to, kas mano pasakyta, darau išvadą, kad gal ir aš turiu kokią panašią Dievo dovaną, tik, aišku, nesu nesužeidžiamas, nes jau daugelkart patirtis parodė mano kūną esant gležną ir neatsparų ginklui, taipgi nesu įstangus atsispirti burtams, nes kartą jau buvau pasodintas narvan, kur jokia galia pasaulyje, išskyrus kerus, nebūtų pajėgi manęs uždaryti. Bet jeigu ir iš ten išsivadavau, turiu viltį, jog jokie kitokie burtai man nebaisūs, ir todėl, matydami, kad manęs nebeveikia jų piktos užmačios, burtininkai stengiasi išgiežti savo apmaudą ant tosios, kuri man visų brangiausia: jie baudžiasi atimti man gyvastį galuodami Dulsinėją, dėl kurios aš gyvenu, ir tai man duoda pagrindą manyti, jog, manajam ginklanešiui atvykus pas ją su pasiuntinyste, jie pavertė ją prasčioke ir pristatė prie paties juodžiausio darbo, tai yra kviečių vėtymo,— beje, kaip jau esu sakęs, tie kviečiai buvo anaiptol ne kviečiai, bet Rytų perlai... O kad įsitikintute, jog sakau tiesą, noriu papasakoti jūsų iškilnybėms, kad ne per seniausiai buvau atsilankęs Tobose, bet nesugebėjau surasti Dulsinėjos rūmų, o rytojaus dieną ji apsireiškė manajam ginklanešiui Sančui savo tikruoju pavidalu, atseit pirmąja pasaulio gražuole, o man ji pasirodė kaip pasišlykštėtina, netašyta ir menkos nuovokos sodžiaus merga, nors iš tikrųjų jos protas šviečia didžiausia šios žemės išmintimi. O kad aš pats nesu užkerėtas ir, blaiviai pagalvojus, negaliu būti užkerėtas, vadinasi, užkerėta, įžeista, permainyta, pakeista ir sudarkyta ji, Dulsinėja, ir, man keršydami, priešai išgiežė pyktį ant josios, – šit kodėl nerasiu paguodos, kol nepamatysiu josios pirmykščiu pavidalu. Visa tai sakau dėl to, kad niekas neimtų į galvą Sančo tvirtinimo, jog Dulsinėja tariamai vėčiusi ir sijojusi kviečius: juk jeigu ji pasirodė man pakeista, nenuostabu, kad pakeista pasirodė ir jam. Dulsinėja – aukštos ir taurios kilmės dama, ir jai nulemta nė kiek ne menkesnė dalia nei gausybei senų ir labai garbingų Toboso bajorų giminių. Esu tikras, jog neprilygstamajai Dulsinėjai teks atlikti didį vaidmenį: ji įamžins to miesto šlovę ir garsą, kaip Elena išgarsino Troją, o Kava – Ispaniją, tik Dulsinėja, žinoma, bus labiau šlovinama ir aukštinama.
(II, XXXII, p. 225–229)
Pagyrusi šviesią Don Kichoto atmintį, kunigaikštienė paprašė jį apsakyti ir apibrėžti širdies damos Dulsinėjos Tobosietės grožį ir veido bruožus, – mat, jeigu jau visur trimituojama apie josios žavesį, reikią manyti, jog žavesnės būtybės tikrai nesą visame pasaulyje ir netgi visoje Lamančoje.
Don Kichotas atsiduso, išklausęs kunigaikštienės prašymą, ir tarė:
– Jei galėčiau išsiimti širdį ir padėti dubenin ant štai šito stalo po jūsų didybės akių, nevarginčiau veltui liežuvio, stengdamasis apsakyti tai, kas tik godomis godotina, nes tuomet jūsų šviesybei visu gražumu atsiskleistų josios atvaizdas, širdyje nešiojamas. Bet nejaugi man būtų įmanu apibrėžti ir apsakyti neprilygstamosios Dulsinėjos grožybę taškas taškan, žodis žodin, jeigu su šiuo uždaviniu, pernelyg sunkiu mano jėgoms, galėtų susidoroti nebent Parasijo, Timanto ir Apeleso teptukai arba Lisipo kaltas – perkelti ją drobėn, išpjauti iš medžio, nukalti iš marmuro arba nulieti iš vario, o išaukštinti jai prireiktų ciceroniškosios ir demosteniškosios iškalbos?
– O kas tai per demosteniškoji iškalba, godingasai Don Kichote? – paklausė kunigaikštienė. – Tokio žodžio kaip gyva nesu girdėjusi.
– Demosteniškoji iškalba, – tarė Don Kichotas, – tai Demosteno iškalba, kaip ciceroniškoji – Cicerono, o tuodu vyrai – tai žymiausi pasaulio oratoriai.
– Tas tiesa, – pritarė kunigaikštis, – ir jūs, kunigaikštiene, klausinėdama tokių dalykų, pasirodėte besanti neišprususi. Šiaip ar taip, godingasai Don Kichote, mums būtų labai malonu, jeigu sutiktute nupiešti jos paveikslą, bent apmesti eskizą ar lengvą apybraižą, nes, esu tikras, jos bruožai išeis tokie ryškūs, jog pavydas pašoks net didžiausioms pasaulio gražuolėms.
– Mielai apmesčiau, – atitarė Don Kichotas, – jeigu josios paveikslo nebūtų iš atminties išdildžiusi neganda, neseniai mane ištikusi, o neganda toji tokia didi, kad man būtų lengviau apraudoti savąją damą negu nupiešti. Pravartu būtų žinoti jums, jūsų didybės, jog prieš kiek laiko išvykau pabučiuoti jai rankų ir gauti palaiminimo, sutikimo ir leidimo šiam trečiajam savo žygiui, bet ji pasirodė besanti kitokia, nei tikėjausi ją pamatyti: pasirodo, ją užkerėjo ir iš princesės pavertė sodžiaus merga, iš gražuolės – baidykle, iš angelo – velniu, iš gardžiakvapės – susmirdėle, iš gražiakalbės – storžieve, iš romios – strakale, iš šviesulio – tamsos gaivalu, – žodžiu, iš Dulsinėjos Tobosietės – Sajago prasčioke.
– Dieve mano! – didžiu balsu sušuko tuomet kunigaikštis. – Kas toksai padarė tokią piktybę pasauliui? Kas atėmė iš žmonių tokį grožį, juos džiuginusį, tokį žavesį, juos maloninusį, tokį doringumą, juos puošusį?
– Kas? – atsiliepė Don Kichotas. – Kas gi kitas, jei ne klastingasis burtininkas, vienas iš daugybės mane persekiojančių pavyduolių? Toji prakeikta padermė, atėjusi pasaulin temdyti ir niekais versti geradarių žygdarbių, kelti viešumon ir aukštinti piktadarių darbų! Burtininkai mane persekiojo, burtininkai mane persekioja, burtininkai mane persekios, kol pagaliau gilion užmiršties bedugnėn nutrenks ir mane, ir mano kilniuosius riterio žygius, ir dabar jie stengiasi sužeisti mane ir kliudyti skaudžiausion vieton, nes klajojančiam riteriui atimti jo damą – tai lyg atimti jam ir regėjimą, ir saulės šviesą, ir kūno peną. Daugelkart tai sakiau ir pasakysiu dar sykį: klajojantis riteris be damos – tai medis be lapų, tai rūmas be pamatų, tai šešėlis be kūno, kuris jį kloja.
– Trūksta žodžių, – įsiterpė kunigaikštienė, – bet, šiaip ar taip, jei prisiminsime godingojo Don Kichoto istoriją, ne per seniausiai išėjusią iš spaudos ir susilaukusią visuotinio pritarimo, mano supratimu, peršasi išvada, jog jūsų malonybė niekados nesate matę savosios damos Dulsinėjos ir jog tokios damos suvis nesą pasaulyje, jog tai pramanyta būtybė, jūsų malonybės vaizduotės padarinys ir vaisius, kuriam suteikėte visas dorybes ir tobulybes, kokias tik pageidavote.
– Keliais žodžiais būtų sunku viską apsakyti, – atitarė Don Kichotas. – Tik vienam Dievui žinoma, esama pasaulyje Dulsinėjos ar ne, pramanyta ji ar ne, – tiriant šitokio pobūdžio klausimus, nedera per toli nueiti. Manoji dama – nei mano vaizduotės padarinys, nei vaisius, nors, mano akimis žiūrint, ji turi būti tokia, kokia pritinka būti damai, apdovanotai visomis tomis dorybėmis, kurios gali išgarsinti ją visuose pasaulio kraštuose, o būtent: ji – nepriekaištingo grožio, ori, bet neišpuikusi, karštai mylinti, bet tyra, lipšni tiek, kiek leidžia mandagumas, mandagi tiek, kiek leidžia geras išauklėjimas, ir pagaliau – aukštos kilmės, nes tauraus kraujo išugdytas ir išpuoselėtas grožis pasiekia tokią tobulybės viršūnę, kokia nepasiekiama žemos kilmės gražuolėms.
– Tas tiesa, – pritarė kunigaikštis, – bet leiskite man, godingasai Don Kichote, išsakyti mintį, įpirštą jūsų žygdarbių istorijos: tarkime, jog Dulsinėja tikrai yra ir gyvena Tobose arba kur nors kitur ir jog ji neregėto grožio, kokią jūsų malonybė mums ją piešiate, tačiau kilmingumu neprilygsta Orianų, Alastracharėjų, Madasimų ir kitų to paties plauko damų, kurių knibždėte knibžda jūsų malonybei gerai žinomuose romanuose.
– Į tai galiu pasakyti, – atsiliepė Don Kichotas, – jog apie Dulsinėją spręstina iš josios darbų, jog dorybės taurina kraują ir jog didesnės pagarbos nusipelno žemakilmis teisuolis nekaip prakilnus nusidėjėlis. Juo labiau kad Dulsinėja turi tokį herbą, kurio dėka gali tapti visavaldė valdovė: gražios ir doringos moters privalumai daro didžiausius stebuklus ir jei ne atvirai, tai bent jau slaptoje glūdėdami, žada didžiausią palaimą.
– Matau, godingasai Don Kichote, – tarė kunigaikštienė, – jog kiekvienas jūsų žodis ilgai brandintas, jūs, kaip sakoma, vėjų plaštakomis negaudote, ir dabar aš tikiu ir priversiu tikėti visus namiegus, prireikus net patį kunigaikštį, mano viešpatį, kad Tobose yra tokia Dulsinėja, kad ji sveika ir gyva, graži ir kilminga, ir kad nusipelno, idant toks riteris kaip godingasai Don Kichotas jai tarnautų, o didesnių pagyrimų nemoku ir nesugebu sugalvoti. Šiaip ar taip, viena abejonė neduoda man ramybės ir tarytum nuteikia prieš Sančą Pansą. O neduoda man ramybės šit kas: minėtoje knygoje sakoma, jog, jūsų malonybės siųstas su laišku, Sančas Pansa užtikęs jūsų damą Dulsinėją, kviečius bevėtančią, ir ten dar pabrėžiama, kad kviečiai buvę iš prastųjų rūšies, ir tai man kelia abejonę josios kilmės aukštumu.
Į tai Don Kichotas atsakė:
– Valdove, teesie žinoma jūsų didybei, kad man visada ar beveik visada nutinka dalykai, visiškai nepanašūs į tuos, kurie paprastai atsitinka kitiems klajojantiems riteriams, nors ir kas būtų juos nulėmęs: neįmenama lemties valia ar pavydaus burtininko klasta. Juk jau neginčijamai nustatyta, jog visi ar kone visi garsingieji klajojantys riteriai turėdavę kokią retą dovaną: vieni nebijodavę burtų, kitų kūnas būdavęs toks diržingas, kad jo neimdavęs plienas, kaip, tarkime, garsingojo Rolando, vieno iš Dvylikos Prancūzijos perų, – apie jį sklinda padavimas, jog vienintelė pažeidžiama jo kūno vieta buvusi kulnas, kurį reikėję persmeigti ne kokiu ginklu, bet storo smeigtuko smaigaliu, tad kada Bernardas del Karpijas stojęs kovon su juo Ronsevalyje ir pamatęs, kad plienas jam nebaisus, suspaudęs jį glėbyje, pakėlęs nuo žemės ir pasmaugęs prisimindamas, kaip Heraklis kitados nužudęs Antėją, siaubų milžiną ir tariamą Žemės sūnų... Iš viso to, kas mano pasakyta, darau išvadą, kad gal ir aš turiu kokią panašią Dievo dovaną, tik, aišku, nesu nesužeidžiamas, nes jau daugelkart patirtis parodė mano kūną esant gležną ir neatsparų ginklui, taipgi nesu įstangus atsispirti burtams, nes kartą jau buvau pasodintas narvan, kur jokia galia pasaulyje, išskyrus kerus, nebūtų pajėgi manęs uždaryti. Bet jeigu ir iš ten išsivadavau, turiu viltį, jog jokie kitokie burtai man nebaisūs, ir todėl, matydami, kad manęs nebeveikia jų piktos užmačios, burtininkai stengiasi išgiežti savo apmaudą ant tosios, kuri man visų brangiausia: jie baudžiasi atimti man gyvastį galuodami Dulsinėją, dėl kurios aš gyvenu, ir tai man duoda pagrindą manyti, jog, manajam ginklanešiui atvykus pas ją su pasiuntinyste, jie pavertė ją prasčioke ir pristatė prie paties juodžiausio darbo, tai yra kviečių vėtymo,— beje, kaip jau esu sakęs, tie kviečiai buvo anaiptol ne kviečiai, bet Rytų perlai... O kad įsitikintute, jog sakau tiesą, noriu papasakoti jūsų iškilnybėms, kad ne per seniausiai buvau atsilankęs Tobose, bet nesugebėjau surasti Dulsinėjos rūmų, o rytojaus dieną ji apsireiškė manajam ginklanešiui Sančui savo tikruoju pavidalu, atseit pirmąja pasaulio gražuole, o man ji pasirodė kaip pasišlykštėtina, netašyta ir menkos nuovokos sodžiaus merga, nors iš tikrųjų jos protas šviečia didžiausia šios žemės išmintimi. O kad aš pats nesu užkerėtas ir, blaiviai pagalvojus, negaliu būti užkerėtas, vadinasi, užkerėta, įžeista, permainyta, pakeista ir sudarkyta ji, Dulsinėja, ir, man keršydami, priešai išgiežė pyktį ant josios, – šit kodėl nerasiu paguodos, kol nepamatysiu josios pirmykščiu pavidalu. Visa tai sakau dėl to, kad niekas neimtų į galvą Sančo tvirtinimo, jog Dulsinėja tariamai vėčiusi ir sijojusi kviečius: juk jeigu ji pasirodė man pakeista, nenuostabu, kad pakeista pasirodė ir jam. Dulsinėja – aukštos ir taurios kilmės dama, ir jai nulemta nė kiek ne menkesnė dalia nei gausybei senų ir labai garbingų Toboso bajorų giminių. Esu tikras, jog neprilygstamajai Dulsinėjai teks atlikti didį vaidmenį: ji įamžins to miesto šlovę ir garsą, kaip Elena išgarsino Troją, o Kava – Ispaniją, tik Dulsinėja, žinoma, bus labiau šlovinama ir aukštinama.
(II, XXXII, p. 225–229)
