– Pone, – atsakė Sančas, – ar labai jau protingas tasai riterių nuostatas – klaidžioti po kalnus be kelio ir takelio ir ieškoti bepročio[1], kuris, kai jį aptiksim, ko gero, užsimanys baigti tai, kas pradėta: turiu omeny ne pasakojimą, o jūsų malonybės galvą ir savo šonus, – ir galutinai mus sutriuškinti?
– Nutilki, sakau tau, Sančai, – tarė Don Kichotas. – Tau derėtų žinoti, kad mane šian kraštan vilioja ne tiek noras surasti beprotį, kiek troškimas atlikti žygdarbį ir pelnyti nevystančią šlovę ir amžiną garbę visame pasaulyje. Ir manasis žygdarbis bus toks, jog savo didybe ir garsingumu užtemdys visa tai, kas ligi šiol klajojančių riterių buvo nuveikta.
– O ką, tai bus labai pavojinga? – paklausė Sančas Pansa.
– Ne,– atsakė Liūdnojo Vaizdo riteris, – nors apskritai mums gali iškristi tokia korta, jog, užuot išlošę, prasilošime kiaurai. Tačiau viskas priklausys nuo tavo uolumo.
– Nuo mano uolumo? – paklausė Sančas.
– Taip, – tarė Don Kichotas. – Juo greičiau pargrįši iš ten, kur ketinu tave siųsti, juo greičiau pasibaigs manosios kančios ir juo greičiau po platųjį pasaulį pasklis garsas apie mano žygdarbį. O kadangi nevalia daugiau slėpti nuo tavęs, ką esu užsimojęs nuveikti, tad tau, Sančai, derėtų žinoti, kad garsingasis Galijos Amadis buvo vienas šauniausių klajojančių riterių... Ne, aš ne taip pasakiau: ne vienas, o vienintelis, pirmasis, neprilygstamasis, viešpats visų riterių, tuo metu gyvenusių pasaulyje. Tebūnie gėda ir sarmata donui Beljaniui ir visiems tiems, kurie tvirtino, jog kuo nors jam atsako, – garbės žodis, jie labai apsirinka. Ir dar pasakysiu, kad jeigu menininkas užsigeidžia šlovės, jisai stengiasi mėgdžioti iškiliausiųjų talentų šedevrus, ir ši taisyklė galioja visiems garbingiems amatams ir verslams, savo darbais valstybę dabinantiems. Ir tasai, kuris geidžia pelnyti išmintingo ir nepalaužiamo žmogaus vardą, privalo sekti ir seka Odisėju, kurio paveikslu Homeras, nupiešęs jo vargus ir negandus, davė mums gyvą išminties ir tvirtybės pavyzdį, panašiai kaip Vergilijus Enėjo paveikslu mums parodė pagarbaus sūnaus dorybes ir narsaus ir sumanaus karvedžio įžvalgumą, be to, juodu abu piešė ir vaizdavo savo herojus ne tokius, kokie jie buvo, o tokius, kokie turėjo būti, idant jų dvasios savybės būtų sektinas pavyzdys ateities kartoms. Taip ir Amadis buvo narsingųjų ir įsimylėjusių riterių kelrodė žvaigždė, švyturys ir saulė, ir mums visiems, kovojantiems po meilės ir riterijos idealų vėliava, privalu juo sekti. Vadinasi, bičiuli Sančai, mano įsitikinimu, tasai klajojantis riteris labiausiai priartės prie idealaus riterio paveikslo, kuris labiau nei kuo kitu seks Galijos Amadžiu, o didžiausią išmintį, narsą, šaunumą, ištvermę, tvirtybę ir meilę įrodė Amadis, kada, damos Orianos atstumtas, pasiskyrė sau atgailą ir išvyko į Plikąją Uolą, pasivadindamas Rūškanuoju Gražuoliu, – vardu, be abejo, turinčiu gilią prasmę ir atliepiančiu laisva valia pasirinktą gyvenimo būdą. Tad man patogiau sekti šiuoju jo pavyzdžiu nekaip rantyti milžinus, kapoti galvas slibinams, žudyti siaubūnus, triuškinti kariaunas, skandinti laivynus ir ardyti kerų raizgus, o kadangi ši vieta labai tinka tokiems dalykams, nėra ko praleisti progos, nūn taip paslaugiai atkišusios man savo kuodą.
– Sakykit, – paklausė Sančas, – ką jūsų malonybė ketinat daryti šitame užkampyje?
– Juk aš tau sakiau, – atrėmė Don Kichotas, – ketinu sekti Amadžiu ir dėtis išprotėjusiu, tariamai pulti į neviltį ir siautėti, idant sykiu panėšėčiau ir į narsųjį Rolandą, kuris, prie šaltinio aptikęs Andželikos Gražiosios pėdas ir supratęs, jog ten ji begėdiškai nusidėjo su Medoru[2], išprotėjo iš sielvarto: rovė medžius, drumstė vaiskiųjų šaltinių vandenis, žudė piemenaičius, naikino kaimenes, degino lūšneles, griovė trobas, grobė kumeles ir išdarinėjo šimtus tūkstančių baisybių, vertų įamžinimo istorijos puslapiuose. Savaime suprantama, aš neketinu ištisai sekti Rolandu, arba Orlandu, arba Roldanu, arba Rotolandu – mat jis visaip vadinamas, – ir aklai mėgdžioti visas jo paikystes, kalbas ir mintis, aš stengsiuos tik bendrais bruožais kaip galima tiksliau atkurti tai, kas man atrodo esminga, ir, ko gero, apsiribosiu vienu Amadžiu, kuris, nedarydamas jokių beprotiškų eibių, vien ašaromis ir jausmais nusipelnė sau tokią šlovę, kokios dar niekas nebuvo užsitarnavęs. Mano galva, – tarė Sančas, – tuos niekus riteriai ne šiaip sau išdirbinėjo, o turėjo rimtą priežastį dėtis kvailiais ir atgailoti. O ko jūsų malonybei kraustytis iš proto? Katra dama jus atstūmė? O gal užtikot kieno pėdas ir nustatėt, kad jūsų valdovė Dulsinėja Tobosietė valiūkavo su kokiu mauru ar krikščioniu?
– Pataikei kaip pirštu į akį, – tarė Don Kichotas, – niekam galvon neateis, kad čia taip gudriai sumanyta: jei kuris klajojantis riteris ne be reikalo išprotėja – jam dėl to nei ačiū nei išgrauš, o tu būk gudrus ir kuoktelėk nei iš šio, nei iš to, ir dar įpiršk savo damai mintį, kad jeigu tau protas pasimaišė dėl dyko galo, kas gi darysis tada, jeigu jinai iš tikrųjų duos dingstį galvos netekti... O juk aš turiu labai gerą dingstį: labai seniai nesimačiau su savąja valdove Dulsinėja Tobosiete, amžinai pavergusia manąją širdį, o tu girdėjai, ką andai sakė piemuo Ambrosijas: kai įsimylėjėlis ilgai nemato savo damos, jį apninka ir bėdos, ir baimė. Todėl, bičiuli Sančai, negaiški veltui laiko ir neįkalbinėki manęs mesti iš galvos tokią retą, tokią išganingą ir tokią negirdėtą mintį – sekti kieno nors pavyzdžiu. Aš išprotėjau ir būsiu toks, kol parveši atsakymą į mano laišką, kurį ketinu siųsti su tavimi savajai valdovei Dulsinėjai. Ir jeigu ji deramai atsilieps į mano ištikimybę – galas ir mano paikiojimui, ir atgailai, o jeigu atsitiks kitaip, tikrai išprotėsiu ir išprotėjęs nieko nebesuvoksiu ir nebejausiu. Žodžiu, nors ir kaip ji man atsakytų, vienaip ar kitaip pasibaigs mano kančios ir nerimas, kurio draskomą tu mane palieki: mat, jeigu parneši man gerą žinią, aš džiūgausiu, nes būsiu sveiko proto, bet jeigu parneši blogą, ji manęs neįskaudins, nes, beprotis būdamas, nieko nebejausiu.
[...]
Taip šnekučiuodami, juodu atkako prie aukšto kalno, nelyginant nutašyta uola stovinčio skyrium tarp daugybės kitų, kyšančių aplink. Atšlaitėje tyliai sroveno upelis, apriesdamas tokią mielą lanką, priaugusią žalios, sodrios žolės, jog akys slydo bežiūrint. Ypatingo žavesio teikė tam kampeliui išlakių medžių giraitės, vešlūs atžalynai ir begalė gėlių. Šią vietelę Liūdnojo Vaizdo riteris ir pasirinko atgailai atlikti, ir, žvelgdamas į ją, Don Kichotas, lyg iš tiesų būtų išprotėjęs, prabilo didžiu balsu:
– Šią vietą, o dangau, aš pasirenku ir pasiskiriu apraudoti tavo siųstąją negandą; čia, šioje vietoje, nuo manųjų ašarų patvins upelio vandenai, o nuo gilių ir nepaliaujamų atodūsių siaus kalnų girios lapija, liudydama ir skelbdama sudužusios mano širdies gėlą. Nors ir kas jūs būtute, o laukų dievai, šioje nykioje dykynėje suradę sau buveinę, paklausykite, kaip rauda nedalingasai įsimylėjėlis, kurį ilgas išsiskyrimas ir vaizduotės sukurtasai pavydulys atginė šiuosna tarpekliuosna rypauti ir guostis žiaurumu tosios nedėkingos puikuolės, žemiškojo grožio viršūnės ir įsikūnijimo. O jūs, napėjos ir driadės, kalnų ir girių nimfos, nuo seno pamėgusios ūksmingąją tankmę, lai nedrumsčia saldaus jūsų atilsio eiklieji gašlūnai satyrai, jus, beje, beviltiškai mylintieji, – meldžiu jus sykiu su manimi apraudoti manąją negandą ar bent jau teiktis nepasibodėti manosios raudos. O vienišieji medžiai, nuo šiolei vieninteliai mano bičiuliai, lengvučiu šakų šnaresiu duokite man ženklą, jog neįkyri jums manoji draugija. O Dulsinėja Tobosiete, manosios nakties diena, manojo sielvarto palaima, manųjų kelių gaire, manosios laimės žvaigžde, lai dangus duoda tau laimės ir visa tai, ko tik prašysi, bet meldžiu prisiminti, kokioje vietoje ir kokioje būklėje esu ašai, su tavimi atsiskyręs, ir deramai atpelnyti man už atsidavimą ir ištikimybę. O tu, manasai ginklanešy, mielasai manųjų sėkmių ir nesėkmių bendre, gerai įsidėmėki tai, ką dabar ašai atliksiu, idant apsakytumei ir praneštumei vienintelei visa ko kaltininkei.
[...]
– Šit ką tau pasakysiu, – tarė Don Kichotas, – daryki kaip išmanai, tavo mintis man atrodo visai nebloga. Ir dar tau pasakysiu, kad išvyksi tu po trijų dienų, nes aš noriu, idant per tą laiką pamatytumei ir išgirstumei, ką dėl josios aš darau ir kalbu, o paskui jau jai viską persakytumei.
– O ko gi man dar žiūrėti, kai šitiek visko esu prisižiūrėjęs? – atsakė Sančas.
– Tik pamanykite, koks išmanus! – atsiliepė Don Kichotas. – Štai tuojau nusiplėšiu drabužius, išmėtysiu šarvus, pulsiu daužytis galvą į uolas ir tokių dalykų pridarysiu, jog atsistebėti negalėsi.
– Dėl Dievo meilės, – tarė Sančas, – tik žiūrėkit, jūsų malonybe, kai pulsit galvos daužyti, kad nepasitaikytų tokia uola ir tokia briauna, jog iš pirmo sykio nepasibaigtų tasai jūsų atgailos šišas. Ir man atrodo, kad jeigu jūsų malonybei atrodo taip jau būtina daužytis galvą ir jeigu be to neįmanoma apsieiti, daužykit ją – juoba kad visa tai tik pokštas, akidūmis, apsimetimas, – taigi sakau, daužykit ją į vandenį ar į šiaip kokį minkštą daiktą, tarkim, į vatos gniužulą, o visa kita sutvarkysiu aš: pasakysiu savajai valdovei, jog jūsų malonybė daužėt galvą į uolą, už deimantą kietesnę.
– Ačiū tau už gerą žodį, bičiuli Sančai, – tarė Don Kichotas, – bet tau derėtų žinoti, jog visa tai darau ne juoko dėlei, o rimtai, nes kitaip nusižengčiau riterių nuostatams, kurie draudžia mums meluoti, idant nenukryptumėme į atskalūnybę, o juk, užuot darius viena, daryti kita – tai kaip ir meluoti... Vadinasi, galvos daužymas turi būti tikras, veiksmingas ir visavertis, atliekamas be jokių suktybių ir prasimanymų. Todėl paliki man truputį pašenų galvai apsitverti, jeigu tokia buvo likimo valia, kad netektumėte balzamo. (I, XXV, p. 192–198) -----
[1] – Sančas kalba apie neseniai jų sutiktą iš meilės išprotėjusį Kardeniją, kuris aplamdė Don Kichotui šonus.
[2] – Minimas Liudoviko Ariosto „Pašėlusio Rolando“ epizodas (XXIII–XXIV giesmės).
– Pone, – atsakė Sančas, – ar labai jau protingas tasai riterių nuostatas – klaidžioti po kalnus be kelio ir takelio ir ieškoti bepročio[1], kuris, kai jį aptiksim, ko gero, užsimanys baigti tai, kas pradėta: turiu omeny ne pasakojimą, o jūsų malonybės galvą ir savo šonus, – ir galutinai mus sutriuškinti? – Nutilki, sakau tau, Sančai, – tarė Don Kichotas. – Tau derėtų žinoti, kad mane šian kraštan vilioja ne tiek noras surasti beprotį, kiek troškimas atlikti žygdarbį ir pelnyti nevystančią šlovę ir amžiną garbę visame pasaulyje. Ir manasis žygdarbis bus toks, jog savo didybe ir garsingumu užtemdys visa tai, kas ligi šiol klajojančių riterių buvo nuveikta. – O ką, tai bus labai pavojinga? – paklausė Sančas Pansa. – Ne,– atsakė Liūdnojo Vaizdo riteris, – nors apskritai mums gali iškristi tokia korta, jog, užuot išlošę, prasilošime kiaurai. Tačiau viskas priklausys nuo tavo uolumo. – Nuo mano uolumo? – paklausė Sančas. – Taip, – tarė Don Kichotas. – Juo greičiau pargrįši iš ten, kur ketinu tave siųsti, juo greičiau pasibaigs manosios kančios ir juo greičiau po platųjį pasaulį pasklis garsas apie mano žygdarbį. O kadangi nevalia daugiau slėpti nuo tavęs, ką esu užsimojęs nuveikti, tad tau, Sančai, derėtų žinoti, kad garsingasis Galijos Amadis buvo vienas šauniausių klajojančių riterių... Ne, aš ne taip pasakiau: ne vienas, o vienintelis, pirmasis, neprilygstamasis, viešpats visų riterių, tuo metu gyvenusių pasaulyje. Tebūnie gėda ir sarmata donui Beljaniui ir visiems tiems, kurie tvirtino, jog kuo nors jam atsako, – garbės žodis, jie labai apsirinka. Ir dar pasakysiu, kad jeigu menininkas užsigeidžia šlovės, jisai stengiasi mėgdžioti iškiliausiųjų talentų šedevrus, ir ši taisyklė galioja visiems garbingiems amatams ir verslams, savo darbais valstybę dabinantiems. Ir tasai, kuris geidžia pelnyti išmintingo ir nepalaužiamo žmogaus vardą, privalo sekti ir seka Odisėju, kurio paveikslu Homeras, nupiešęs jo vargus ir negandus, davė mums gyvą išminties ir tvirtybės pavyzdį, panašiai kaip Vergilijus Enėjo paveikslu mums parodė pagarbaus sūnaus dorybes ir narsaus ir sumanaus karvedžio įžvalgumą, be to, juodu abu piešė ir vaizdavo savo herojus ne tokius, kokie jie buvo, o tokius, kokie turėjo būti, idant jų dvasios savybės būtų sektinas pavyzdys ateities kartoms. Taip ir Amadis buvo narsingųjų ir įsimylėjusių riterių kelrodė žvaigždė, švyturys ir saulė, ir mums visiems, kovojantiems po meilės ir riterijos idealų vėliava, privalu juo sekti. Vadinasi, bičiuli Sančai, mano įsitikinimu, tasai klajojantis riteris labiausiai priartės prie idealaus riterio paveikslo, kuris labiau nei kuo kitu seks Galijos Amadžiu, o didžiausią išmintį, narsą, šaunumą, ištvermę, tvirtybę ir meilę įrodė Amadis, kada, damos Orianos atstumtas, pasiskyrė sau atgailą ir išvyko į Plikąją Uolą, pasivadindamas Rūškanuoju Gražuoliu, – vardu, be abejo, turinčiu gilią prasmę ir atliepiančiu laisva valia pasirinktą gyvenimo būdą. Tad man patogiau sekti šiuoju jo pavyzdžiu nekaip rantyti milžinus, kapoti galvas slibinams, žudyti siaubūnus, triuškinti kariaunas, skandinti laivynus ir ardyti kerų raizgus, o kadangi ši vieta labai tinka tokiems dalykams, nėra ko praleisti progos, nūn taip paslaugiai atkišusios man savo kuodą. – Sakykit, – paklausė Sančas, – ką jūsų malonybė ketinat daryti šitame užkampyje? – Juk aš tau sakiau, – atrėmė Don Kichotas, – ketinu sekti Amadžiu ir dėtis išprotėjusiu, tariamai pulti į neviltį ir siautėti, idant sykiu panėšėčiau ir į narsųjį Rolandą, kuris, prie šaltinio aptikęs Andželikos Gražiosios pėdas ir supratęs, jog ten ji begėdiškai nusidėjo su Medoru[2], išprotėjo iš sielvarto: rovė medžius, drumstė vaiskiųjų šaltinių vandenis, žudė piemenaičius, naikino kaimenes, degino lūšneles, griovė trobas, grobė kumeles ir išdarinėjo šimtus tūkstančių baisybių, vertų įamžinimo istorijos puslapiuose. Savaime suprantama, aš neketinu ištisai sekti Rolandu, arba Orlandu, arba Roldanu, arba Rotolandu – mat jis visaip vadinamas, – ir aklai mėgdžioti visas jo paikystes, kalbas ir mintis, aš stengsiuos tik bendrais bruožais kaip galima tiksliau atkurti tai, kas man atrodo esminga, ir, ko gero, apsiribosiu vienu Amadžiu, kuris, nedarydamas jokių beprotiškų eibių, vien ašaromis ir jausmais nusipelnė sau tokią šlovę, kokios dar niekas nebuvo užsitarnavęs. Mano galva, – tarė Sančas, – tuos niekus riteriai ne šiaip sau išdirbinėjo, o turėjo rimtą priežastį dėtis kvailiais ir atgailoti. O ko jūsų malonybei kraustytis iš proto? Katra dama jus atstūmė? O gal užtikot kieno pėdas ir nustatėt, kad jūsų valdovė Dulsinėja Tobosietė valiūkavo su kokiu mauru ar krikščioniu? – Pataikei kaip pirštu į akį, – tarė Don Kichotas, – niekam galvon neateis, kad čia taip gudriai sumanyta: jei kuris klajojantis riteris ne be reikalo išprotėja – jam dėl to nei ačiū nei išgrauš, o tu būk gudrus ir kuoktelėk nei iš šio, nei iš to, ir dar įpiršk savo damai mintį, kad jeigu tau protas pasimaišė dėl dyko galo, kas gi darysis tada, jeigu jinai iš tikrųjų duos dingstį galvos netekti... O juk aš turiu labai gerą dingstį: labai seniai nesimačiau su savąja valdove Dulsinėja Tobosiete, amžinai pavergusia manąją širdį, o tu girdėjai, ką andai sakė piemuo Ambrosijas: kai įsimylėjėlis ilgai nemato savo damos, jį apninka ir bėdos, ir baimė. Todėl, bičiuli Sančai, negaiški veltui laiko ir neįkalbinėki manęs mesti iš galvos tokią retą, tokią išganingą ir tokią negirdėtą mintį – sekti kieno nors pavyzdžiu. Aš išprotėjau ir būsiu toks, kol parveši atsakymą į mano laišką, kurį ketinu siųsti su tavimi savajai valdovei Dulsinėjai. Ir jeigu ji deramai atsilieps į mano ištikimybę – galas ir mano paikiojimui, ir atgailai, o jeigu atsitiks kitaip, tikrai išprotėsiu ir išprotėjęs nieko nebesuvoksiu ir nebejausiu. Žodžiu, nors ir kaip ji man atsakytų, vienaip ar kitaip pasibaigs mano kančios ir nerimas, kurio draskomą tu mane palieki: mat, jeigu parneši man gerą žinią, aš džiūgausiu, nes būsiu sveiko proto, bet jeigu parneši blogą, ji manęs neįskaudins, nes, beprotis būdamas, nieko nebejausiu. [...] Taip šnekučiuodami, juodu atkako prie aukšto kalno, nelyginant nutašyta uola stovinčio skyrium tarp daugybės kitų, kyšančių aplink. Atšlaitėje tyliai sroveno upelis, apriesdamas tokią mielą lanką, priaugusią žalios, sodrios žolės, jog akys slydo bežiūrint. Ypatingo žavesio teikė tam kampeliui išlakių medžių giraitės, vešlūs atžalynai ir begalė gėlių. Šią vietelę Liūdnojo Vaizdo riteris ir pasirinko atgailai atlikti, ir, žvelgdamas į ją, Don Kichotas, lyg iš tiesų būtų išprotėjęs, prabilo didžiu balsu: – Šią vietą, o dangau, aš pasirenku ir pasiskiriu apraudoti tavo siųstąją negandą; čia, šioje vietoje, nuo manųjų ašarų patvins upelio vandenai, o nuo gilių ir nepaliaujamų atodūsių siaus kalnų girios lapija, liudydama ir skelbdama sudužusios mano širdies gėlą. Nors ir kas jūs būtute, o laukų dievai, šioje nykioje dykynėje suradę sau buveinę, paklausykite, kaip rauda nedalingasai įsimylėjėlis, kurį ilgas išsiskyrimas ir vaizduotės sukurtasai pavydulys atginė šiuosna tarpekliuosna rypauti ir guostis žiaurumu tosios nedėkingos puikuolės, žemiškojo grožio viršūnės ir įsikūnijimo. O jūs, napėjos ir driadės, kalnų ir girių nimfos, nuo seno pamėgusios ūksmingąją tankmę, lai nedrumsčia saldaus jūsų atilsio eiklieji gašlūnai satyrai, jus, beje, beviltiškai mylintieji, – meldžiu jus sykiu su manimi apraudoti manąją negandą ar bent jau teiktis nepasibodėti manosios raudos. O vienišieji medžiai, nuo šiolei vieninteliai mano bičiuliai, lengvučiu šakų šnaresiu duokite man ženklą, jog neįkyri jums manoji draugija. O Dulsinėja Tobosiete, manosios nakties diena, manojo sielvarto palaima, manųjų kelių gaire, manosios laimės žvaigžde, lai dangus duoda tau laimės ir visa tai, ko tik prašysi, bet meldžiu prisiminti, kokioje vietoje ir kokioje būklėje esu ašai, su tavimi atsiskyręs, ir deramai atpelnyti man už atsidavimą ir ištikimybę. O tu, manasai ginklanešy, mielasai manųjų sėkmių ir nesėkmių bendre, gerai įsidėmėki tai, ką dabar ašai atliksiu, idant apsakytumei ir praneštumei vienintelei visa ko kaltininkei. [...] – Šit ką tau pasakysiu, – tarė Don Kichotas, – daryki kaip išmanai, tavo mintis man atrodo visai nebloga. Ir dar tau pasakysiu, kad išvyksi tu po trijų dienų, nes aš noriu, idant per tą laiką pamatytumei ir išgirstumei, ką dėl josios aš darau ir kalbu, o paskui jau jai viską persakytumei. – O ko gi man dar žiūrėti, kai šitiek visko esu prisižiūrėjęs? – atsakė Sančas. – Tik pamanykite, koks išmanus! – atsiliepė Don Kichotas. – Štai tuojau nusiplėšiu drabužius, išmėtysiu šarvus, pulsiu daužytis galvą į uolas ir tokių dalykų pridarysiu, jog atsistebėti negalėsi. – Dėl Dievo meilės, – tarė Sančas, – tik žiūrėkit, jūsų malonybe, kai pulsit galvos daužyti, kad nepasitaikytų tokia uola ir tokia briauna, jog iš pirmo sykio nepasibaigtų tasai jūsų atgailos šišas. Ir man atrodo, kad jeigu jūsų malonybei atrodo taip jau būtina daužytis galvą ir jeigu be to neįmanoma apsieiti, daužykit ją – juoba kad visa tai tik pokštas, akidūmis, apsimetimas, – taigi sakau, daužykit ją į vandenį ar į šiaip kokį minkštą daiktą, tarkim, į vatos gniužulą, o visa kita sutvarkysiu aš: pasakysiu savajai valdovei, jog jūsų malonybė daužėt galvą į uolą, už deimantą kietesnę. – Ačiū tau už gerą žodį, bičiuli Sančai, – tarė Don Kichotas, – bet tau derėtų žinoti, jog visa tai darau ne juoko dėlei, o rimtai, nes kitaip nusižengčiau riterių nuostatams, kurie draudžia mums meluoti, idant nenukryptumėme į atskalūnybę, o juk, užuot darius viena, daryti kita – tai kaip ir meluoti... Vadinasi, galvos daužymas turi būti tikras, veiksmingas ir visavertis, atliekamas be jokių suktybių ir prasimanymų. Todėl paliki man truputį pašenų galvai apsitverti, jeigu tokia buvo likimo valia, kad netektumėte balzamo. (I, XXV, p. 192–198)
-----
[1] – Sančas kalba apie neseniai jų sutiktą iš meilės išprotėjusį Kardeniją, kuris aplamdė Don Kichotui šonus.
[2] – Minimas Liudoviko Ariosto „Pašėlusio Rolando“ epizodas (XXIII–XXIV giesmės).
– Pone, – atsakė Sančas, – ar labai jau protingas tasai riterių nuostatas – klaidžioti po kalnus be kelio ir takelio ir ieškoti bepročio[1], kuris, kai jį aptiksim, ko gero, užsimanys baigti tai, kas pradėta: turiu omeny ne pasakojimą, o jūsų malonybės galvą ir savo šonus, – ir galutinai mus sutriuškinti? – Nutilki, sakau tau, Sančai, – tarė Don Kichotas. – Tau derėtų žinoti, kad mane šian kraštan vilioja ne tiek noras surasti beprotį, kiek troškimas atlikti žygdarbį ir pelnyti nevystančią šlovę ir amžiną garbę visame pasaulyje. Ir manasis žygdarbis bus toks, jog savo didybe ir garsingumu užtemdys visa tai, kas ligi šiol klajojančių riterių buvo nuveikta. – O ką, tai bus labai pavojinga? – paklausė Sančas Pansa. – Ne,– atsakė Liūdnojo Vaizdo riteris, – nors apskritai mums gali iškristi tokia korta, jog, užuot išlošę, prasilošime kiaurai. Tačiau viskas priklausys nuo tavo uolumo. – Nuo mano uolumo? – paklausė Sančas. – Taip, – tarė Don Kichotas. – Juo greičiau pargrįši iš ten, kur ketinu tave siųsti, juo greičiau pasibaigs manosios kančios ir juo greičiau po platųjį pasaulį pasklis garsas apie mano žygdarbį. O kadangi nevalia daugiau slėpti nuo tavęs, ką esu užsimojęs nuveikti, tad tau, Sančai, derėtų žinoti, kad garsingasis Galijos Amadis buvo vienas šauniausių klajojančių riterių... Ne, aš ne taip pasakiau: ne vienas, o vienintelis, pirmasis, neprilygstamasis, viešpats visų riterių, tuo metu gyvenusių pasaulyje. Tebūnie gėda ir sarmata donui Beljaniui ir visiems tiems, kurie tvirtino, jog kuo nors jam atsako, – garbės žodis, jie labai apsirinka. Ir dar pasakysiu, kad jeigu menininkas užsigeidžia šlovės, jisai stengiasi mėgdžioti iškiliausiųjų talentų šedevrus, ir ši taisyklė galioja visiems garbingiems amatams ir verslams, savo darbais valstybę dabinantiems. Ir tasai, kuris geidžia pelnyti išmintingo ir nepalaužiamo žmogaus vardą, privalo sekti ir seka Odisėju, kurio paveikslu Homeras, nupiešęs jo vargus ir negandus, davė mums gyvą išminties ir tvirtybės pavyzdį, panašiai kaip Vergilijus Enėjo paveikslu mums parodė pagarbaus sūnaus dorybes ir narsaus ir sumanaus karvedžio įžvalgumą, be to, juodu abu piešė ir vaizdavo savo herojus ne tokius, kokie jie buvo, o tokius, kokie turėjo būti, idant jų dvasios savybės būtų sektinas pavyzdys ateities kartoms. Taip ir Amadis buvo narsingųjų ir įsimylėjusių riterių kelrodė žvaigždė, švyturys ir saulė, ir mums visiems, kovojantiems po meilės ir riterijos idealų vėliava, privalu juo sekti. Vadinasi, bičiuli Sančai, mano įsitikinimu, tasai klajojantis riteris labiausiai priartės prie idealaus riterio paveikslo, kuris labiau nei kuo kitu seks Galijos Amadžiu, o didžiausią išmintį, narsą, šaunumą, ištvermę, tvirtybę ir meilę įrodė Amadis, kada, damos Orianos atstumtas, pasiskyrė sau atgailą ir išvyko į Plikąją Uolą, pasivadindamas Rūškanuoju Gražuoliu, – vardu, be abejo, turinčiu gilią prasmę ir atliepiančiu laisva valia pasirinktą gyvenimo būdą. Tad man patogiau sekti šiuoju jo pavyzdžiu nekaip rantyti milžinus, kapoti galvas slibinams, žudyti siaubūnus, triuškinti kariaunas, skandinti laivynus ir ardyti kerų raizgus, o kadangi ši vieta labai tinka tokiems dalykams, nėra ko praleisti progos, nūn taip paslaugiai atkišusios man savo kuodą. – Sakykit, – paklausė Sančas, – ką jūsų malonybė ketinat daryti šitame užkampyje? – Juk aš tau sakiau, – atrėmė Don Kichotas, – ketinu sekti Amadžiu ir dėtis išprotėjusiu, tariamai pulti į neviltį ir siautėti, idant sykiu panėšėčiau ir į narsųjį Rolandą, kuris, prie šaltinio aptikęs Andželikos Gražiosios pėdas ir supratęs, jog ten ji begėdiškai nusidėjo su Medoru[2], išprotėjo iš sielvarto: rovė medžius, drumstė vaiskiųjų šaltinių vandenis, žudė piemenaičius, naikino kaimenes, degino lūšneles, griovė trobas, grobė kumeles ir išdarinėjo šimtus tūkstančių baisybių, vertų įamžinimo istorijos puslapiuose. Savaime suprantama, aš neketinu ištisai sekti Rolandu, arba Orlandu, arba Roldanu, arba Rotolandu – mat jis visaip vadinamas, – ir aklai mėgdžioti visas jo paikystes, kalbas ir mintis, aš stengsiuos tik bendrais bruožais kaip galima tiksliau atkurti tai, kas man atrodo esminga, ir, ko gero, apsiribosiu vienu Amadžiu, kuris, nedarydamas jokių beprotiškų eibių, vien ašaromis ir jausmais nusipelnė sau tokią šlovę, kokios dar niekas nebuvo užsitarnavęs. Mano galva, – tarė Sančas, – tuos niekus riteriai ne šiaip sau išdirbinėjo, o turėjo rimtą priežastį dėtis kvailiais ir atgailoti. O ko jūsų malonybei kraustytis iš proto? Katra dama jus atstūmė? O gal užtikot kieno pėdas ir nustatėt, kad jūsų valdovė Dulsinėja Tobosietė valiūkavo su kokiu mauru ar krikščioniu? – Pataikei kaip pirštu į akį, – tarė Don Kichotas, – niekam galvon neateis, kad čia taip gudriai sumanyta: jei kuris klajojantis riteris ne be reikalo išprotėja – jam dėl to nei ačiū nei išgrauš, o tu būk gudrus ir kuoktelėk nei iš šio, nei iš to, ir dar įpiršk savo damai mintį, kad jeigu tau protas pasimaišė dėl dyko galo, kas gi darysis tada, jeigu jinai iš tikrųjų duos dingstį galvos netekti... O juk aš turiu labai gerą dingstį: labai seniai nesimačiau su savąja valdove Dulsinėja Tobosiete, amžinai pavergusia manąją širdį, o tu girdėjai, ką andai sakė piemuo Ambrosijas: kai įsimylėjėlis ilgai nemato savo damos, jį apninka ir bėdos, ir baimė. Todėl, bičiuli Sančai, negaiški veltui laiko ir neįkalbinėki manęs mesti iš galvos tokią retą, tokią išganingą ir tokią negirdėtą mintį – sekti kieno nors pavyzdžiu. Aš išprotėjau ir būsiu toks, kol parveši atsakymą į mano laišką, kurį ketinu siųsti su tavimi savajai valdovei Dulsinėjai. Ir jeigu ji deramai atsilieps į mano ištikimybę – galas ir mano paikiojimui, ir atgailai, o jeigu atsitiks kitaip, tikrai išprotėsiu ir išprotėjęs nieko nebesuvoksiu ir nebejausiu. Žodžiu, nors ir kaip ji man atsakytų, vienaip ar kitaip pasibaigs mano kančios ir nerimas, kurio draskomą tu mane palieki: mat, jeigu parneši man gerą žinią, aš džiūgausiu, nes būsiu sveiko proto, bet jeigu parneši blogą, ji manęs neįskaudins, nes, beprotis būdamas, nieko nebejausiu. [...] Taip šnekučiuodami, juodu atkako prie aukšto kalno, nelyginant nutašyta uola stovinčio skyrium tarp daugybės kitų, kyšančių aplink. Atšlaitėje tyliai sroveno upelis, apriesdamas tokią mielą lanką, priaugusią žalios, sodrios žolės, jog akys slydo bežiūrint. Ypatingo žavesio teikė tam kampeliui išlakių medžių giraitės, vešlūs atžalynai ir begalė gėlių. Šią vietelę Liūdnojo Vaizdo riteris ir pasirinko atgailai atlikti, ir, žvelgdamas į ją, Don Kichotas, lyg iš tiesų būtų išprotėjęs, prabilo didžiu balsu: – Šią vietą, o dangau, aš pasirenku ir pasiskiriu apraudoti tavo siųstąją negandą; čia, šioje vietoje, nuo manųjų ašarų patvins upelio vandenai, o nuo gilių ir nepaliaujamų atodūsių siaus kalnų girios lapija, liudydama ir skelbdama sudužusios mano širdies gėlą. Nors ir kas jūs būtute, o laukų dievai, šioje nykioje dykynėje suradę sau buveinę, paklausykite, kaip rauda nedalingasai įsimylėjėlis, kurį ilgas išsiskyrimas ir vaizduotės sukurtasai pavydulys atginė šiuosna tarpekliuosna rypauti ir guostis žiaurumu tosios nedėkingos puikuolės, žemiškojo grožio viršūnės ir įsikūnijimo. O jūs, napėjos ir driadės, kalnų ir girių nimfos, nuo seno pamėgusios ūksmingąją tankmę, lai nedrumsčia saldaus jūsų atilsio eiklieji gašlūnai satyrai, jus, beje, beviltiškai mylintieji, – meldžiu jus sykiu su manimi apraudoti manąją negandą ar bent jau teiktis nepasibodėti manosios raudos. O vienišieji medžiai, nuo šiolei vieninteliai mano bičiuliai, lengvučiu šakų šnaresiu duokite man ženklą, jog neįkyri jums manoji draugija. O Dulsinėja Tobosiete, manosios nakties diena, manojo sielvarto palaima, manųjų kelių gaire, manosios laimės žvaigžde, lai dangus duoda tau laimės ir visa tai, ko tik prašysi, bet meldžiu prisiminti, kokioje vietoje ir kokioje būklėje esu ašai, su tavimi atsiskyręs, ir deramai atpelnyti man už atsidavimą ir ištikimybę. O tu, manasai ginklanešy, mielasai manųjų sėkmių ir nesėkmių bendre, gerai įsidėmėki tai, ką dabar ašai atliksiu, idant apsakytumei ir praneštumei vienintelei visa ko kaltininkei. [...] – Šit ką tau pasakysiu, – tarė Don Kichotas, – daryki kaip išmanai, tavo mintis man atrodo visai nebloga. Ir dar tau pasakysiu, kad išvyksi tu po trijų dienų, nes aš noriu, idant per tą laiką pamatytumei ir išgirstumei, ką dėl josios aš darau ir kalbu, o paskui jau jai viską persakytumei. – O ko gi man dar žiūrėti, kai šitiek visko esu prisižiūrėjęs? – atsakė Sančas. – Tik pamanykite, koks išmanus! – atsiliepė Don Kichotas. – Štai tuojau nusiplėšiu drabužius, išmėtysiu šarvus, pulsiu daužytis galvą į uolas ir tokių dalykų pridarysiu, jog atsistebėti negalėsi. – Dėl Dievo meilės, – tarė Sančas, – tik žiūrėkit, jūsų malonybe, kai pulsit galvos daužyti, kad nepasitaikytų tokia uola ir tokia briauna, jog iš pirmo sykio nepasibaigtų tasai jūsų atgailos šišas. Ir man atrodo, kad jeigu jūsų malonybei atrodo taip jau būtina daužytis galvą ir jeigu be to neįmanoma apsieiti, daužykit ją – juoba kad visa tai tik pokštas, akidūmis, apsimetimas, – taigi sakau, daužykit ją į vandenį ar į šiaip kokį minkštą daiktą, tarkim, į vatos gniužulą, o visa kita sutvarkysiu aš: pasakysiu savajai valdovei, jog jūsų malonybė daužėt galvą į uolą, už deimantą kietesnę. – Ačiū tau už gerą žodį, bičiuli Sančai, – tarė Don Kichotas, – bet tau derėtų žinoti, jog visa tai darau ne juoko dėlei, o rimtai, nes kitaip nusižengčiau riterių nuostatams, kurie draudžia mums meluoti, idant nenukryptumėme į atskalūnybę, o juk, užuot darius viena, daryti kita – tai kaip ir meluoti... Vadinasi, galvos daužymas turi būti tikras, veiksmingas ir visavertis, atliekamas be jokių suktybių ir prasimanymų. Todėl paliki man truputį pašenų galvai apsitverti, jeigu tokia buvo likimo valia, kad netektumėte balzamo. (I, XXV, p. 192–198)
-----
[1] – Sančas kalba apie neseniai jų sutiktą iš meilės išprotėjusį Kardeniją, kuris aplamdė Don Kichotui šonus.
[2] – Minimas Liudoviko Ariosto „Pašėlusio Rolando“ epizodas (XXIII–XXIV giesmės).
– Pone, – atsakė Sančas, – ar labai jau protingas tasai riterių nuostatas – klaidžioti po kalnus be kelio ir takelio ir ieškoti bepročio[1], kuris, kai jį aptiksim, ko gero, užsimanys baigti tai, kas pradėta: turiu omeny ne pasakojimą, o jūsų malonybės galvą ir savo šonus, – ir galutinai mus sutriuškinti? – Nutilki, sakau tau, Sančai, – tarė Don Kichotas. – Tau derėtų žinoti, kad mane šian kraštan vilioja ne tiek noras surasti beprotį, kiek troškimas atlikti žygdarbį ir pelnyti nevystančią šlovę ir amžiną garbę visame pasaulyje. Ir manasis žygdarbis bus toks, jog savo didybe ir garsingumu užtemdys visa tai, kas ligi šiol klajojančių riterių buvo nuveikta. – O ką, tai bus labai pavojinga? – paklausė Sančas Pansa. – Ne,– atsakė Liūdnojo Vaizdo riteris, – nors apskritai mums gali iškristi tokia korta, jog, užuot išlošę, prasilošime kiaurai. Tačiau viskas priklausys nuo tavo uolumo. – Nuo mano uolumo? – paklausė Sančas. – Taip, – tarė Don Kichotas. – Juo greičiau pargrįši iš ten, kur ketinu tave siųsti, juo greičiau pasibaigs manosios kančios ir juo greičiau po platųjį pasaulį pasklis garsas apie mano žygdarbį. O kadangi nevalia daugiau slėpti nuo tavęs, ką esu užsimojęs nuveikti, tad tau, Sančai, derėtų žinoti, kad garsingasis Galijos Amadis buvo vienas šauniausių klajojančių riterių... Ne, aš ne taip pasakiau: ne vienas, o vienintelis, pirmasis, neprilygstamasis, viešpats visų riterių, tuo metu gyvenusių pasaulyje. Tebūnie gėda ir sarmata donui Beljaniui ir visiems tiems, kurie tvirtino, jog kuo nors jam atsako, – garbės žodis, jie labai apsirinka. Ir dar pasakysiu, kad jeigu menininkas užsigeidžia šlovės, jisai stengiasi mėgdžioti iškiliausiųjų talentų šedevrus, ir ši taisyklė galioja visiems garbingiems amatams ir verslams, savo darbais valstybę dabinantiems. Ir tasai, kuris geidžia pelnyti išmintingo ir nepalaužiamo žmogaus vardą, privalo sekti ir seka Odisėju, kurio paveikslu Homeras, nupiešęs jo vargus ir negandus, davė mums gyvą išminties ir tvirtybės pavyzdį, panašiai kaip Vergilijus Enėjo paveikslu mums parodė pagarbaus sūnaus dorybes ir narsaus ir sumanaus karvedžio įžvalgumą, be to, juodu abu piešė ir vaizdavo savo herojus ne tokius, kokie jie buvo, o tokius, kokie turėjo būti, idant jų dvasios savybės būtų sektinas pavyzdys ateities kartoms. Taip ir Amadis buvo narsingųjų ir įsimylėjusių riterių kelrodė žvaigždė, švyturys ir saulė, ir mums visiems, kovojantiems po meilės ir riterijos idealų vėliava, privalu juo sekti. Vadinasi, bičiuli Sančai, mano įsitikinimu, tasai klajojantis riteris labiausiai priartės prie idealaus riterio paveikslo, kuris labiau nei kuo kitu seks Galijos Amadžiu, o didžiausią išmintį, narsą, šaunumą, ištvermę, tvirtybę ir meilę įrodė Amadis, kada, damos Orianos atstumtas, pasiskyrė sau atgailą ir išvyko į Plikąją Uolą, pasivadindamas Rūškanuoju Gražuoliu, – vardu, be abejo, turinčiu gilią prasmę ir atliepiančiu laisva valia pasirinktą gyvenimo būdą. Tad man patogiau sekti šiuoju jo pavyzdžiu nekaip rantyti milžinus, kapoti galvas slibinams, žudyti siaubūnus, triuškinti kariaunas, skandinti laivynus ir ardyti kerų raizgus, o kadangi ši vieta labai tinka tokiems dalykams, nėra ko praleisti progos, nūn taip paslaugiai atkišusios man savo kuodą. – Sakykit, – paklausė Sančas, – ką jūsų malonybė ketinat daryti šitame užkampyje? – Juk aš tau sakiau, – atrėmė Don Kichotas, – ketinu sekti Amadžiu ir dėtis išprotėjusiu, tariamai pulti į neviltį ir siautėti, idant sykiu panėšėčiau ir į narsųjį Rolandą, kuris, prie šaltinio aptikęs Andželikos Gražiosios pėdas ir supratęs, jog ten ji begėdiškai nusidėjo su Medoru[2], išprotėjo iš sielvarto: rovė medžius, drumstė vaiskiųjų šaltinių vandenis, žudė piemenaičius, naikino kaimenes, degino lūšneles, griovė trobas, grobė kumeles ir išdarinėjo šimtus tūkstančių baisybių, vertų įamžinimo istorijos puslapiuose. Savaime suprantama, aš neketinu ištisai sekti Rolandu, arba Orlandu, arba Roldanu, arba Rotolandu – mat jis visaip vadinamas, – ir aklai mėgdžioti visas jo paikystes, kalbas ir mintis, aš stengsiuos tik bendrais bruožais kaip galima tiksliau atkurti tai, kas man atrodo esminga, ir, ko gero, apsiribosiu vienu Amadžiu, kuris, nedarydamas jokių beprotiškų eibių, vien ašaromis ir jausmais nusipelnė sau tokią šlovę, kokios dar niekas nebuvo užsitarnavęs. Mano galva, – tarė Sančas, – tuos niekus riteriai ne šiaip sau išdirbinėjo, o turėjo rimtą priežastį dėtis kvailiais ir atgailoti. O ko jūsų malonybei kraustytis iš proto? Katra dama jus atstūmė? O gal užtikot kieno pėdas ir nustatėt, kad jūsų valdovė Dulsinėja Tobosietė valiūkavo su kokiu mauru ar krikščioniu? – Pataikei kaip pirštu į akį, – tarė Don Kichotas, – niekam galvon neateis, kad čia taip gudriai sumanyta: jei kuris klajojantis riteris ne be reikalo išprotėja – jam dėl to nei ačiū nei išgrauš, o tu būk gudrus ir kuoktelėk nei iš šio, nei iš to, ir dar įpiršk savo damai mintį, kad jeigu tau protas pasimaišė dėl dyko galo, kas gi darysis tada, jeigu jinai iš tikrųjų duos dingstį galvos netekti... O juk aš turiu labai gerą dingstį: labai seniai nesimačiau su savąja valdove Dulsinėja Tobosiete, amžinai pavergusia manąją širdį, o tu girdėjai, ką andai sakė piemuo Ambrosijas: kai įsimylėjėlis ilgai nemato savo damos, jį apninka ir bėdos, ir baimė. Todėl, bičiuli Sančai, negaiški veltui laiko ir neįkalbinėki manęs mesti iš galvos tokią retą, tokią išganingą ir tokią negirdėtą mintį – sekti kieno nors pavyzdžiu. Aš išprotėjau ir būsiu toks, kol parveši atsakymą į mano laišką, kurį ketinu siųsti su tavimi savajai valdovei Dulsinėjai. Ir jeigu ji deramai atsilieps į mano ištikimybę – galas ir mano paikiojimui, ir atgailai, o jeigu atsitiks kitaip, tikrai išprotėsiu ir išprotėjęs nieko nebesuvoksiu ir nebejausiu. Žodžiu, nors ir kaip ji man atsakytų, vienaip ar kitaip pasibaigs mano kančios ir nerimas, kurio draskomą tu mane palieki: mat, jeigu parneši man gerą žinią, aš džiūgausiu, nes būsiu sveiko proto, bet jeigu parneši blogą, ji manęs neįskaudins, nes, beprotis būdamas, nieko nebejausiu. [...] Taip šnekučiuodami, juodu atkako prie aukšto kalno, nelyginant nutašyta uola stovinčio skyrium tarp daugybės kitų, kyšančių aplink. Atšlaitėje tyliai sroveno upelis, apriesdamas tokią mielą lanką, priaugusią žalios, sodrios žolės, jog akys slydo bežiūrint. Ypatingo žavesio teikė tam kampeliui išlakių medžių giraitės, vešlūs atžalynai ir begalė gėlių. Šią vietelę Liūdnojo Vaizdo riteris ir pasirinko atgailai atlikti, ir, žvelgdamas į ją, Don Kichotas, lyg iš tiesų būtų išprotėjęs, prabilo didžiu balsu: – Šią vietą, o dangau, aš pasirenku ir pasiskiriu apraudoti tavo siųstąją negandą; čia, šioje vietoje, nuo manųjų ašarų patvins upelio vandenai, o nuo gilių ir nepaliaujamų atodūsių siaus kalnų girios lapija, liudydama ir skelbdama sudužusios mano širdies gėlą. Nors ir kas jūs būtute, o laukų dievai, šioje nykioje dykynėje suradę sau buveinę, paklausykite, kaip rauda nedalingasai įsimylėjėlis, kurį ilgas išsiskyrimas ir vaizduotės sukurtasai pavydulys atginė šiuosna tarpekliuosna rypauti ir guostis žiaurumu tosios nedėkingos puikuolės, žemiškojo grožio viršūnės ir įsikūnijimo. O jūs, napėjos ir driadės, kalnų ir girių nimfos, nuo seno pamėgusios ūksmingąją tankmę, lai nedrumsčia saldaus jūsų atilsio eiklieji gašlūnai satyrai, jus, beje, beviltiškai mylintieji, – meldžiu jus sykiu su manimi apraudoti manąją negandą ar bent jau teiktis nepasibodėti manosios raudos. O vienišieji medžiai, nuo šiolei vieninteliai mano bičiuliai, lengvučiu šakų šnaresiu duokite man ženklą, jog neįkyri jums manoji draugija. O Dulsinėja Tobosiete, manosios nakties diena, manojo sielvarto palaima, manųjų kelių gaire, manosios laimės žvaigžde, lai dangus duoda tau laimės ir visa tai, ko tik prašysi, bet meldžiu prisiminti, kokioje vietoje ir kokioje būklėje esu ašai, su tavimi atsiskyręs, ir deramai atpelnyti man už atsidavimą ir ištikimybę. O tu, manasai ginklanešy, mielasai manųjų sėkmių ir nesėkmių bendre, gerai įsidėmėki tai, ką dabar ašai atliksiu, idant apsakytumei ir praneštumei vienintelei visa ko kaltininkei. [...] – Šit ką tau pasakysiu, – tarė Don Kichotas, – daryki kaip išmanai, tavo mintis man atrodo visai nebloga. Ir dar tau pasakysiu, kad išvyksi tu po trijų dienų, nes aš noriu, idant per tą laiką pamatytumei ir išgirstumei, ką dėl josios aš darau ir kalbu, o paskui jau jai viską persakytumei. – O ko gi man dar žiūrėti, kai šitiek visko esu prisižiūrėjęs? – atsakė Sančas. – Tik pamanykite, koks išmanus! – atsiliepė Don Kichotas. – Štai tuojau nusiplėšiu drabužius, išmėtysiu šarvus, pulsiu daužytis galvą į uolas ir tokių dalykų pridarysiu, jog atsistebėti negalėsi. – Dėl Dievo meilės, – tarė Sančas, – tik žiūrėkit, jūsų malonybe, kai pulsit galvos daužyti, kad nepasitaikytų tokia uola ir tokia briauna, jog iš pirmo sykio nepasibaigtų tasai jūsų atgailos šišas. Ir man atrodo, kad jeigu jūsų malonybei atrodo taip jau būtina daužytis galvą ir jeigu be to neįmanoma apsieiti, daužykit ją – juoba kad visa tai tik pokštas, akidūmis, apsimetimas, – taigi sakau, daužykit ją į vandenį ar į šiaip kokį minkštą daiktą, tarkim, į vatos gniužulą, o visa kita sutvarkysiu aš: pasakysiu savajai valdovei, jog jūsų malonybė daužėt galvą į uolą, už deimantą kietesnę. – Ačiū tau už gerą žodį, bičiuli Sančai, – tarė Don Kichotas, – bet tau derėtų žinoti, jog visa tai darau ne juoko dėlei, o rimtai, nes kitaip nusižengčiau riterių nuostatams, kurie draudžia mums meluoti, idant nenukryptumėme į atskalūnybę, o juk, užuot darius viena, daryti kita – tai kaip ir meluoti... Vadinasi, galvos daužymas turi būti tikras, veiksmingas ir visavertis, atliekamas be jokių suktybių ir prasimanymų. Todėl paliki man truputį pašenų galvai apsitverti, jeigu tokia buvo likimo valia, kad netektumėte balzamo. (I, XXV, p. 192–198)
-----
[1] – Sančas kalba apie neseniai jų sutiktą iš meilės išprotėjusį Kardeniją, kuris aplamdė Don Kichotui šonus.
[2] – Minimas Liudoviko Ariosto „Pašėlusio Rolando“ epizodas (XXIII–XXIV giesmės).
– Pone, – atsakė Sančas, – ar labai jau protingas tasai riterių nuostatas – klaidžioti po kalnus be kelio ir takelio ir ieškoti bepročio[1], kuris, kai jį aptiksim, ko gero, užsimanys baigti tai, kas pradėta: turiu omeny ne pasakojimą, o jūsų malonybės galvą ir savo šonus, – ir galutinai mus sutriuškinti? – Nutilki, sakau tau, Sančai, – tarė Don Kichotas. – Tau derėtų žinoti, kad mane šian kraštan vilioja ne tiek noras surasti beprotį, kiek troškimas atlikti žygdarbį ir pelnyti nevystančią šlovę ir amžiną garbę visame pasaulyje. Ir manasis žygdarbis bus toks, jog savo didybe ir garsingumu užtemdys visa tai, kas ligi šiol klajojančių riterių buvo nuveikta. – O ką, tai bus labai pavojinga? – paklausė Sančas Pansa. – Ne,– atsakė Liūdnojo Vaizdo riteris, – nors apskritai mums gali iškristi tokia korta, jog, užuot išlošę, prasilošime kiaurai. Tačiau viskas priklausys nuo tavo uolumo. – Nuo mano uolumo? – paklausė Sančas. – Taip, – tarė Don Kichotas. – Juo greičiau pargrįši iš ten, kur ketinu tave siųsti, juo greičiau pasibaigs manosios kančios ir juo greičiau po platųjį pasaulį pasklis garsas apie mano žygdarbį. O kadangi nevalia daugiau slėpti nuo tavęs, ką esu užsimojęs nuveikti, tad tau, Sančai, derėtų žinoti, kad garsingasis Galijos Amadis buvo vienas šauniausių klajojančių riterių... Ne, aš ne taip pasakiau: ne vienas, o vienintelis, pirmasis, neprilygstamasis, viešpats visų riterių, tuo metu gyvenusių pasaulyje. Tebūnie gėda ir sarmata donui Beljaniui ir visiems tiems, kurie tvirtino, jog kuo nors jam atsako, – garbės žodis, jie labai apsirinka. Ir dar pasakysiu, kad jeigu menininkas užsigeidžia šlovės, jisai stengiasi mėgdžioti iškiliausiųjų talentų šedevrus, ir ši taisyklė galioja visiems garbingiems amatams ir verslams, savo darbais valstybę dabinantiems. Ir tasai, kuris geidžia pelnyti išmintingo ir nepalaužiamo žmogaus vardą, privalo sekti ir seka Odisėju, kurio paveikslu Homeras, nupiešęs jo vargus ir negandus, davė mums gyvą išminties ir tvirtybės pavyzdį, panašiai kaip Vergilijus Enėjo paveikslu mums parodė pagarbaus sūnaus dorybes ir narsaus ir sumanaus karvedžio įžvalgumą, be to, juodu abu piešė ir vaizdavo savo herojus ne tokius, kokie jie buvo, o tokius, kokie turėjo būti, idant jų dvasios savybės būtų sektinas pavyzdys ateities kartoms. Taip ir Amadis buvo narsingųjų ir įsimylėjusių riterių kelrodė žvaigždė, švyturys ir saulė, ir mums visiems, kovojantiems po meilės ir riterijos idealų vėliava, privalu juo sekti. Vadinasi, bičiuli Sančai, mano įsitikinimu, tasai klajojantis riteris labiausiai priartės prie idealaus riterio paveikslo, kuris labiau nei kuo kitu seks Galijos Amadžiu, o didžiausią išmintį, narsą, šaunumą, ištvermę, tvirtybę ir meilę įrodė Amadis, kada, damos Orianos atstumtas, pasiskyrė sau atgailą ir išvyko į Plikąją Uolą, pasivadindamas Rūškanuoju Gražuoliu, – vardu, be abejo, turinčiu gilią prasmę ir atliepiančiu laisva valia pasirinktą gyvenimo būdą. Tad man patogiau sekti šiuoju jo pavyzdžiu nekaip rantyti milžinus, kapoti galvas slibinams, žudyti siaubūnus, triuškinti kariaunas, skandinti laivynus ir ardyti kerų raizgus, o kadangi ši vieta labai tinka tokiems dalykams, nėra ko praleisti progos, nūn taip paslaugiai atkišusios man savo kuodą. – Sakykit, – paklausė Sančas, – ką jūsų malonybė ketinat daryti šitame užkampyje? – Juk aš tau sakiau, – atrėmė Don Kichotas, – ketinu sekti Amadžiu ir dėtis išprotėjusiu, tariamai pulti į neviltį ir siautėti, idant sykiu panėšėčiau ir į narsųjį Rolandą, kuris, prie šaltinio aptikęs Andželikos Gražiosios pėdas ir supratęs, jog ten ji begėdiškai nusidėjo su Medoru[2], išprotėjo iš sielvarto: rovė medžius, drumstė vaiskiųjų šaltinių vandenis, žudė piemenaičius, naikino kaimenes, degino lūšneles, griovė trobas, grobė kumeles ir išdarinėjo šimtus tūkstančių baisybių, vertų įamžinimo istorijos puslapiuose. Savaime suprantama, aš neketinu ištisai sekti Rolandu, arba Orlandu, arba Roldanu, arba Rotolandu – mat jis visaip vadinamas, – ir aklai mėgdžioti visas jo paikystes, kalbas ir mintis, aš stengsiuos tik bendrais bruožais kaip galima tiksliau atkurti tai, kas man atrodo esminga, ir, ko gero, apsiribosiu vienu Amadžiu, kuris, nedarydamas jokių beprotiškų eibių, vien ašaromis ir jausmais nusipelnė sau tokią šlovę, kokios dar niekas nebuvo užsitarnavęs. Mano galva, – tarė Sančas, – tuos niekus riteriai ne šiaip sau išdirbinėjo, o turėjo rimtą priežastį dėtis kvailiais ir atgailoti. O ko jūsų malonybei kraustytis iš proto? Katra dama jus atstūmė? O gal užtikot kieno pėdas ir nustatėt, kad jūsų valdovė Dulsinėja Tobosietė valiūkavo su kokiu mauru ar krikščioniu? – Pataikei kaip pirštu į akį, – tarė Don Kichotas, – niekam galvon neateis, kad čia taip gudriai sumanyta: jei kuris klajojantis riteris ne be reikalo išprotėja – jam dėl to nei ačiū nei išgrauš, o tu būk gudrus ir kuoktelėk nei iš šio, nei iš to, ir dar įpiršk savo damai mintį, kad jeigu tau protas pasimaišė dėl dyko galo, kas gi darysis tada, jeigu jinai iš tikrųjų duos dingstį galvos netekti... O juk aš turiu labai gerą dingstį: labai seniai nesimačiau su savąja valdove Dulsinėja Tobosiete, amžinai pavergusia manąją širdį, o tu girdėjai, ką andai sakė piemuo Ambrosijas: kai įsimylėjėlis ilgai nemato savo damos, jį apninka ir bėdos, ir baimė. Todėl, bičiuli Sančai, negaiški veltui laiko ir neįkalbinėki manęs mesti iš galvos tokią retą, tokią išganingą ir tokią negirdėtą mintį – sekti kieno nors pavyzdžiu. Aš išprotėjau ir būsiu toks, kol parveši atsakymą į mano laišką, kurį ketinu siųsti su tavimi savajai valdovei Dulsinėjai. Ir jeigu ji deramai atsilieps į mano ištikimybę – galas ir mano paikiojimui, ir atgailai, o jeigu atsitiks kitaip, tikrai išprotėsiu ir išprotėjęs nieko nebesuvoksiu ir nebejausiu. Žodžiu, nors ir kaip ji man atsakytų, vienaip ar kitaip pasibaigs mano kančios ir nerimas, kurio draskomą tu mane palieki: mat, jeigu parneši man gerą žinią, aš džiūgausiu, nes būsiu sveiko proto, bet jeigu parneši blogą, ji manęs neįskaudins, nes, beprotis būdamas, nieko nebejausiu. [...] Taip šnekučiuodami, juodu atkako prie aukšto kalno, nelyginant nutašyta uola stovinčio skyrium tarp daugybės kitų, kyšančių aplink. Atšlaitėje tyliai sroveno upelis, apriesdamas tokią mielą lanką, priaugusią žalios, sodrios žolės, jog akys slydo bežiūrint. Ypatingo žavesio teikė tam kampeliui išlakių medžių giraitės, vešlūs atžalynai ir begalė gėlių. Šią vietelę Liūdnojo Vaizdo riteris ir pasirinko atgailai atlikti, ir, žvelgdamas į ją, Don Kichotas, lyg iš tiesų būtų išprotėjęs, prabilo didžiu balsu: – Šią vietą, o dangau, aš pasirenku ir pasiskiriu apraudoti tavo siųstąją negandą; čia, šioje vietoje, nuo manųjų ašarų patvins upelio vandenai, o nuo gilių ir nepaliaujamų atodūsių siaus kalnų girios lapija, liudydama ir skelbdama sudužusios mano širdies gėlą. Nors ir kas jūs būtute, o laukų dievai, šioje nykioje dykynėje suradę sau buveinę, paklausykite, kaip rauda nedalingasai įsimylėjėlis, kurį ilgas išsiskyrimas ir vaizduotės sukurtasai pavydulys atginė šiuosna tarpekliuosna rypauti ir guostis žiaurumu tosios nedėkingos puikuolės, žemiškojo grožio viršūnės ir įsikūnijimo. O jūs, napėjos ir driadės, kalnų ir girių nimfos, nuo seno pamėgusios ūksmingąją tankmę, lai nedrumsčia saldaus jūsų atilsio eiklieji gašlūnai satyrai, jus, beje, beviltiškai mylintieji, – meldžiu jus sykiu su manimi apraudoti manąją negandą ar bent jau teiktis nepasibodėti manosios raudos. O vienišieji medžiai, nuo šiolei vieninteliai mano bičiuliai, lengvučiu šakų šnaresiu duokite man ženklą, jog neįkyri jums manoji draugija. O Dulsinėja Tobosiete, manosios nakties diena, manojo sielvarto palaima, manųjų kelių gaire, manosios laimės žvaigžde, lai dangus duoda tau laimės ir visa tai, ko tik prašysi, bet meldžiu prisiminti, kokioje vietoje ir kokioje būklėje esu ašai, su tavimi atsiskyręs, ir deramai atpelnyti man už atsidavimą ir ištikimybę. O tu, manasai ginklanešy, mielasai manųjų sėkmių ir nesėkmių bendre, gerai įsidėmėki tai, ką dabar ašai atliksiu, idant apsakytumei ir praneštumei vienintelei visa ko kaltininkei. [...] – Šit ką tau pasakysiu, – tarė Don Kichotas, – daryki kaip išmanai, tavo mintis man atrodo visai nebloga. Ir dar tau pasakysiu, kad išvyksi tu po trijų dienų, nes aš noriu, idant per tą laiką pamatytumei ir išgirstumei, ką dėl josios aš darau ir kalbu, o paskui jau jai viską persakytumei. – O ko gi man dar žiūrėti, kai šitiek visko esu prisižiūrėjęs? – atsakė Sančas. – Tik pamanykite, koks išmanus! – atsiliepė Don Kichotas. – Štai tuojau nusiplėšiu drabužius, išmėtysiu šarvus, pulsiu daužytis galvą į uolas ir tokių dalykų pridarysiu, jog atsistebėti negalėsi. – Dėl Dievo meilės, – tarė Sančas, – tik žiūrėkit, jūsų malonybe, kai pulsit galvos daužyti, kad nepasitaikytų tokia uola ir tokia briauna, jog iš pirmo sykio nepasibaigtų tasai jūsų atgailos šišas. Ir man atrodo, kad jeigu jūsų malonybei atrodo taip jau būtina daužytis galvą ir jeigu be to neįmanoma apsieiti, daužykit ją – juoba kad visa tai tik pokštas, akidūmis, apsimetimas, – taigi sakau, daužykit ją į vandenį ar į šiaip kokį minkštą daiktą, tarkim, į vatos gniužulą, o visa kita sutvarkysiu aš: pasakysiu savajai valdovei, jog jūsų malonybė daužėt galvą į uolą, už deimantą kietesnę. – Ačiū tau už gerą žodį, bičiuli Sančai, – tarė Don Kichotas, – bet tau derėtų žinoti, jog visa tai darau ne juoko dėlei, o rimtai, nes kitaip nusižengčiau riterių nuostatams, kurie draudžia mums meluoti, idant nenukryptumėme į atskalūnybę, o juk, užuot darius viena, daryti kita – tai kaip ir meluoti... Vadinasi, galvos daužymas turi būti tikras, veiksmingas ir visavertis, atliekamas be jokių suktybių ir prasimanymų. Todėl paliki man truputį pašenų galvai apsitverti, jeigu tokia buvo likimo valia, kad netektumėte balzamo. (I, XXV, p. 192–198)
-----
[1] – Sančas kalba apie neseniai jų sutiktą iš meilės išprotėjusį Kardeniją, kuris aplamdė Don Kichotui šonus.
[2] – Minimas Liudoviko Ariosto „Pašėlusio Rolando“ epizodas (XXIII–XXIV giesmės).
– Pone, – atsakė Sančas, – ar labai jau protingas tasai riterių nuostatas – klaidžioti po kalnus be kelio ir takelio ir ieškoti bepročio[1], kuris, kai jį aptiksim, ko gero, užsimanys baigti tai, kas pradėta: turiu omeny ne pasakojimą, o jūsų malonybės galvą ir savo šonus, – ir galutinai mus sutriuškinti?
– Nutilki, sakau tau, Sančai, – tarė Don Kichotas. – Tau derėtų žinoti, kad mane šian kraštan vilioja ne tiek noras surasti beprotį, kiek troškimas atlikti žygdarbį ir pelnyti nevystančią šlovę ir amžiną garbę visame pasaulyje. Ir manasis žygdarbis bus toks, jog savo didybe ir garsingumu užtemdys visa tai, kas ligi šiol klajojančių riterių buvo nuveikta.
– O ką, tai bus labai pavojinga? – paklausė Sančas Pansa.
– Ne, – atsakė Liūdnojo Vaizdo riteris, – nors apskritai mums gali iškristi tokia korta, jog, užuot išlošę, prasilošime kiaurai. Tačiau viskas priklausys nuo tavo uolumo.
– Nuo mano uolumo? – paklausė Sančas.
– Taip, – tarė Don Kichotas. – Juo greičiau pargrįši iš ten, kur ketinu tave siųsti, juo greičiau pasibaigs manosios kančios ir juo greičiau po platųjį pasaulį pasklis garsas apie mano žygdarbį. O kadangi nevalia daugiau slėpti nuo tavęs, ką esu užsimojęs nuveikti, tad tau, Sančai, derėtų žinoti, kad garsingasis Galijos Amadis buvo vienas šauniausių klajojančių riterių... Ne, aš ne taip pasakiau: ne vienas, o vienintelis, pirmasis, neprilygstamasis, viešpats visų riterių, tuo metu gyvenusių pasaulyje. Tebūnie gėda ir sarmata donui Beljaniui ir visiems tiems, kurie tvirtino, jog kuo nors jam atsako, – garbės žodis, jie labai apsirinka. Ir dar pasakysiu, kad jeigu menininkas užsigeidžia šlovės, jisai stengiasi mėgdžioti iškiliausiųjų talentų šedevrus, ir ši taisyklė galioja visiems garbingiems amatams ir verslams, savo darbais valstybę dabinantiems. Ir tasai, kuris geidžia pelnyti išmintingo ir nepalaužiamo žmogaus vardą, privalo sekti ir seka Odisėju, kurio paveikslu Homeras, nupiešęs jo vargus ir negandus, davė mums gyvą išminties ir tvirtybės pavyzdį, panašiai kaip Vergilijus Enėjo paveikslu mums parodė pagarbaus sūnaus dorybes ir narsaus ir sumanaus karvedžio įžvalgumą, be to, juodu abu piešė ir vaizdavo savo herojus ne tokius, kokie jie buvo, o tokius, kokie turėjo būti, idant jų dvasios savybės būtų sektinas pavyzdys ateities kartoms. Taip ir Amadis buvo narsingųjų ir įsimylėjusių riterių kelrodė žvaigždė, švyturys ir saulė, ir mums visiems, kovojantiems po meilės ir riterijos idealų vėliava, privalu juo sekti. Vadinasi, bičiuli Sančai, mano įsitikinimu, tasai klajojantis riteris labiausiai priartės prie idealaus riterio paveikslo, kuris labiau nei kuo kitu seks Galijos Amadžiu, o didžiausią išmintį, narsą, šaunumą, ištvermę, tvirtybę ir meilę įrodė Amadis, kada, damos Orianos atstumtas, pasiskyrė sau atgailą ir išvyko į Plikąją Uolą, pasivadindamas Rūškanuoju Gražuoliu, – vardu, be abejo, turinčiu gilią prasmę ir atliepiančiu laisva valia pasirinktą gyvenimo būdą. Tad man patogiau sekti šiuoju jo pavyzdžiu nekaip rantyti milžinus, kapoti galvas slibinams, žudyti siaubūnus, triuškinti kariaunas, skandinti laivynus ir ardyti kerų raizgus, o kadangi ši vieta labai tinka tokiems dalykams, nėra ko praleisti progos, nūn taip paslaugiai atkišusios man savo kuodą.
– Sakykit, – paklausė Sančas, – ką jūsų malonybė ketinat daryti šitame užkampyje?
– Juk aš tau sakiau, – atrėmė Don Kichotas, – ketinu sekti Amadžiu ir dėtis išprotėjusiu, tariamai pulti į neviltį ir siautėti, idant sykiu panėšėčiau ir į narsųjį Rolandą, kuris, prie šaltinio aptikęs Andželikos Gražiosios pėdas ir supratęs, jog ten ji begėdiškai nusidėjo su Medoru[2], išprotėjo iš sielvarto: rovė medžius, drumstė vaiskiųjų šaltinių vandenis, žudė piemenaičius, naikino kaimenes, degino lūšneles, griovė trobas, grobė kumeles ir išdarinėjo šimtus tūkstančių baisybių, vertų įamžinimo istorijos puslapiuose. Savaime suprantama, aš neketinu ištisai sekti Rolandu, arba Orlandu, arba Roldanu, arba Rotolandu – mat jis visaip vadinamas, – ir aklai mėgdžioti visas jo paikystes, kalbas ir mintis, aš stengsiuos tik bendrais bruožais kaip galima tiksliau atkurti tai, kas man atrodo esminga, ir, ko gero, apsiribosiu vienu Amadžiu, kuris, nedarydamas jokių beprotiškų eibių, vien ašaromis ir jausmais nusipelnė sau tokią šlovę, kokios dar niekas nebuvo užsitarnavęs.
– Mano galva, – tarė Sančas, – tuos niekus riteriai ne šiaip sau išdirbinėjo, o turėjo rimtą priežastį dėtis kvailiais ir atgailoti. O ko jūsų malonybei kraustytis iš proto? Katra dama jus atstūmė? O gal užtikot kieno pėdas ir nustatėt, kad jūsų valdovė Dulsinėja Tobosietė valiūkavo su kokiu mauru ar krikščioniu?
– Pataikei kaip pirštu į akį, – tarė Don Kichotas, – niekam galvon neateis, kad čia taip gudriai sumanyta: jei kuris klajojantis riteris ne be reikalo išprotėja – jam dėl to nei ačiū nei išgrauš, o tu būk gudrus ir kuoktelėk nei iš šio, nei iš to, ir dar įpiršk savo damai mintį, kad jeigu tau protas pasimaišė dėl dyko galo, kas gi darysis tada, jeigu jinai iš tikrųjų duos dingstį galvos netekti... O juk aš turiu labai gerą dingstį: labai seniai nesimačiau su savąja valdove Dulsinėja Tobosiete, amžinai pavergusia manąją širdį, o tu girdėjai, ką andai sakė piemuo Ambrosijas: kai įsimylėjėlis ilgai nemato savo damos, jį apninka ir bėdos, ir baimė. Todėl, bičiuli Sančai, negaiški veltui laiko ir neįkalbinėki manęs mesti iš galvos tokią retą, tokią išganingą ir tokią negirdėtą mintį – sekti kieno nors pavyzdžiu. Aš išprotėjau ir būsiu toks, kol parveši atsakymą į mano laišką, kurį ketinu siųsti su tavimi savajai valdovei Dulsinėjai. Ir jeigu ji deramai atsilieps į mano ištikimybę – galas ir mano paikiojimui, ir atgailai, o jeigu atsitiks kitaip, tikrai išprotėsiu ir išprotėjęs nieko nebesuvoksiu ir nebejausiu. Žodžiu, nors ir kaip ji man atsakytų, vienaip ar kitaip pasibaigs mano kančios ir nerimas, kurio draskomą tu mane palieki: mat, jeigu parneši man gerą žinią, aš džiūgausiu, nes būsiu sveiko proto, bet jeigu parneši blogą, ji manęs neįskaudins, nes, beprotis būdamas, nieko nebejausiu.
[...]
Taip šnekučiuodami, juodu atkako prie aukšto kalno, nelyginant nutašyta uola stovinčio skyrium tarp daugybės kitų, kyšančių aplink. Atšlaitėje tyliai sroveno upelis, apriesdamas tokią mielą lanką, priaugusią žalios, sodrios žolės, jog akys slydo bežiūrint. Ypatingo žavesio teikė tam kampeliui išlakių medžių giraitės, vešlūs atžalynai ir begalė gėlių. Šią vietelę Liūdnojo Vaizdo riteris ir pasirinko atgailai atlikti, ir, žvelgdamas į ją, Don Kichotas, lyg iš tiesų būtų išprotėjęs, prabilo didžiu balsu:
– Šią vietą, o dangau, aš pasirenku ir pasiskiriu apraudoti tavo siųstąją negandą; čia, šioje vietoje, nuo manųjų ašarų patvins upelio vandenai, o nuo gilių ir nepaliaujamų atodūsių siaus kalnų girios lapija, liudydama ir skelbdama sudužusios mano širdies gėlą. Nors ir kas jūs būtute, o laukų dievai, šioje nykioje dykynėje suradę sau buveinę, paklausykite, kaip rauda nedalingasai įsimylėjėlis, kurį ilgas išsiskyrimas ir vaizduotės sukurtasai pavydulys atginė šiuosna tarpekliuosna rypauti ir guostis žiaurumu tosios nedėkingos puikuolės, žemiškojo grožio viršūnės ir įsikūnijimo. O jūs, napėjos ir driadės, kalnų ir girių nimfos, nuo seno pamėgusios ūksmingąją tankmę, lai nedrumsčia saldaus jūsų atilsio eiklieji gašlūnai satyrai, jus, beje, beviltiškai mylintieji, – meldžiu jus sykiu su manimi apraudoti manąją negandą ar bent jau teiktis nepasibodėti manosios raudos. O vienišieji medžiai, nuo šiolei vieninteliai mano bičiuliai, lengvučiu šakų šnaresiu duokite man ženklą, jog neįkyri jums manoji draugija. O Dulsinėja Tobosiete, manosios nakties diena, manojo sielvarto palaima, manųjų kelių gaire, manosios laimės žvaigžde, lai dangus duoda tau laimės ir visa tai, ko tik prašysi, bet meldžiu prisiminti, kokioje vietoje ir kokioje būklėje esu ašai, su tavimi atsiskyręs, ir deramai atpelnyti man už atsidavimą ir ištikimybę. O tu, manasai ginklanešy, mielasai manųjų sėkmių ir nesėkmių bendre, gerai įsidėmėki tai, ką dabar ašai atliksiu, idant apsakytumei ir praneštumei vienintelei visa ko kaltininkei.
[...]
– Šit ką tau pasakysiu, – tarė Don Kichotas, – daryki kaip išmanai, tavo mintis man atrodo visai nebloga. Ir dar tau pasakysiu, kad išvyksi tu po trijų dienų, nes aš noriu, idant per tą laiką pamatytumei ir išgirstumei, ką dėl josios aš darau ir kalbu, o paskui jau jai viską persakytumei.
– O ko gi man dar žiūrėti, kai šitiek visko esu prisižiūrėjęs? – atsakė Sančas.
– Tik pamanykite, koks išmanus! – atsiliepė Don Kichotas. – Štai tuojau nusiplėšiu drabužius, išmėtysiu šarvus, pulsiu daužytis galvą į uolas ir tokių dalykų pridarysiu, jog atsistebėti negalėsi. – Dėl Dievo meilės, – tarė Sančas, – tik žiūrėkit, jūsų malonybe, kai pulsit galvos daužyti, kad nepasitaikytų tokia uola ir tokia briauna, jog iš pirmo sykio nepasibaigtų tasai jūsų atgailos šišas. Ir man atrodo, kad jeigu jūsų malonybei atrodo taip jau būtina daužytis galvą ir jeigu be to neįmanoma apsieiti, daužykit ją – juoba kad visa tai tik pokštas, akidūmis, apsimetimas, – taigi sakau, daužykit ją į vandenį ar į šiaip kokį minkštą daiktą, tarkim, į vatos gniužulą, o visa kita sutvarkysiu aš: pasakysiu savajai valdovei, jog jūsų malonybė daužėt galvą į uolą, už deimantą kietesnę.
– Ačiū tau už gerą žodį, bičiuli Sančai, – tarė Don Kichotas, – bet tau derėtų žinoti, jog visa tai darau ne juoko dėlei, o rimtai, nes kitaip nusižengčiau riterių nuostatams, kurie draudžia mums meluoti, idant nenukryptumėme į atskalūnybę, o juk, užuot darius viena, daryti kita – tai kaip ir meluoti... Vadinasi, galvos daužymas turi būti tikras, veiksmingas ir visavertis, atliekamas be jokių suktybių ir prasimanymų. Todėl paliki man truputį pašenų galvai apsitverti, jeigu tokia buvo likimo valia, kad netektumėte balzamo.
(I, XXV, p. 192–198)
-----
[1] – Sančas kalba apie neseniai jų sutiktą iš meilės išprotėjusį Kardeniją, kuris aplamdė Don Kichotui šonus.
[2] – Minimas Liudoviko Ariosto „Pašėlusio Rolando“ epizodas (XXIII–XXIV giesmės).
