1Klausimas
Perskaitykite ištraukas ir atlikite užduotis.
Trumpas Lietuvos istorijos kursas
(Ištraukos)
ALEKSANDRAS LIETUVIŲ BIJO
Aleksandras Makedonietis, prieš išsirengdamas kariauti su persais, svarstė, ar nenukariavus jam garsiųjų lietuvių, kurie dar tais laikais garsėjo tuo, kad apie juos nieko nebuvo žinoma. Jis pasiuntė pasiuntinius į šiaurę. Šie, ėję per balas ir raistus, galiausiai priėjo Lietuvos pakraščius ir pamatė, kad ten toliau nieko nėra, tiktai plunksnos ore skraido, visas oras vien plunksnos, net sunku kvėpuoti. Jie apsisuko ir parėję namo apsakė ką matę; Aleksandras, žinoma, pamanė, kad tai lietuviai plunksnas pagalviams plėšo ir kad tų lietuvių tokia gausybė, jog su jais nesusidorosi. Tad pasuko į Persiją. Ir jo laimė, o būtų pasukęs į šiaurę, būtų sustiręs, apsisnarglėjęs ir šitoks – plunksnomis užkimšta nosimi – būtų pasirodęs graikams, ir jie pajuokiamai būtų vadinę jį Aleksandru Snargliu, o jokiu ten Didžiuoju. [...]
KAIP ATSIRADO GERMANAI
Bet sykį romėnai nutarė nugalėti savo amžinąjį priešininką [lietuvius] ir pasiuntė už Reino kelis legionus, manydami, kad lietuviai, amžiais gyvenę tamsiose giriose, jau pakankamai apžlibo, o neprimatančius juos bus lengviau užklupti. Lietuviai tuo metu buvo susirinkę į vienas savo misterijų ir ten jau antras mėnuo meditavo; nenorėdami trukdytis, jie paprašė tokių apšepusių pareinės miškuose gyvenusių genčių, kad tos pasirūpintų, jog lietuviams nebūtų trukdoma, šie džiugiai sutiko, įviliojo romėnus į tamsias girias, kur patiems romėnams prieš akis ėmė suktis ratilai, ir išmušė akmenimis ir kuokomis šešis legionus. Lietuviai apie tą išgirdę, labai juokėsi ir praminė tas girių gentis gerais žmonėmis, tik tų girinių pasiuntiniai, būdami nedidelio proto, grįždami atgal per miškus, idant neužmirštų, vis kartojo po nosimi: „Geri žmonės... Gerimonys... Germonys...“ Taip ir atsirado germanai, iki šiol besidžiaugiantys šiuo vardu. [...]
SUSITIKIMAI SU ŠIAURĖS TAUTOMIS
Lietuviai apskritai buvo kiek melancholiški ir kartais, stovėdami ant piliakalnių, pastebėdavo kokius šešėlius, šmėkšinčius pro šalį šen bei ten. Iš pradžių lietuviai manė, jog tai tik kokie žvitrūs babaušiai, bet po keliolikos metų, pagiryje spąstais pagavę vieną tokį, išsiaiškino, kad tai danas, skubantis iš Jutlandijos į Bizantiją, ir dar labiau nustebo, kai tas danas pasakė, esą, danų nuomone, jie valdo Lietuvą ir Kuršą. Tie danai taip greitai viską darydavo, o jų pačių būdavo taip mažai, kad lietuviams tik prieš akis mirgėjo ir būdavo sunku suprasti, kas čia dedasi. Kartą vienas danas prabėgdamas pasakė, jog danų karalius netoliese pastatė bažnyčią, bet kol lietuviai susigaudė, kol susiruošė pažiūrėti, kol nuėjo, ta danų bažnyčia jau buvo visai susmegusi į žemę, apaugusi vijokliais, o patys danai išnešę kudašių kažkur kitur. [...]
VYTENIS ŽYNIUS MOKO
Kai didysis kunigaikštis Vytenis jojo pro Nevėžio bokštą, ant kurio žyniai sau ramiai kūreno ugnelę dievams, neapsikentęs užlipo į viršų ir pradėjo tuos žynius mokyti, kaip tą ugnelę kūrenti, kaip dėti malkas, kad skaisčiau žėrėtų ir kad vėjas neužpūstų; žyniai mandagiai priėjo prie Vytenio ir mandagiai nustūmė nuo bokšto, tarytumei netyčia, ir po to visaip atsiprašinėjo, o Vytenis nelabai ir pyko dėl jų nerangumo ir pamokė tą bokštą aptverti gražia tvorele.
VYTENIS PERKŪNĄ AUKLĖJA
Vytenis išjojo sykį pajodinėti, žirgas gerai išmiklintas, risčia bėga, karčiai vėjyje plaikstosi, o viršuje vėjas debesis gena, lietus pliaupia šuorais, o Perkūnas nuo tų susijaukusių juodų debesų tik žybt, tik žybt – ir trankosi, darda savo vežėčiomis, o tos išklerusios, ir žirgus per laisvai atleidęs, ir žaibai kreivi kažkokie, – neišlaikė Vytenis ir ėmė iš apačios Perkūnui šūkalioti, kaip žaibuoti, patarinėja. Bet Perkūnas šįsyk neišlaikė ir žiebė tiesiu taikymu. Žirgui tai nieko, o Vytenis žuvo nuo žaibo smūgio, parkrito paslikas ant žalios žolės. Visi žyniai susirinkę gražiai Vytenį apgiedojo, apraudojo, sudegino pagal papročius, girdami velionį ir pasakodami, kad tik savo numylėtinius Perkūnas savo karalystėn pasiima žaibo kirčiu. Bobos, maišydamos ropių šiupinį, irgi uoliai linkčiojo galvomis. Trumpai tariant, Vytenio žūtis nė vieno nepaliko abejingo. [...]
MEDŽIOKLĖS SĖKMĖ
Kaip pasakoja tradicija, Gediminas, medžiodamas giriose kažkur apie Galvės ežerą, sumedžiojo nepaprastai gausų laimikį. Tokia neįtikėtina medžioklės sėkmė įtikino Gediminą, kad šitoje vietoje reikia įkurti miestą. Taip ir atsirado Trakai, į kuriuos Gediminas perkėlė sostinę iš Kernavės. Tais laikais, matyt, urbanistinis mąstymas ir apskritai miestų įkūrimas buvo gana savitas. Kuo gilesnė giria, kuo ten daugiau žvėrių, tuo labiau kunigaikščiams magėdavo tankynėje įkurti sostinę. Miško žvėrys nežinodavo, ką ir sakyti. [...]
KĘSTUTIS IR BIRUTĖ
Kęstutis, kaip praneša legendos, buvo labai pamaldus ir dievobaimingas ir labai gerbė savo dievus, atnašavo jiems aukas ir šiaip buvo pamaldus. Sykį, atostogaudamas Palangoje, užlipo ant vienos kopos, kur žyniai sudarinėjo horoskopus, o skaisčios mergelės kūreno šventąją ugnį; ten jis pamatė tokią gražią vaidilutę, kad išsyk pasiėmė po pažasčia ir nusinešė. O tamstos horoskopas? – paklausė sutrikę žyniai. Bala nematė tų horoskopų, – atsakė Kęstutis skubėdamas.
ANTRASIS KĘSTUČIO PABĖGIMAS ETC.
Kęstutį dažnokai imdavo į nelaisvę, mat jo draugai ir bičiuliai vokiečių ir lenkų riteriai vertino jo kompaniją, tik Kęstutis nevertindavo to svetingumo per ilgai. Antrąsyk į nelaisvę jį paėmė lenkai ir labai mandagiai su juo elgėsi, bet Kęstutis iš įpročio ir vėl pabėgo; po to vienos kovos metu vokiečiai jį vėl buvo dusyk paėmę į nelaisvę, bet jis išsisuko dar mūšio metu, po to teutonai jį dar du kartus ėmė į nelaisvę jau iš rimtųjų, ir taip du kartus, bet visą laiką, kad ir grandinėmis sukaustytas, Kęstutis vis vien nežinomais keliais pasprukdavo. Po tų atsitikimų niekas Kęstučio daugiau į nelaisvę ir neimdavo, nes rūpesčių daug, o vis vien pabėgs. Paprastai jis pabėgdavo rankomis išardęs mūro sieną, ir – pas Birutę. Iš tikrųjų tai Kęstutis buvo nindzė.
ALGIRDAS PRIE MASKVOS
Kai Algirdas staigiu žygiu pirmą kartą priėjo prie Maskvos, jos valdovas Dimitrijus labai išsigando ir sutiko su visomis lietuvių sąlygomis. Algirdas į miesto pilies vartus įsmeigė ietį, kas buvo jau visiškas pažeminimas; Dmitrijus labai sielvartavo, nes buvo kaip tik Velykos ir jis norėjo kaip žmogus pasilinksminti, o čia lietuviai mieste. Algirdas, žmogus gero būdo, kad Dimitrijus taip nesielvartautų, dovanojo jam velykinį kiaušinį, kurį gražiai išmargino žmona Julijona. Mat ji buvo stačiatikė ir pamokė Algirdą, kad tai Dimitrijui turėtų labai patikti. Margutis buvo gražus, tačiau Dimitrijus mainais į tą kiaušinį atidavė Algirdui Možaiską, savo valdas iki Ugros upės, prisižadėjo sumokėsiąs Algirdo kariuomenei algą, o pačiam Algirdui atlyginsiąs karo išlaidas. O tų išlaidų Algirdas kad prirašė į sąskaitą... Ko gero, tai buvo pats brangiausias velykinis kiaušinis pasaulyje. [...]
STEBUKLAS PAKELIUI
Bėga Vytautas pas kryžiuočius, o čia priešais tokia boba iš miško išlenda, visa sulinkusi, lazda pasiramsčiuodama. Traukis iš kelio, sena ragana, – pasakė Vytautas atsainiai. Aš esu Lietuva, – atsiliepė ta bobelė, – visada esu tavo kelyje, ir nuo šiolei mudu būsiva šlovinami drauge, kas sakys „Vytautas“, galvos „Lietuva“, sakys „Lietuva“, manys „Vytautas“... Vytautas atsargiai apjojo senę, o atsigręžęs pamatė – vietoje bobos – geltonkasė mėlynakė mergina, mojanti jam skepetaite. Bėk pas kryžiuočius, gelbėk Lietuvą, – šaukė jam iš paskos mergelė. – Tu kiekvienam lietuviui nuo šiol būsi pavyzdys, ir mokyklose apie tave mokys, apie tavo meilę Tėvynei. Vytautas pamąstė ir net pats susigraudino. Žalgiris, Žalgiris, – sugriaudėjo iš paskos trys milijonai balsų, ir Vytautas persigandęs paragino žirgą. [...]
APIE ŽEMAIČIŲ IR LIETUVIŲ TAPATUMĄ
Lietuviai ir žemaičiai šiaip jau daugiau niekuo nesiskyrė, tik lietuviai mandagesni, kytresni buvo, greičiau lenkiškai mokydavosi, Universitetą mat ruošėsi savo žemėse kurti, kad žemaičiai turėtų kur mokytis, taigi lietuviai buvo žavesni už žemaičius, miklūs, vikrūs, skaistūs, dažnai prausdavosi, dainuodavo ant kalnų sustoję, ir kas jiems. Pašokdavo dar turistams pakelėse ar kaimo turizmo zonose ir skatiką ar šilingą kokį prisidurdavo. O žemaičius, per apsirikimą išlindusius iš girių, pakeleiviai iš tolimų kraštų apibūdindavo kaip nerangius trolius. Mes visai ne troliai, – rimtai sakydavo žemaičiai, bet tie pakeleiviai, kol žemaitis sugalvodavo bei ištardavo sakinį, jau būdavo kur Vienoje ar Totorijoje, ar pas persų karalių ir nieko nespėdavo išgirsti, tik tylų griaudėjimą kažkur už nugaros, it kas barabaną būgnytų už upių ir girių. [...]
LIETUVIAI MIŠKE
O lietuviai miške jausdavosi kaip namie, ten rinkdavosi šokti ratelius, giedodavo, gerdavo alų ir tai vieną medį apsikabina, tai kitą, tai įlipa, tai nulipa, tai, mandresnį medį suradę, išvis pasiunta rangytis tarpušakiuose. O jau kelmus kaip mėgdavo, ypač tuos, su šungrybių kekėmis ir gyvatynais, – nuvyt negalima, kol lietuvis visų šungrybių ir musmirių nesušlemščia, su visom angim neišsibučiuoja, po to, su gražiausia, didžiausia ir karūnuota pasibučiavęs, eina namo, ir jam viskas kiaurai žemę matosi ir kiaurai sienas.
(Ištraukos)
ALEKSANDRAS LIETUVIŲ BIJO
Aleksandras Makedonietis, prieš išsirengdamas kariauti su persais, svarstė, ar nenukariavus jam garsiųjų lietuvių, kurie dar tais laikais garsėjo tuo, kad apie juos nieko nebuvo žinoma. Jis pasiuntė pasiuntinius į šiaurę. Šie, ėję per balas ir raistus, galiausiai priėjo Lietuvos pakraščius ir pamatė, kad ten toliau nieko nėra, tiktai plunksnos ore skraido, visas oras vien plunksnos, net sunku kvėpuoti. Jie apsisuko ir parėję namo apsakė ką matę; Aleksandras, žinoma, pamanė, kad tai lietuviai plunksnas pagalviams plėšo ir kad tų lietuvių tokia gausybė, jog su jais nesusidorosi. Tad pasuko į Persiją. Ir jo laimė, o būtų pasukęs į šiaurę, būtų sustiręs, apsisnarglėjęs ir šitoks – plunksnomis užkimšta nosimi – būtų pasirodęs graikams, ir jie pajuokiamai būtų vadinę jį Aleksandru Snargliu, o jokiu ten Didžiuoju. [...]
KAIP ATSIRADO GERMANAI
Bet sykį romėnai nutarė nugalėti savo amžinąjį priešininką [lietuvius] ir pasiuntė už Reino kelis legionus, manydami, kad lietuviai, amžiais gyvenę tamsiose giriose, jau pakankamai apžlibo, o neprimatančius juos bus lengviau užklupti. Lietuviai tuo metu buvo susirinkę į vienas savo misterijų ir ten jau antras mėnuo meditavo; nenorėdami trukdytis, jie paprašė tokių apšepusių pareinės miškuose gyvenusių genčių, kad tos pasirūpintų, jog lietuviams nebūtų trukdoma, šie džiugiai sutiko, įviliojo romėnus į tamsias girias, kur patiems romėnams prieš akis ėmė suktis ratilai, ir išmušė akmenimis ir kuokomis šešis legionus. Lietuviai apie tą išgirdę, labai juokėsi ir praminė tas girių gentis gerais žmonėmis, tik tų girinių pasiuntiniai, būdami nedidelio proto, grįždami atgal per miškus, idant neužmirštų, vis kartojo po nosimi: „Geri žmonės... Gerimonys... Germonys...“ Taip ir atsirado germanai, iki šiol besidžiaugiantys šiuo vardu. [...]
SUSITIKIMAI SU ŠIAURĖS TAUTOMIS
Lietuviai apskritai buvo kiek melancholiški ir kartais, stovėdami ant piliakalnių, pastebėdavo kokius šešėlius, šmėkšinčius pro šalį šen bei ten. Iš pradžių lietuviai manė, jog tai tik kokie žvitrūs babaušiai, bet po keliolikos metų, pagiryje spąstais pagavę vieną tokį, išsiaiškino, kad tai danas, skubantis iš Jutlandijos į Bizantiją, ir dar labiau nustebo, kai tas danas pasakė, esą, danų nuomone, jie valdo Lietuvą ir Kuršą. Tie danai taip greitai viską darydavo, o jų pačių būdavo taip mažai, kad lietuviams tik prieš akis mirgėjo ir būdavo sunku suprasti, kas čia dedasi. Kartą vienas danas prabėgdamas pasakė, jog danų karalius netoliese pastatė bažnyčią, bet kol lietuviai susigaudė, kol susiruošė pažiūrėti, kol nuėjo, ta danų bažnyčia jau buvo visai susmegusi į žemę, apaugusi vijokliais, o patys danai išnešę kudašių kažkur kitur. [...]
VYTENIS ŽYNIUS MOKO
Kai didysis kunigaikštis Vytenis jojo pro Nevėžio bokštą, ant kurio žyniai sau ramiai kūreno ugnelę dievams, neapsikentęs užlipo į viršų ir pradėjo tuos žynius mokyti, kaip tą ugnelę kūrenti, kaip dėti malkas, kad skaisčiau žėrėtų ir kad vėjas neužpūstų; žyniai mandagiai priėjo prie Vytenio ir mandagiai nustūmė nuo bokšto, tarytumei netyčia, ir po to visaip atsiprašinėjo, o Vytenis nelabai ir pyko dėl jų nerangumo ir pamokė tą bokštą aptverti gražia tvorele.
VYTENIS PERKŪNĄ AUKLĖJA
Vytenis išjojo sykį pajodinėti, žirgas gerai išmiklintas, risčia bėga, karčiai vėjyje plaikstosi, o viršuje vėjas debesis gena, lietus pliaupia šuorais, o Perkūnas nuo tų susijaukusių juodų debesų tik žybt, tik žybt – ir trankosi, darda savo vežėčiomis, o tos išklerusios, ir žirgus per laisvai atleidęs, ir žaibai kreivi kažkokie, – neišlaikė Vytenis ir ėmė iš apačios Perkūnui šūkalioti, kaip žaibuoti, patarinėja. Bet Perkūnas šįsyk neišlaikė ir žiebė tiesiu taikymu. Žirgui tai nieko, o Vytenis žuvo nuo žaibo smūgio, parkrito paslikas ant žalios žolės. Visi žyniai susirinkę gražiai Vytenį apgiedojo, apraudojo, sudegino pagal papročius, girdami velionį ir pasakodami, kad tik savo numylėtinius Perkūnas savo karalystėn pasiima žaibo kirčiu. Bobos, maišydamos ropių šiupinį, irgi uoliai linkčiojo galvomis. Trumpai tariant, Vytenio žūtis nė vieno nepaliko abejingo. [...]
MEDŽIOKLĖS SĖKMĖ
Kaip pasakoja tradicija, Gediminas, medžiodamas giriose kažkur apie Galvės ežerą, sumedžiojo nepaprastai gausų laimikį. Tokia neįtikėtina medžioklės sėkmė įtikino Gediminą, kad šitoje vietoje reikia įkurti miestą. Taip ir atsirado Trakai, į kuriuos Gediminas perkėlė sostinę iš Kernavės. Tais laikais, matyt, urbanistinis mąstymas ir apskritai miestų įkūrimas buvo gana savitas. Kuo gilesnė giria, kuo ten daugiau žvėrių, tuo labiau kunigaikščiams magėdavo tankynėje įkurti sostinę. Miško žvėrys nežinodavo, ką ir sakyti. [...]
KĘSTUTIS IR BIRUTĖ
Kęstutis, kaip praneša legendos, buvo labai pamaldus ir dievobaimingas ir labai gerbė savo dievus, atnašavo jiems aukas ir šiaip buvo pamaldus. Sykį, atostogaudamas Palangoje, užlipo ant vienos kopos, kur žyniai sudarinėjo horoskopus, o skaisčios mergelės kūreno šventąją ugnį; ten jis pamatė tokią gražią vaidilutę, kad išsyk pasiėmė po pažasčia ir nusinešė. O tamstos horoskopas? – paklausė sutrikę žyniai. Bala nematė tų horoskopų, – atsakė Kęstutis skubėdamas.
ANTRASIS KĘSTUČIO PABĖGIMAS ETC.
Kęstutį dažnokai imdavo į nelaisvę, mat jo draugai ir bičiuliai vokiečių ir lenkų riteriai vertino jo kompaniją, tik Kęstutis nevertindavo to svetingumo per ilgai. Antrąsyk į nelaisvę jį paėmė lenkai ir labai mandagiai su juo elgėsi, bet Kęstutis iš įpročio ir vėl pabėgo; po to vienos kovos metu vokiečiai jį vėl buvo dusyk paėmę į nelaisvę, bet jis išsisuko dar mūšio metu, po to teutonai jį dar du kartus ėmė į nelaisvę jau iš rimtųjų, ir taip du kartus, bet visą laiką, kad ir grandinėmis sukaustytas, Kęstutis vis vien nežinomais keliais pasprukdavo. Po tų atsitikimų niekas Kęstučio daugiau į nelaisvę ir neimdavo, nes rūpesčių daug, o vis vien pabėgs. Paprastai jis pabėgdavo rankomis išardęs mūro sieną, ir – pas Birutę. Iš tikrųjų tai Kęstutis buvo nindzė.
ALGIRDAS PRIE MASKVOS
Kai Algirdas staigiu žygiu pirmą kartą priėjo prie Maskvos, jos valdovas Dimitrijus labai išsigando ir sutiko su visomis lietuvių sąlygomis. Algirdas į miesto pilies vartus įsmeigė ietį, kas buvo jau visiškas pažeminimas; Dmitrijus labai sielvartavo, nes buvo kaip tik Velykos ir jis norėjo kaip žmogus pasilinksminti, o čia lietuviai mieste. Algirdas, žmogus gero būdo, kad Dimitrijus taip nesielvartautų, dovanojo jam velykinį kiaušinį, kurį gražiai išmargino žmona Julijona. Mat ji buvo stačiatikė ir pamokė Algirdą, kad tai Dimitrijui turėtų labai patikti. Margutis buvo gražus, tačiau Dimitrijus mainais į tą kiaušinį atidavė Algirdui Možaiską, savo valdas iki Ugros upės, prisižadėjo sumokėsiąs Algirdo kariuomenei algą, o pačiam Algirdui atlyginsiąs karo išlaidas. O tų išlaidų Algirdas kad prirašė į sąskaitą... Ko gero, tai buvo pats brangiausias velykinis kiaušinis pasaulyje. [...]
STEBUKLAS PAKELIUI
Bėga Vytautas pas kryžiuočius, o čia priešais tokia boba iš miško išlenda, visa sulinkusi, lazda pasiramsčiuodama. Traukis iš kelio, sena ragana, – pasakė Vytautas atsainiai. Aš esu Lietuva, – atsiliepė ta bobelė, – visada esu tavo kelyje, ir nuo šiolei mudu būsiva šlovinami drauge, kas sakys „Vytautas“, galvos „Lietuva“, sakys „Lietuva“, manys „Vytautas“... Vytautas atsargiai apjojo senę, o atsigręžęs pamatė – vietoje bobos – geltonkasė mėlynakė mergina, mojanti jam skepetaite. Bėk pas kryžiuočius, gelbėk Lietuvą, – šaukė jam iš paskos mergelė. – Tu kiekvienam lietuviui nuo šiol būsi pavyzdys, ir mokyklose apie tave mokys, apie tavo meilę Tėvynei. Vytautas pamąstė ir net pats susigraudino. Žalgiris, Žalgiris, – sugriaudėjo iš paskos trys milijonai balsų, ir Vytautas persigandęs paragino žirgą. [...]
APIE ŽEMAIČIŲ IR LIETUVIŲ TAPATUMĄ
Lietuviai ir žemaičiai šiaip jau daugiau niekuo nesiskyrė, tik lietuviai mandagesni, kytresni buvo, greičiau lenkiškai mokydavosi, Universitetą mat ruošėsi savo žemėse kurti, kad žemaičiai turėtų kur mokytis, taigi lietuviai buvo žavesni už žemaičius, miklūs, vikrūs, skaistūs, dažnai prausdavosi, dainuodavo ant kalnų sustoję, ir kas jiems. Pašokdavo dar turistams pakelėse ar kaimo turizmo zonose ir skatiką ar šilingą kokį prisidurdavo. O žemaičius, per apsirikimą išlindusius iš girių, pakeleiviai iš tolimų kraštų apibūdindavo kaip nerangius trolius. Mes visai ne troliai, – rimtai sakydavo žemaičiai, bet tie pakeleiviai, kol žemaitis sugalvodavo bei ištardavo sakinį, jau būdavo kur Vienoje ar Totorijoje, ar pas persų karalių ir nieko nespėdavo išgirsti, tik tylų griaudėjimą kažkur už nugaros, it kas barabaną būgnytų už upių ir girių. [...]
LIETUVIAI MIŠKE
O lietuviai miške jausdavosi kaip namie, ten rinkdavosi šokti ratelius, giedodavo, gerdavo alų ir tai vieną medį apsikabina, tai kitą, tai įlipa, tai nulipa, tai, mandresnį medį suradę, išvis pasiunta rangytis tarpušakiuose. O jau kelmus kaip mėgdavo, ypač tuos, su šungrybių kekėmis ir gyvatynais, – nuvyt negalima, kol lietuvis visų šungrybių ir musmirių nesušlemščia, su visom angim neišsibučiuoja, po to, su gražiausia, didžiausia ir karūnuota pasibučiavęs, eina namo, ir jam viskas kiaurai žemę matosi ir kiaurai sienas.
1
Kuriuose epizoduose išgirstate didžiavimosi, puikavimosi savo tauta, jos herojais gaideles? O kur pasišaipoma? Ar visada lengva įžiūrėti ribą, kur gėrimasi, o kur šaipomasi?
2
Naujųjų istorikų koncepcijos pabrėžia, kad aprašant istoriją lemiamą vaidmenį vaidina kalba. Pailiustruokite, kaip Trumpas Lietuvos istorijos kursas (nors tai ne istorinis rašinys, o grožinis tekstas) galėtų derėti su šia istorikų mintimi.
3
Lietuviai dalyvauja komiškuose žygiuose, kurdami savo anekdotinę ir paradoksalią istoriją. Kieno lygiaverčiais partneriais vaizduojami lietuviai?
