2Klausimas
Perskaitykite ištraukas ir atlikite užduotis.
Iš gyvenimo rašytojų Lietuvos
DONELAITIS GRIEŽIA
Pilypas Ruigys išmokė Donelaitį griežti armonika. Eina Donelaitis grieždamas ir giedodamas per Tolminkiemį, centrine ūlyčia. O daina kad skamba, kad skamba!
Krūmuose sėdėjo Vytautas, tykojo, ar kartais Donelaitis neapsiriks kokia nata. Bet Donelaitis buvo atsargus ir jeigu apsirikdavo, tai tik iš meilės Lietuvai.
Gudrus, padla, – pagalvojo krūmuose Vytautas.
DONELAITIS RAŠTUS RAŠO
Vakarais Donelaitis atsisėsdavo už stalo, prie balanos, ir rašydavo, rašydavo. Nes Tolminkiemyje nebuvo daugiau kas veikią. Nei vakaruškų, nei kavinės, o Karaliaučius toli. Vieną kartą sugalvojo perskaityti, ką parašęs. Skaito, skaito – neperskaito, mat tamsu prie balanos. Rašyti šviesos užtenka, skaityti – ne. Pasikvietė Rėzą, abu skaito – vis tiek neperskaito. Čia atjojo Vydūnas, sako, duokit – perskaitysiu. Ir tas neįžiūri. Sėdi visi, alų geria, nežino, ką jiems daryti, Donelaičiui ne verkti norisi. Rėza irgi lūpą timpčioja, Vydūnas gražiu balsu rauda, kanklėmis pritardamas.
Ir kad apsižliumbė visi!
Iš šio ašarų tvano ir užgimė Lietuvoje literatūra...
DONELAITIS ATGAILĄ SKIRIA
Donelaičiui nepatiko jo parapijonys būrai. Neviežlybi, perdžia per pamaldas. Galvojo, galvojo, kaip juos nubausti, ir sugalvojo. Parašė tokį daiktą, nuobodų, bet hegzametru. Ir pradėjo skaityti per pamaldas, ir pradėjo!
Būrai nesupranta, kas čia dedasi, verkia, bet nepabėgsi iš pamaldų.
Nustok, pastoriau, – prašo. – Nustok, nuobodu! Ir dar hegzametru!.. Neišlaikysim...
Aha, – mano sau Donelaitis, – o aš jums dar vieną skyrių. Apie žiemą...
Taip gimė lietuvių literatūros šedevras.
DONELAITIS TVARKĄ DARO
Būrai pabūgo Donelaičio ir visą savaitę slankiodavo jam iš paskos, sakydami – pastoriau, geriau lazda vanok, bet neskaityk sekmadienį tų savo hegzametrų, o Donelaitis išdidžiai vaikščiodavo, grasindamas: šit imsiu ir paskaitysiu.
Jeigu būrai dorai elgdavosi, Donelaitis jų nebausdavo, ypač jei jam užeidavo geras ūpas. Bet jeigu suskausdavo dantis...
KAIP VALANČIUS LIETUVIŲ KULTŪRAI PASITARNAVO
Donelaitis su Baranausku buvo įpratę susitikti Kybartuose, ant rubežiaus, trečiadieniais, tokioje karčemoje, pas žydą Jankelį. Baranauskas atsinešdavo šaknelių, grybų, Donelaitis – šnapso. Sėdi jie sau, apie Strazdą šnekasi, paskalomis dalijasi, karčiauninką gerų manierų moko. Staiga trinkt – durys atsidaro, įeina Valančius su Daukantu už parankės. Baranauskas su Donelaičiu po stalu lenda išsigandę, drovisi, kad arielką geria. Valančius pamatęs juos kad ims rėkt, kad ims! Lietuvą mat pragersit, parmazonai. Abu išsigando, pabėgo: Donelaitis į Tolminkiemį, pas savo bambizus, Baranauskas į Peterburką ir pagiriodamas pašto karietoje parašė „Anykščių šilelį“.
Taip Valančius pasitarnavo Lietuvos kultūrai.
KAIP ATSIRADO RAŠYTOJAI
Važiavo kartą Baranauskas pro Anykščių šilelį, išlipo iš karietos ir ėmė gėrėtis gamta. Pasigėrėjęs susijaudino kažko ir tarė:
Kalnai kelmuoti! O pakalnės kokios...
Su tais jo žodžiais iš Šilelio ėmė dygti kažkokie pavidalai.
Anava Maironis, pasakė Baranauskas. – Štai ir Biliūnas bedygstąs. Ir Žemaitė kur buvus, kur nebuvus jau čia...
Tai grybai, szanowny panie, – paaiškino vežėjas.
Daug tu supranti, – atkirto Baranauskas.
APIE BILIŪNĄ
Biliūnas labai mėgo katytes, ypač baltas: pribėgdavo prie kiekvienos tokios, gražiai pakalbėdavo, pasakydavo visokių žodžių. Bet katyčių nemėgo Žemaitė.
Škac, padla, – sakydavo klasikė.
APIE ŽEMAITĘ IR RAŠTĄ
Žemaitė, kaip žinoma, nepažino raidžių. Raidės baltame popieriaus lape jai susiliedavo, ji negalėjo perskaityti, ką parašiusi. Todėl davė perskaityti Biliūnui, o Biliūnas nesuprato. Supykusi ji Biliūnui sudavė lazda. Davė perskaityti Baranauskui, bet tas jau nemokėjo lietuviškai ir taip pat gavo su lazda. Nuėjo pas Maironį, tačiau šis užsidarė celėje ir jos neįsileido. Tada Žemaitė nuėjo pas Višinskį, ir tas, pabūgęs lazdos, ekspromtu perskaitė kelis jos apsakymus. Taip Žemaitė išgarsėjo.
APIE MAIRONĮ
Maironis nuėjo pas milžinkapį ir jam užsinorėjo prikelti kokį senolį. Kelkis, senoli, – rimtai tarė Maironis. Senolis atsikėlė ir, tiesdamas ranką, priėjo prie Maironio.
Senolis, – tarė senolis.
Maironis, – prisistatė Maironis.
MAIRONIS DAR KARTĄ MAUDOSI
Maironis nuėjo darsyk nusimaudyti, bet šį kartą buvo apdairesnis ir drapanas pasaugoti atidavė Baranauskui. Maudosi, turškiasi – žiū, už nugaros Jūratė ir Kastytis. Bėga į krantą – o ten Žemaitė Baranauską lazda tvatija. O iš viršaus Perkūnas kad ims trankytis!
Maironis net nustebo.
BINKIO PIKNIKAS
Binkis surengė pikniką, visus sukvietė, blynus kepa, alų pilsto. Visi patenkinti, džiaugiasi. Cvirka medyje sėdi, blyną valgo, Nėris į tolį žiūri, Maironis, kaip įpratęs, maudosi, Herbačiauskas su dvasiom prie lauželio bovijasi, Šemerys granatas svaido, Tysliava haubicą monteruoja, Paryžių apšaudys, Gira svečius saugo, Sruoga karolius nešioja, Žemaitė visus lazda tvatija.
Pažiūrėjo Binkis į šį vaizdą, jam net širdį suspaudė.
CVIRKA MAITINASI
Cvirka, kaip žinia, buvo labai biednas, niekas iš pradžių jo apsakymų nepirko, jis vaikščiojo liesas, dažnai sėdėdavo medyje, kaulydamas iš praeivių lašinių. Niekas jam tų lašinių neduodavo, ir žmonės palengva ėmė stebėtis, kaip Cvirka minta, kas jį išlaiko. „Žemė maitintoja“, – paslaptingai atsakydavo Cvirka.
Kartą Binkis su Maironiu nutarė patikrinti, kaip čia yra. Naktį jie budėjo Laisvės alėjoje po medžiu, kuriame tupėjo Cvirka. Vidurnaktį mato: Cvirka išlipa iš medžio. Cvirka – slapčia, apsidairydamas – į Ąžuolyną. Binkis su Maironiu – iš paskos. Šviečia pilnatis, baugu darosi.
Žiūri – Cvirka atsisėda po ąžuolu, velėnas rauna, žemę valgo.
Maironiui bloga pasidarė. O Binkiui – kad nors kas.
DONELAITIS GRIEŽIA
Pilypas Ruigys išmokė Donelaitį griežti armonika. Eina Donelaitis grieždamas ir giedodamas per Tolminkiemį, centrine ūlyčia. O daina kad skamba, kad skamba!
Krūmuose sėdėjo Vytautas, tykojo, ar kartais Donelaitis neapsiriks kokia nata. Bet Donelaitis buvo atsargus ir jeigu apsirikdavo, tai tik iš meilės Lietuvai.
Gudrus, padla, – pagalvojo krūmuose Vytautas.
DONELAITIS RAŠTUS RAŠO
Vakarais Donelaitis atsisėsdavo už stalo, prie balanos, ir rašydavo, rašydavo. Nes Tolminkiemyje nebuvo daugiau kas veikią. Nei vakaruškų, nei kavinės, o Karaliaučius toli. Vieną kartą sugalvojo perskaityti, ką parašęs. Skaito, skaito – neperskaito, mat tamsu prie balanos. Rašyti šviesos užtenka, skaityti – ne. Pasikvietė Rėzą, abu skaito – vis tiek neperskaito. Čia atjojo Vydūnas, sako, duokit – perskaitysiu. Ir tas neįžiūri. Sėdi visi, alų geria, nežino, ką jiems daryti, Donelaičiui ne verkti norisi. Rėza irgi lūpą timpčioja, Vydūnas gražiu balsu rauda, kanklėmis pritardamas.
Ir kad apsižliumbė visi!
Iš šio ašarų tvano ir užgimė Lietuvoje literatūra...
DONELAITIS ATGAILĄ SKIRIA
Donelaičiui nepatiko jo parapijonys būrai. Neviežlybi, perdžia per pamaldas. Galvojo, galvojo, kaip juos nubausti, ir sugalvojo. Parašė tokį daiktą, nuobodų, bet hegzametru. Ir pradėjo skaityti per pamaldas, ir pradėjo!
Būrai nesupranta, kas čia dedasi, verkia, bet nepabėgsi iš pamaldų.
Nustok, pastoriau, – prašo. – Nustok, nuobodu! Ir dar hegzametru!.. Neišlaikysim...
Aha, – mano sau Donelaitis, – o aš jums dar vieną skyrių. Apie žiemą...
Taip gimė lietuvių literatūros šedevras.
DONELAITIS TVARKĄ DARO
Būrai pabūgo Donelaičio ir visą savaitę slankiodavo jam iš paskos, sakydami – pastoriau, geriau lazda vanok, bet neskaityk sekmadienį tų savo hegzametrų, o Donelaitis išdidžiai vaikščiodavo, grasindamas: šit imsiu ir paskaitysiu.
Jeigu būrai dorai elgdavosi, Donelaitis jų nebausdavo, ypač jei jam užeidavo geras ūpas. Bet jeigu suskausdavo dantis...
KAIP VALANČIUS LIETUVIŲ KULTŪRAI PASITARNAVO
Donelaitis su Baranausku buvo įpratę susitikti Kybartuose, ant rubežiaus, trečiadieniais, tokioje karčemoje, pas žydą Jankelį. Baranauskas atsinešdavo šaknelių, grybų, Donelaitis – šnapso. Sėdi jie sau, apie Strazdą šnekasi, paskalomis dalijasi, karčiauninką gerų manierų moko. Staiga trinkt – durys atsidaro, įeina Valančius su Daukantu už parankės. Baranauskas su Donelaičiu po stalu lenda išsigandę, drovisi, kad arielką geria. Valančius pamatęs juos kad ims rėkt, kad ims! Lietuvą mat pragersit, parmazonai. Abu išsigando, pabėgo: Donelaitis į Tolminkiemį, pas savo bambizus, Baranauskas į Peterburką ir pagiriodamas pašto karietoje parašė „Anykščių šilelį“.
Taip Valančius pasitarnavo Lietuvos kultūrai.
KAIP ATSIRADO RAŠYTOJAI
Važiavo kartą Baranauskas pro Anykščių šilelį, išlipo iš karietos ir ėmė gėrėtis gamta. Pasigėrėjęs susijaudino kažko ir tarė:
Kalnai kelmuoti! O pakalnės kokios...
Su tais jo žodžiais iš Šilelio ėmė dygti kažkokie pavidalai.
Anava Maironis, pasakė Baranauskas. – Štai ir Biliūnas bedygstąs. Ir Žemaitė kur buvus, kur nebuvus jau čia...
Tai grybai, szanowny panie, – paaiškino vežėjas.
Daug tu supranti, – atkirto Baranauskas.
APIE BILIŪNĄ
Biliūnas labai mėgo katytes, ypač baltas: pribėgdavo prie kiekvienos tokios, gražiai pakalbėdavo, pasakydavo visokių žodžių. Bet katyčių nemėgo Žemaitė.
Škac, padla, – sakydavo klasikė.
APIE ŽEMAITĘ IR RAŠTĄ
Žemaitė, kaip žinoma, nepažino raidžių. Raidės baltame popieriaus lape jai susiliedavo, ji negalėjo perskaityti, ką parašiusi. Todėl davė perskaityti Biliūnui, o Biliūnas nesuprato. Supykusi ji Biliūnui sudavė lazda. Davė perskaityti Baranauskui, bet tas jau nemokėjo lietuviškai ir taip pat gavo su lazda. Nuėjo pas Maironį, tačiau šis užsidarė celėje ir jos neįsileido. Tada Žemaitė nuėjo pas Višinskį, ir tas, pabūgęs lazdos, ekspromtu perskaitė kelis jos apsakymus. Taip Žemaitė išgarsėjo.
APIE MAIRONĮ
Maironis nuėjo pas milžinkapį ir jam užsinorėjo prikelti kokį senolį. Kelkis, senoli, – rimtai tarė Maironis. Senolis atsikėlė ir, tiesdamas ranką, priėjo prie Maironio.
Senolis, – tarė senolis.
Maironis, – prisistatė Maironis.
MAIRONIS DAR KARTĄ MAUDOSI
Maironis nuėjo darsyk nusimaudyti, bet šį kartą buvo apdairesnis ir drapanas pasaugoti atidavė Baranauskui. Maudosi, turškiasi – žiū, už nugaros Jūratė ir Kastytis. Bėga į krantą – o ten Žemaitė Baranauską lazda tvatija. O iš viršaus Perkūnas kad ims trankytis!
Maironis net nustebo.
BINKIO PIKNIKAS
Binkis surengė pikniką, visus sukvietė, blynus kepa, alų pilsto. Visi patenkinti, džiaugiasi. Cvirka medyje sėdi, blyną valgo, Nėris į tolį žiūri, Maironis, kaip įpratęs, maudosi, Herbačiauskas su dvasiom prie lauželio bovijasi, Šemerys granatas svaido, Tysliava haubicą monteruoja, Paryžių apšaudys, Gira svečius saugo, Sruoga karolius nešioja, Žemaitė visus lazda tvatija.
Pažiūrėjo Binkis į šį vaizdą, jam net širdį suspaudė.
CVIRKA MAITINASI
Cvirka, kaip žinia, buvo labai biednas, niekas iš pradžių jo apsakymų nepirko, jis vaikščiojo liesas, dažnai sėdėdavo medyje, kaulydamas iš praeivių lašinių. Niekas jam tų lašinių neduodavo, ir žmonės palengva ėmė stebėtis, kaip Cvirka minta, kas jį išlaiko. „Žemė maitintoja“, – paslaptingai atsakydavo Cvirka.
Kartą Binkis su Maironiu nutarė patikrinti, kaip čia yra. Naktį jie budėjo Laisvės alėjoje po medžiu, kuriame tupėjo Cvirka. Vidurnaktį mato: Cvirka išlipa iš medžio. Cvirka – slapčia, apsidairydamas – į Ąžuolyną. Binkis su Maironiu – iš paskos. Šviečia pilnatis, baugu darosi.
Žiūri – Cvirka atsisėda po ąžuolu, velėnas rauna, žemę valgo.
Maironiui bloga pasidarė. O Binkiui – kad nors kas.
1
Į kokius jūsų skaitytus lietuvių literatūros kūrinius nurodo šios ištraukos apie Lietuvos rašytojus? Į kokias jų gyvenimo realijas, detales, epizodus? Išvardinkite tuos, kurie jums labiausiai krito į akis.
2
Aptarkite pasirinktą rašytoją, kaip jis pristatytas Beresnevičiaus tekste. Ar tai atitinka jūsų įsivaizdavimą apie tą autorių, įgytą per lietuvių literatūros pamokas?
3
Pasirinkite kurį nors rašytoją ir iš komiškų Beresnevičiaus pasakojimų pabandykite keliais žodžiais atkurti dominuojantį jo bruožą arba padėtį lietuvių literatūroje, išversdami į rimtą kalbėjimo būdą.
4
Kokiomis literatūrinėmis priemonėmis pasiekiamas komiškumas?
5
Literatūros kritikė Jūratė Sprindytė teigia, kad šiuose G. Beresnevičiaus kūrinėliuose persipina parodija, groteskas, absurdas, pastišas, karikatūra, komiksas. Rašytojai, kitos žymios figūros yra patalpintos į reklaminio klipo formatą. Pasidalinkite savo įspūdžiais su draugais, kurio rašytojo „reklaminis klipas“ jums labiausiai patiko. Ar patiko todėl, kad jums artima minimo rašytojo kūryba bei asmenybė? Ar todėl, kad Beresnevičiaus pasakojimas pasirodė įtaigus?
6
Kaip jums atrodo, ką autorius pasiekia, šiuo pasirinktu būdu – visai „nedidingai“ – pavaizdavęs lietuvių rašytojus?
