„Matyt, man viskas savo paties ir kitų kūryboje buvo savotiškai nublukę, nusibodę, ir visiškai kitokia materija davė tą naują galimybę, o gal Dievas pakuždėjo į ausį. Žinau tik, kad norėjau labai skalsiu žodžiu ir atitinkamomis priemonėmis kuo glausčiau pasakyti kuo daugiau – esmę, kiek tik galima atsitolinus nuo prižemintos buities ir kitokio esmei nereikalingo aprašinėjimo.“ (I. Meras)
1963 m. išleistas ir I. Mero novelių rinkinys Žemė visada gyva, ir jo romanas Lygiosios trunka akimirką. Romanas, lyginant ir su šiuo novelių rinkiniu, ir su kitų lietuvių rašytojų proza, buvo visiškai skirtingos literatūrinės kokybės ir tapo iššūkiu visai to meto lietuvių literatūrai. Perskaitykite ištrauką iš 2005 m. rašyto I. Mero laiško literatūros kritikei E. Bukelienei, kuriame rašytojas atskleidžia, kaip tas staigus lūžis iš šio laikmečio perspektyvų atrodo jam pačiam. Susipažinę su kūriniu ir su rašytojo biografiniu kontekstu, pasvarstykite, nuo ko I. Meras, rašydamas Lygiosios trunka akimirką, norėjo atsiriboti? Ką jis turėjo omenyje, minėdamas „visiškai kitokią materiją“?
