Ar iš tarimo galima nustatyti, kada reikia rašyti į, ų, o kada y, ū?
Kuo skiriasi žodžių įgristi ir įgrįsti reikšmė?
Ką – i, į ar y – reikia rašyti žodyje įgr_sta (pavyzdžiui, sakinyje Įgr_sta sėdėti be jokio darbo)?
Ar daug yra tokių veiksmažodžių kaip balti, šalti, gesti, kurių tik esamojo laiko šaknyje rašomos nosinės balsės (šąla, bąla, gęsta)? Kurių iš jų rašymą vertėtų gerai įsidėmėti?
Ar nosinės balsės rašomos tik tų veiksmažodžių esamojo laiko 3 asmenyje ar ir kituose asmenyse?
Kurių žodžių su nosinėmis balsėmis rašymą, jūsų nuomone, vertėtų ypač gerai įsidėmėti?
Nosinė balsė gali būti rašoma žodžių šaknyje (švęsti, žąsis), galūnėje (rašo laišką, prie namų, parėjęs), priešdėlyje (įlėkė, sąskrydis). Ar yra priesagų, kuriose reikėtų rašyti nosinę raidę?
Pasitaiko, kad viename žodyje prireikia rašyti dvi nosines balses (pavyzdžiui: įmink mįslę, pagyrė už drąsą, narsiųjų karių...). Ar gali būti būti žodžių, kuriuose reikėtų rašyti 3-4 nosines balses?
Kurie žodžiai yra didžiausi nereikalingų nosinių „provokatoriai“, t. y. žodžiai, kurių šaknyje nosinės balsės nerašomos, bet ne vienam mokiniui knieti jas „prisegti“?
Ar, be lietuvių kalbos, dar yra kalbų, kur būtų vartojamos nosinės ar į jas panašios raidės?
Ne, negalima. Tiek į, ų, tiek y, ū visada yra ilgi – nesvarbu, ar žodyje jie turi kirtį, ar jo neturi. Antai žodyje lįsti rašome į o žodyje zyzti – y, bet tuos balsius tariame vienodai – ilgai. Tarties žodynuose jie transkribuojami taip pat: lįsti – „ “, zysti – „ “. Nesiskiria ir kirčiuotų ilgųjų a, e ir ą, ę tarimas (prastas – rąstas, mestas – ręstas).
Žodis įgristi reiškia maždaug tą patį kaip ir įkyrėti, įsipykti (Įgriso tuščios kalbos. Ar mes jums dar neįgrisome?). O įgrįsti reikšmė kitokia – tai įdėti grindis, įkloti grindinį gatvėje ar aikštėje.
Reikia rašyti įgrysta, nes šio veiksmažodžio pagrindinės formos yra įgristi, įgrysta, įgriso. Panašiai skambančio veiksmažodžio, nusakančio grindų dėjimą, pagrindinės formos yra kitokios: įgrįsti, įgrindžia, įgrindė.
Ne, jų nėra daug. Antai leidinyje „Lietuvių kalbos rašyba ir skyryba“ (parengė N. Sližienė ir A. Valeckienė, 1992, p.18-19) pateikti 25 tokie veiksmažodžiai. Iš jų dažniau vartojami: balti, bąla, balo gesti, gęsta, geso salti, sąla, salo trešti, tręšta, trešo šalti, šąla, šalo mažti, mąžta, mažo gležti, glęžta, gležo nukarti, nukąra, nukaro
Rašomos visuose to laiko asmenyse: aš bąlu, tu bąli, mes bąlame, jūs bąlate, jis, ji, jie, jos bąla.
Bet kuriuo atveju nederėtų klysti rašant žodžius siųsti, skųsti, grįžti, lįsti, drįsti, pažįsta, mąstyti, pagrįsti, tęsti, gręžti, tręšti, lęšis, spęsti, žąslai, šąla, bąla, gęsta, tręšta, ąžuolas, ąsotis ir dar kokius 5-8, taip pat kitas jų formas ir vedinius (siųstuvas, grąža, grąžinti, grąžtas, drąsa, drąsiai, tęsinys, pažįstamas, trąšos, spąstai, šąlantis, šąlant, gęstantis...).
Ne, tokių priesagų nėra.
Gali. Štai keletas tokių žodžių: drąsiųjų, sąmoningąjį, įsidrąsinusįjį, įšąlančiųjų, įsisąmoninusiųjų.
Nereikalingų nosinių dažniausiai prisišaukia šie žodžiai: tesėti, tesi, tesėjo (duotą žodį) gresia grasinti, grasina, grasino ypatingas, ypatybė, ypač grasyti, graso, grasė idėja pasiryžti, pasiryžta, pasiryžo samanos draskyti, drasko, draskė mastas, mastelis įgristi, įgrysta, įgriso Kai kas įsigudrina nosinę balsę parašyti ir įvardžiuotinių formų vienaskaitos naudininko ir vietininko galūnėje, nors niekada tų linksnių galūnėje nosinė nerašoma. Plg: naujajam, pirmajam, gerajai, senajame, antrajame.
Yra. Pavyzdžiui, lenkų kalba turi ą ir ę (ksiąžka knyga, rękaw rankovė, lęk išgąstis, baimė), latviai su kablelio pavidalo ženklu rašo priebalses g, k, l, n (gimene šeima, kepa letena, celš kelias, kaktinš kampelis, ). Tik lenkų ą, ę žymi ne balsių ilgumą, o dvigarsius on ir en. Latvių „nosinė“ rodo priebalsių g, k, l, n minkštumą.
