A. J. Greimas apie Don Kichotą rašė: „Jei kiekviena tauta turi įnešti savo grūdą į bendrąjį žmonijos aruodą, tai Ispanija vienu Don Kichoto žygiu visiškai atsiteisė savo skolą, padarydama tikrą salto immortale. Kaip ir prieš kiekvieną didelį, genialų kūrinį, taip ir prieš Cervanteso veikalą atsidūręs, skaitytojas išgyvena visą savo žmogiškosios menkystės kompleksą, jausdamas ne tiktai tą prarają, kuri skiria jį patį nuo genijaus minties aukštybių, bet kartu suvokdamas ir tą milžinišką disproporciją tarp autoriaus ir jo epochos iš vienos pusės ir jo veikalo – iš kitos“ (Greimas A. J., „Cervantes ir jo Don Kichotas“, Varpai, 1943, p. 222). Ar sutinkate su A. J. Greimo vertinimu? O gal jūsų neįtikina panaši nuomonė?
Kuo aktualus galėtų būti Don Kichotas šiandien? Pasamprotaukite apie „gyvenimą dėl idėjos“ ir „gyvenimą be idėjos“, apie paskatą gyvenimą pašvęsti aukštesniam, buitinį lygmenį pranokstančiam tikslui. Gal žinote tokių žmonių, kurių veikla ir gyvenimas ne tik buvo išskirtiniai, iškilūs, pasiaukojantys, bet ir keldavo amžininkų pašaipas, nusistebėjimą?
Don Kichoto beprotybė, kaip ir, pavyzdžiui, Hamleto pamišimas, yra sukėlusi daug diskusijų tarp literatūros kritikų. Ar Don Kichotas tikrai pamišęs, ar jo elgesys sąmoningai pasirinktas? Dėl kokių priežasčių pasikeičia jo elgesys?
Kaip Don Kichoto tikrovės suvokimas veikia kitų personažų pasaulio suvokimą? Ar jo visuomenės gyvenimo taisyklių nepaisymas pakeičia kitų veikėjų elgesio taisykles?
Koks parodijos vaidmuo Don Kichote? Kaip romanas pajuokia riterių knygas ir kaip jas gina? Ar tie veikėjai, kurie pašiepia ir bando pažeminti Don Kichotą, atskleidžiami kaip teigiami, ar kaip neigiami herojai?
Ar Servanteso romane asmens luomas apibūdina, apibrėžia jo vertę? Atsakykite į šį klausimą, kaip pavyzdį pasitelkdami kurį nors personažą.
„Kovoti su vėjo malūnais“ – posakis, kildinamas iš Servanteso romano Don Kichotas, nusakantis donkichotizmo esmę. Plačiau paaiškinkite, ką reiškia šis posakis? Ar jis vienareikšmis? Kaip jums atrodo, ar Lietuvos istorijoje, kultūroje, literatūroje būta vadinamojo donkichotizmo apraiškų?
Aptarkite Sančo Pansos vaidmenį. Kaip manote, ar Don Kichotas būtų buvęs toks pat, jei būtų turėjęs kitą ginklanešį? Pasvarstykite apie draugystės įtaką žmogui. Išdėstykite savo mintis rašinyje, pvz., „Draugystė kaip nepabaigiamas pokalbis“.
Apibūdinkite Don Kichoto meilės idealą ir tą Dulsinėjos paveikslą, kurį piešia Sančas Pansa. Aptarkite tikrovės ir pramano santykį romane. Ar galima teigti, kad tarp tikrovės ir išmonės esama aiškios ribos, ar šios sritys persipynę? Atsakymą pagrįskite, pasinaudoję, pvz., antrosios kūrinio analizės ištrauka.
Pažiūrėkite Keistuolių teatro miuziklo „Liūdnojo vaizdo riteris“ fragmentus (http://www.lrt.lt/mediateka/paieska, „Liūdnojo vaizdo riteris“ – miuziklo fragmentai, parodyti laidoje „Ženklai“, transliuotoje 1997-11-04). Šis spektaklis – tai režisieriaus Aido Giniočio pastatymas (1997) pagal Migelio de Servanteso, Michailo Bulgakovo, Deilo Vasermano ir kitų autorių kūrinius. Peržiūrėję ištraukas, pasvarstykite, kokiu būdu spektaklyje aktualizuojamas Servanteso romanas.
Perskaitykite Don Kichoto laišką Dulsinėjai. Koks XVI amžiaus literatūros žanras čia mėgdžiojamas? Kokie požymiai tai išduoda?
DON KICHOTO LAIŠKAS DULSINĖJAI TOBOSIETEI
Prakilnioji visavalde siuzerene!
Tasai, kurio širdis plūsta kraujais, skudriųjų vienatvės ašmenų varstoma, sveikatos linki tau, saldžiausioji Dulsinėja Tobosiete, nors patsai josios seniai nebeteko. Jeigu tavasai grožis mina mane po kojų, jei tavoji dorybė su manimi neteikia, jei tavoji panieka geidžia mano pragaišties, norint nemaža kęsmų esu ragavęs, vis dėlto neišgalėsiu tverti šiosios kankynės, tokios pat žiaurios kaip ir begalinės. Gerasai mano ginklanešys Sančas nuodugniai apsakys tau, nedėkingoji gražuole, mylimoji prieše mana, kokios nedalios tapai kaltininkė. Jei malonėsi atskubėti man pagalbon – ašai tavas, o jeigu ne – žinokis, gyvasties kaina, tikiuosi, būsiu patenkinęs tavąjį žiaurumą ir savąją aistrą.
Ligi paskutinio atodūsio tavas
Liūdnojo Vaizdo riteris
I dalies XXVI perskyrime yra epizodas, kur Sančas Pansa sutiktiems barzdaskučiui ir kunigui iš atminties perpasakoja Don Kichoto laišką Dulsinėjai. Palyginkite du šios ištraukėlės variantus, pateiktus iš 1942 m. Pulgio Andriušio vertimo ir iš 1995 m. Valdo Petrausko vertimo. Kokiomis priemonėmis siekiama perteikti komiškumą? Pasvarstykite apie lietuvių kalbos teikiamas galimybes verčiant tokius sudėtingus literatūros kūrinius kaip Don Kichotas.
– Dievaži, senjoras licencijate, tegu mane velniai griebia, niekaip negaliu prisiminti to laiško; aš tiktai žinau, kad pradžia šitaip skambėjo: „Aukštoji ir kimioji senjora“.
– Negali būti, kad „kimioji“, – atsakė kirpėjas, – greičiausiai jis bus parašęs „kilnioji“ ar „prakilnioji“ senjora.
– Taip ir bus, – atsakė Sanča, – o toliau, jei tik gerai atsimenu, rašė: „Sutrintasis, nemiegantysis ir sužeistasis bučiuoja rankas jūsų malonybei, nedėkingoji ir nežinomoji gražuole“, – ir toliau kalbėjo dar kažką apie sveikatą ir ligą, kurios jai linki; o jau paskum žodžiai liete liejosi, ir laiškas baigėsi taip: „Jūsų iki pat mirties Liūdnojo Vaizdo riteris“. (1942 m. Pulgio Andriušio vertimas)
– Dievaž, pone licenciate, matyt, velniai bus nusinešę tai, kas dar buvo likę atminty iš to laiško. Šiaip ar taip, prasidėjo jis tokiais žodžiais: „Prakilnioji visavalgė susivėmė“.
– Negali būti, – paprieštaravo barzdaskutys. – Tikriausiai ne „visavalgė“, bet „visavalė“ ar „visagalė“, ir ne „susivėmė“, o „siuzerenė“.
– Taip ir buvo, – pritarė Sančas. – O toliau, jei neklystu, buvo šitaip... jei neklystu: „Tasai, kuris kraujais paplūdęs, gudriai vienatvėj vartosi, nemaža kepsnių ragavęs, ir bučiuoja rankas jūsų malonybei, nuodėmingoji ir niekam nežinoma gražuole“, paskui dar kažin ką rašė apie sveikatą ir ligas, kurių jai linki, žodžiu, daug visko buvo pripinta, o laiško pabaigoje buvo toks prierašas: „Ligi paskutinio atodūsio tęvas Liūdnojo Vaizdo riteris“.
(1995 m. Valdo Petrausko vertimas)
Įdėmiai perskaitykite Jono Aisčio eilėraštį „Hidalgo“ ir paanalizuokite, kaip jame traktuojamas donkichotizmo motyvas.
JONAS AISTIS
Hidalgo
Jau tujen nieko nepamilsi,
Ir nieko tu nepasiilgsi!
Tavo širdis tokia pailsus
Ir toks stiklinis tavo žvilgsnis.
Tujen jau niekuo netikėsi
Ir nieko, nieko jau nerasi –
Gal stosi, šauksi pakelėse,
Bet būsi toks graudus, bedvasis.
Ieškosi tu, dėl ko galėtum
Save ir visa ką pateisint,
Ir pražydės tau akys lėtos,
Kaip prarajos pabaisę.
O galgi dar! O galgi.
Gal dar galėsi kiek tikėti –
Išjosi, kaip šaunus hidalgo,
Aukštai iškėlęs savo ietį!
Ir josi tu kažkur į tamsią šalį,
Pro slibinų olas siaubingas,
Ieškodamas to Švento Gralio,
Kuris kažkur kadaise dingo.
Palauš kelionė tavo galią,
Vėl melą tiesoje atrasi,
Ir liksi vėl be Švento Gralio,
Kely išvargęs ir išgesęs.
Ir niekad niekur nesušilsi,
Tikėsi vėl, ir vėlei apsivilsi,
O bus širdis tokia pailsus
Ir toks stiklinis tavo žvilgsnis...
Apie kokią nuolatinę kaitą kalba Aisčio eilėraštis? Koks viduramžių riterio idealo ir tikrovės santykis čia atsiskleidžia? Kas sieja Servanteso Don Kichotą su Jono Aisčio eilėraščio hidalgo?
