Aptarkite dramos „Mindaugas“ sukūrimo aplinkybes, remdamiesi informacija apie Just. Marcinkevičiaus pokalbį su Ž. P. Sartru: 1967 m. Paryžiuje Just. Marcinkevičius susitiko su rašytoju ir filosofu Žanu Poliu Sartru (Jean Paul Sartre), kaip sakė Just. Marcinkevičius, su „tuometinės intelektualinės Europos viršūne“. Šį pokalbį poetas yra aprašęs Dienoraštyje be datų ir išdėstęs 2010 m. interviu, duotame Aurimui Švedui (abu žr. J. Marcinkevičius. Dienoraščiai ir datos, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011, p. 174–176, 410–411).
Žymusis prancūzas airių rašytojo Džeimso Džoiso (James Joyce), rašiusio anglų kalba, pavyzdžiu patarė savo jaunajam pokalbininkui rašyti kuria didžiąja kalba – anglų, prancūzų arba rusų… Mažos tautos kalba neatveria kelio į pasaulinę literatūrą. Kaip minėtame interviu prisipažino mūsų rašytojas, tai jį labai sukrėtė. Bet nepalaužė: gimė garsusis J. Marcinkevičiaus apsisprendimas: „Aš renkuosi lietuvių kalbą. Aš jau seniai ją pasirinkau. Nesuprantamas man išėjimas iš tautos likimo.“
Pasvarstykite, kokią reikšmę rašytojas suteikia kūrybai savo tautos kalba. Kokią vertę turi kūriniai, sukurti mažos tautos kalba globalizacijos amžiuje?
Remdamiesi straipsnio ištraukomis, istorijos, teatro ir literatūros žiniomis, aptarkit, kaip teatras, sovietinės cenzūros metu, atskleidžia Lietuvos valstybės idėją: 1956 m. sukurtas spektaklis pagal B. Sruogos dramą „Apyaušrio dalia“ (rež. R. Juknevičius), 1957 m. – pagal J. Grušo dramą „Herkus Mantas“ (rež. H. Vancevičius), 1968 m. – pagal Just. Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“, 1972 m. – pagal J. Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“ (rež. J. Jurašas).
A. Martišiūtė-Linartienė
Kultūrinės rezistencijos legendos
(ištraukos)
Lietuvių teatro slaptu ginklu prieš sovietinę ideologiją tapo istorinės dramos žanras. Režisierius Romualdas Juknevičius 1956-aisiais pastato Balio Sruogos pjesę „Apyaušrio dalia“. Pjesė buvo parašyta specialiai 1941 m. Maskvos dekadai, rašytojas siekė atskleisti „lietuvių tautos vargo žmonelių heroizmo emocijas“, tačiau net penkioliką metų pjesė buvo nepriimtina dėl nepakankamo tarybiškumo. 1956-ųjų spektaklis pralaužė teatre įsigalėjusias buitinio tikroviškumo ir idelogijos klišes. Drama atitiko sovietinę „praeities kritikos“ nuostatą, vaizdavo baudžiauninkų sukilimą, įvykusį 1769 metais. Tačiau pagrindiniai dramos įvykiai jau leidžia skaitytojui ir žiūrovui pravesti paralelę tarp XVIII ir XX a. įvykių (valstybių susitarimai, pagal kuriuos Lietuva buvo atiduota Rusijos įtakos sferai). Sukilimui vadovauja Dalia Radvilaitė (Radvilos – vienos įtakingiausių LDK politikos šeimų pavardė). Dalia – iš baudžiauninkų kilusi balerina, išmokslinta grafo Tyzenhauzo. Dramos pagrindas – Dalios ir Tyzenhauzo konfliktas. Spektakio sceninė forma pirmą kartą sovietiniame Lietuvos teatre meniškai įtaigiai paneigė buitinį tikroviškumą (tais pačiais metais Klaipėdos teatre pastatyta „Apyaušrio dalia“ patyrė visišką nesėkmę, nes joje vyravo buitiškumas). Juknevičiaus sukurtame spektaklyje raiškiai skambėjo eiliuota kalba, aktoriai atskleidė hiperbolizuotus jausmus, psichologinius kontrastus. Spektaklis tapo iškiliu scenos įvykiu.
1957–aisiais į Juknevičiaus iššūkį atsiliepė Kauno teatras, kuriame režisierius Henrikas Vancevičius pastatė istorinę Juozo Grušo tragediją „Herkus Mantas“. Dramoje istorija atskleidžiama be ideologizuoto liaudies masių aukštinimo. Tragedijoje vaizduojami XIII a. įvykiai – didysis prūsų sukilmas. Prūsai, pirmoji kryžiuočių pavergta baltų gentis sukyla prieš kryžiuočių ordiną. Tragedijos pagrindas – sukilėlių vado Herkaus Manto likimas. Vaikystėje pagrobtas kryžiuočių, Herkus Mantas gerai išmano jų kultūrą, ypač karo meną, subrendęs jis grįžo pas savuosius ir vadovauja sukilimui. Herojaus konfliktai su prūsais kyla dėl kultūrų skirtumo, požiūrio į religiją, Herkaus mylimos moters, kuri yra vokietė. Tragišką kūrinio atomazgą lemia sukilimo pralaimėjimas, – ne tik dėl kryžiuočių karinės galios, bet ir dėl prūsų vidinių nesutarimų. Tragedija pro cenzūros tinklą praėjo, matyt, dėl keleto priežasčių. Buvo pabrėžiama, kad kūrinyje vaizduojama „liaudies tragedija“, tragedijos herojus Herkus Mantas interpretuotas sovietinei sistemai aktualiu rakursu, – jis įkūnijo „asmenybę, jau peraugusią viduramžių pasaulėžiūrą, bet dar netapusią kitos istorinės epochos žmogumi“. Gynybiniu skydu buvo vaizduojama kova prieš karinę vokiečių galią, t. y. aliuzijos į Antrąjį pasaulinį karą. Kita vertus, Grušo drama jau buvo tarsi „kontrabandininkų lagaminas su dvigubu dugnu“ (E. Pabarčienė).
Istorijos ir Lietuvos realijų paralelės kalbėjo spektaklio „Herkus Mantas“ žiūrovams ir dramos skaitytojams apie sovietų okupuotos lietuvių tautos tragediją. Dramoje vaizduojamas didysis prūsų sukilimas buvo numalšintas po 14 metų, Lietuvoje tiek laiko tęsėsi dar 1944 m. prasidėjęs aktyvus ginkluotas rezistencinis partizanų pasipriešinimas sovietų valdžiai. „Herkaus Manto“ pastatymo metais – 1957-aisiais KGB sušaudė paskutinį partizanų vadą. „Herkus Mantas“ leido išgirsti tragiškai pasibaigusios lietuvių kovos prieš sovietus įprasminimą viešoje erdvėje – teatro scenoje. Svarbia aliuzija buvo baltų tautos okupacijos tema, mažos genties sukilimo prieš daug galingesnį okupantą poetizavimas. Romantinio patoso kupinas spektaklis pagimdė tylų teatro ir publikos suokalbį, kuris teatrą padarė kultūrinės rezistencijos židiniu. Prasidėjo lietuvių dramaturgijos ir teatro aukso amžius, kuris pasižymi meninių procesų dinamika ir visą Lietuvą apėmusia teatro aistra.
Teatro ir nacionalinės dramaturgijos poveikio visuomenei temperatūrą iki maksimumo pakelia istorinės dramos, pastatytos aštuntajame dešimtmetyje. Visuomenės emocijų laviną išjudina Justino Marcinkevičiaus (g. 1930) istorinė trilogija „Mindaugas“ (past. 1969), „Katedra“ (1971), „Mažvydas“ (1976), prie trlogijos prisišliejo „Daukantas“ (1985 m. past. Jaunimo teatre, rež. D. Tamulevičiūtė).
Istorinių dramų tradicija ir novatoriška metaforinio teatro kalba buvo susieta 1972-aisiais Jono Jurašo spektaklyje pagal Juozo Grušo dramą „Barbora Radvilaitė“. Šis spektaklis teatro kritikų yra pripažintas geriausiu XX a. lietuvių teatro spektakliu“.
Sukurkite esė: „Kūryba – tautos teisės išlikti gynimas“.
Palyginkte, kaip J. Grušo tragedija „Herkus Mantas“, Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“, J. Grušo „Barbora Radvilaitė“ buvo suvokiamos amžininkų ir apie ką tragedijos kalba Jums. Užrašykite žmonių, mačiusių šiuos spektaklius atsiminimus.
Parašykite rašinį tema „Už laisvę reikia brangiai mokėti. Dovanai duodama tik vergija“ (J. Grušas). Rašinyje palyginkite, kokiose situacijose ir kokiais žodžiais laisvės tema kalbama J. Grušo tragedijoje „Herkus Mantas“ ir Just. Marcinkevičiaus dramoje „Mindaugas“.
Aptarkite, kokias prasmes aktualizuoja paminklas Mindaugui, pastatytas Vilniuje 2003 m. liepos 6 dieną, minint 750-ąsias Mindaugo karūnavimo metines (skulpt. Regimantas Midvikis). Paminklas stovi priešais Nacionalinio muziejaus Naujojo arsenalo pastatą. Kaip teigia paminklo autorius R. Midvikis, „Mindaugas – tai Lietuvos valstybingumo idėja, [...] jo epochoje susiliejo pagonybė ir krikščionybė, būtent tai ir bandyta atskleisti paminklu. Patį Mindaugą iš priekio pavaizdavau kaip sėdintį soste europietišką karalių su visomis regalijomis, o iš nugaros – tarsi išaugantį iš ąžuolo, t. y. gyvybės medžio, kurio šaknys – pagonybėje, ir nuo jų Mindaugas neatitrūkęs. Sostas krikščioniškoje kultūroje – tai pasaulio, valstybės centras“. Ant paminklo postamento sukurtas senasis baltiškas kalendorius.
Surenkite diskusiją tema „Kiekviena karta kuria savo karalių Mindaugą: koks Lietuvos karaliaus paveikslas aktualus XXI a. pradžios žmogui“. Remkitės istorijos žiniomis, savarankiškai perskaitytais literatūros kūriniais, literatūros ir teatro istorijos žiniomis (XVIII a. mokykliniame jėzuitų teatre buvo vaidinama lotynų kalba parašyta drama „Valdovo nelaiminga mirtis, arba Mindaugas, Lietuvos karalius” (past. 1730 m.), XIX a. tragedijas Mindaugui paskyrė Vilniaus universiteto profesorius Euzebijus Slovackis („Mindaugas – Lietuvos karalius“, 1826 m.) ir E. Slovackio sūnus Julijus Slovackis („Mindaugas – Lietuvos karalius“, 1829 m. V. Kudirka 1900 m. tragediją išvertė į lietuvių kalbą), J. I. Kraševskis sukūrė poetinę trilogiją „Anafielas“ („Vytolio rauda“, „Mindaugas“, „Vytauto kovos“, 1840–1845 m.), XX a. dramas parašė Vincas Krėvė („Mindaugo mirtis“, 1935 m.), Just. Marcinkevičius („Mindaugas“, 1968 m.) Kazys Bradūnas sukūrė eilėraščių ciklą „Karalius Mindaugas” (1992 m.), išeivijoje kuriantis prozininkas Juozas Kralikauskas išleido Mindaugui bei jo epochai skirtą romanų trilogiją Titnago ugnis (1993 m.) ir kt.).
Surenkite diskusiją tema: „Istorija istorijoje: apie ką istorinės dramos kalbėjo sovietmečio Lietuvos žmogui ir apie ką – šiandienos – nepriklausomos Lietuvos žmonėms“. Šia tema diskutuokite remdamiesi surinktais spektaklių žiūrovų atsiminimais, istorijos žiniomis, R. Pabarčienės straipsnio „Viduramžiai herojinėje ir egzistencinėje perspektyvoje“ ištrauka ir kita Jūsų pasirinkta medžiaga.
