Ostrauskui rūpėjo atnaujinti šiuolaikinio skaitytojo požiūrį į literatūros klasiką. Šis dramaturgas kūrė absurdo teatrą, kurio vertė, anot Ostrausko, yra tai, kad jis teikia galimybę žmogui atsigręžti į patį save. Galbūt Ostrausko Jūratė ir Kastytis turėjo iškelti klausimą, koks yra mūsų santykis su Maironio poema? Pasvarstykite, ar šis klasiko kūrinys mums yra iškalbingas, reikalingas?
Kosto Ostrausko dramos Gyveno kartą senelis ir senelė pabaigoje, seneliams nužudžius savo eilinę – dvyliktą – auką, skamba citata apie idilišką meną, kurioje aiškinama sąvoka „žaismas“. Čia jau nebe ironija, o sarkazmas. Pasaulis rieda į apokalipsę , o menas nerūpestingai žaidžia savo žaidimus. Tokiame požiūryje esama ir autoironijos. Ir į savo kūrybą dramaturgas žiūri kaip į žaidimą, kurio rimtumo ir reikšmės nereikia pervertinti. Ostrauskas buvo įsitikinęs, kad „literatūra, kaip ir kiekviena kūryba, nemaža dalimi yra žaidimas. Juk ir pats žmogus – tad ir kūrėjas – yra homo ludens – ‚žaidžiantis žmogus‘“. Save Ostrauskas laikė žaidžiančiu žmogumi: „Tačiau ‚žaidžiu‘, tikiuosi, ne tuščiai, ne ‚durnių volioju‘, bet prasmingai. [...] Mūsų literatūrai tasai ‚žaidimas‘ tikrai nepakenktų, – šalia sentimentalumo, ji ir per daug rimta.“
Kokią autoriaus žaidimo prasmę jūs įžvelgtumėte, analizuodami dramą Jūratė ir Kastytis?
Sukalkėję reikšmės stereotipai kultūrai tampa pavojingi. Naudodamas netikėtas avangardines formas, K. Ostrauskas užčiuopia tokius stereotipus ir juos tarsi „išsprogdina“. Ar, be šio sprogdinančio vyksmo, sukuriamos naujos reikšmės? Kokios, jūsų nuomone, naujos reikšmės atskleidžiamos dramoje „Jūratė ir Kastytis", lyginant ją su Maironio poema?
Kaip teigia V. Kubilius, lietuvių egzodo literatūra, kurią atstovauja K. Ostrauskas, nebeturi išganymą skelbiančios ideologijos – ji daugiau abejoja negu teigia. Dramaturgas savitai perrašo įvairius kultūros tekstus: Biblijos, mitologijos, lietuvių bei pasaulinės literatūros ar istorijos fragmentus. Kiekvienu atveju tie kultūros tekstai demitologizuojami, iš „aukštojo“ rango pervedami į profanišką lygmenį, į farsą. Pasamprotaukite apie tai, kokie literatūros kūriniai jums artimesni – klasika ar jos atspaustas „negatyvas“?
