G. Beresnevičius yra apibūdinęs lietuvio, arba „lietuvišką būklę“, pateikdamas aliuziją į Rūpintojėlį, lietuvių liaudies skulptūros simbolį: Jis nei medituoja, nei mąsto. Jis rūpinasi, sėdi ir rūpinasi. Tas rūpinimasis gali būti bežodis ir iš esmės bemintis. Tai būsena. Gal išties – lietuviškos meditacijos atmaina. Martinas Heiddeggeris žmogaus būklę pasaulyje apibrėžia, beje, kaip Sorge, „rūpestį“. Vis dėlto neatrodo, kad tas rūpestis būtų objektyvuotas – rūpestis dėl konkrečių dalykų. Tai būklė, į kurią kartkartėm lietuvis įeina ir rūpinasi. Tai ypatingo pasyvumo būklė. Tikrai artima meditacijai. Bet žiauriai trenkianti per aktyviąsias galias. (Ant laiko ašmenų, Vilnius: Aidai, 2002, p. 109.) Pasvarstykite apie lietuvių tautinį charakterį ir pasakykite, ar tai laikytumėte tiesa.
Netikėčiausias G. Beresnevičiaus bruožas – patriotizmas, bet ne tas dvelkiantis patetika ar pelėsiais, o paradoksaliai modernus ir vaisingas. Paimkime vieną pavyzdį: savo veikale Imperijos darymas. Lietuviškos ideologijos metmenys (2003) jis nedvejodamas teigia, kad ne mums Europa reikalinga, o mes Europai. Negana to – įrodo. Remdamasis tyrimais ir dabarties stebėjimais, jis teigia: Europa paseno, Europos valstybės išvėso, europiečiai dėl savo gerovės aptingo ir apsnūdo. Jų saulelė jau vakarop, šios civilizacijos vakaras jau nesunkiai įžvelgiamas. Perprodukcija, idėjinė anemija, vadų ir žygių stoka. Šiandieninės Europos situacijos gretinimas su Romos imperijos griūtimi nėra visai beprasmis. Šią imperiją daug amžių gaivino į ją įsiliedamos barbarų gentys. Dabar, anot autoriaus, tie barbarai esame mes. Įsiliedami į europines struktūras galime (ir privalome) jas atnaujinti. Ar jums priimtinas toks patriotizmas? Ar, jūsų manymu, tokios idėjos gali susilaukti atgarsio tarp jūsų bendraamžių?
Kaip jūs interpretuotumėte Gintaro Beresnevičiaus knygos pavadinimą – Pabėgęs dvaras? Kaip viename interviu sakė pats autorius, „pabėgęs dvaras“ tai – nuvažiavusio stogo mandagesnė forma. Dvaras paprastai būna prie monarcho ir nebėga. O jeigu dvaras bėga, tai reiškia, kad kažkas atsitiko – iširo tvarka“. O humoras, pasak rašytojo, yra žmogaus reakcija į pasaulio netvarką. Ar mūsų istorijoje esama „iširusios tvarkos“? Kokie paradoksalūs Lietuvos istorijos įvykiai minimi pasirinktuose epizoduose iš knygos skyriaus Trumpas Lietuvos istorijos kursas?
„Dievas, matyt, irgi buvo skaitęs Aristotelį, o gal – nes jam amžinybėje jokie laikai nesvarbūs ar greičiau visi laikai maišosi – šitą seną ciniką Russelą“ (Trumpas Lietuvos istorijos kursas, p. 48). Pailiustruokite pavyzdžiais, kad tokio nusistatymo – kai jokie laikai nesvarbūs ar greičiau visi laikai maišosi – esama ir G. Beresnevičiaus tekstuose.
G. Beresnevičiaus tekstai pradedami tarytum kasdieniškas pasakojimas apie visiems žinomus dalykus, tačiau suteikdamas jiems papildomų prasmių, sudėliodamas įsimintinus akcentus autorius apverčia svarstomą dalyką netikėta, dažnai komiškąja puse. Kaip pateiktuose tekstuose „apverčiami“ iš Lietuvos ar lietuvių literatūros istorijos jums žinomi pasakojimai, faktai? Palyginkite kokį nors istorinį faktą su jo „perpasakojimu“ Beresnevičiaus tekste.
Kritikas Regimantas Tamošaitis rašė: „G. Beresnevičiaus žinojimas horizontalus ir panoramiškas, besidriekiantis begalinėmis asociacijomis į begalinius kontekstus; [...] pradėjęs nuo vienos minties jis galėjo ją tęsti kaip panorėjęs, bet kuria kryptimi – kaip tas minėtas vijoklis“ (Regimantas Tamošaitis. „Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo tekstas“, žr. ). Pripažįstama, kad šis rašytojas – „asociatyvaus mąstymo talentas“. Ar pateiktose ištraukose remiamasi asociacijomis, plėtojant pasakojimą?
Pažiūrėkite pokalbį su raštoju Marku Zingeriu ir aptarkite, kas nulemia rašytojo priklausymą lietuvių literatūrai. Pasvarstykite, kokią rimtą Europos kultūros problemą atskleidžia komiškas anekdoto pasakojimas. Aptarkite, kokias rimtas temas komiška forma atskleidžia lietuvių rašytojai K. Ostrauskas, G. Beresnevičius, J. Erlickas.
