Kuris apibūdinimas nebūtų tikęs Gintarui Beresnevičiui?

Prozininkas;
Publicistas;
Religijotyrininkas;
Eseistas;
Etnologijos daktaras;
Docentas, dėstęs įvairiose Kauno ir Vilniaus aukštosiose mokyklose religijotyrą, baltų religiją ir mitologiją, religijų istoriją etc.;
Pirmojo lietuvių postmodernistinio romano – Paruzija (2005) – autorius;
Šiaurės Atėnų religijos skyriaus redaktorius;
Egzodo rašytojas.

Pažymėkite, kuris apibūdinimas netinka knygos Pabėgęs dvaras pirmojo skyriaus Trumpas istorijos kursas kūrinėliams pavadinti:

Kultūrologo, intelektualo žvilgsnis, tiriantis psichinių, archetipinių patirčių, mitų kryžiavimąsi kasdienoje, rizikingas tikrovės ribų išbandymas humoru ir absurdu;
Lengvi klasikinės eilėdaros ritmai, skambios aliteracijos, išradingos onomatopėjos, tautosakinės kilmės garsažodžiai alsuoja skaidria lyrine nuotaika, kurios šaltinis – gimtųjų namų jaukumas, idiliška gamtos ramybė, prieštaravimų nepaliesta vaiko būties pilnatvė;
Perėmęs iš klasikinės lietuvių prozos postringaujančio skerdžiaus ar šaunaus berno tradicines figūras bei nusistovėjusios kolektyvinės kaimo buities scenas (piemenavimas, šienapjūtė, naktigonė), rašytojas savo kūrinių centre paliko vidinį žmogaus dialogą su tėviškės žemės „padūmavusiais, parūkavusiais pakraštėliais“;
Jo lyrikos knygų svarbiausia tema – bandymas rekonstruoti „žemdirbių civilizacijos“ kontūrus ir pagrindinius jos ženklus (žemė, namai, dievas, ryšys su mirusiaisiais), gamtos ritmu pagrįstą laiko tėkmės ir būties dėsnių suvokimą.