1Klausimas
Atidžiai įsiskaitykite į pateiktas Dienoraščio ištraukas ir išanalizuokite, kokios kovos už Tėvynę prasmės jose iškyla. Atsakykite į analizės klausimus.
1948 m. lapkričio mėn. 10 d. „Tačiau yra žinoma, jog kaimas visada už tėvynę kovojo. Jis neklausė, kaip jam bus už tai atlyginta. Kai tėvynei kas nors grasindavo, kaimas išeidavo su savo tyra, paprasta ir kieta lietuviška širdimi kovoti. Jis žinojo, jog priešą reikia mušti, na, ir jį mušė – vyžoti savanoriai ir dabartiniai partizanai. Aš dažnai pagalvoju, kas gi Tu esi, mano Tėvyne? Kodėl tavo vaikai tokie keisti, tokie savotiškai užsispyrę? Iš kur toji didelė pasipriešinimo jėga teka? Aš jaučiu, jog aš savo kraštą pamilstu vis labiau ir labiau. Jeigu man šiandien kas pasiūlytų laisvę Amerikoj, aš neišvažiuočiau. Geriau žūti čia garbingai kovojant, negu rankas sudėjus laukti kažko iš kažkur nukrintant. Pagaliau mūsų kraujas nenueis veltui. Mes turėsime teisę visiems žiūrėti tiesiai į akis, nes mes savo tėvynės neapleidom. Na, ir kas gi mus nugalės, jei mes mirti nebijom, jeigu mes nugalėjome ir mirtį. Bunkeryje visi miega. Tik aš vienas budžiu su savo nesibaigiančiomis svajonėmis. Mintys kaip paukščiai skraido, ir į krūtinę įsilieja karštos bangos...“
1949 m. gegužės mėn. 3 d. „Visur ir visais laikais buvo kalbama apie pasiaukojimą, tačiau darbais įrodyti pasiaukojimą yra didelis dalykas. „Tepajaučia kiekvienas pasiaukojimo didingumą...“ - sakoma mūsų LLKS kreipimesi į kovotojus. Kas moka visiškai ir šventai pasiaukoti, tas, aš laikau, yra laimingas žmogus, nes jis nugalėjo save, t. y. didžiausią kliūtį pasaulyje; todėl jis jaučia tikrą laimę, tikrą pasiaukojimo, kančios saldumą, didingumą, ir visa tai jį iškelia aukščiau kitų. Šioje kovoje aš matau tik vieną vienintelį tikslą – laisvę arba mirtį. Bet mirtis nėra visada pilnas pasiaukojimas. Aš noriu ir stengiuosi eiti visiško pasiaukojimo keliu, bet, deja, tebesu tik pusiaukelėje. Jau daug ko išsižadėjau, tačiau dar toli gražu ne visko. Aš vis dar tebesu prisirišęs prie savo asmeninių patogumų, prie savęs... Na, aš nemoku to rašalu išreikšti...“
1949 m. gegužės mėn. 22 d. „Taigi dabar aš pustrečio šimto gyvų ir apie tūkstančio žuvusių partizanų vadas, gyvųjų ir žuvusiųjų „valdovas“... Nuo manęs pareis visas apygardos veikimas, ant manęs guls visa atsakomybė, ir jeigu atsiras kaltinimai, tai man galbūt jų bus šimtai. Po visų tų ceremonijų aš pasijutau be galo pavargęs ir toks vienišas kaip niekada. Taip, rodosi, norėtųsi atsidurti kokioj nors ramioj ramioj vietoj, kur visiškai nėra žmonių, o tik žydintieji sodai su dūzgiančiom bitėm, vijokliuose paskendę namai, pilni gražių raminančių knygų... Ach, jūs auksinės pasakos, kodėl tik jumyse gyvas toks gyvenimas, bet ne žemėje?.. Koks velniškai bjaurus tas žmogus! Kam jis turi ėsti, skandinti, žudyti kitus vien vargą kenčiančius žmones? Kam jis pasėjo neapykantą ir klastą, veidmainingumą?.. Vergilijau, Vergilijau, kada grįš tavo apdainuotas auksinis amžius?.. Kvailas aš svajotojas. Nėra pasaulyje žydinčių sodų su dūzgiančiom bitėm, jei tų sodų tyro grožio ir raminančio bičių dūzgimo pirmiausia nejauti savo sieloje. Kas žmogaus viduje glūdi, tas ir išoriniame pasaulyje atsispindi.“
1949 m. gegužės mėn. 3 d. „Visur ir visais laikais buvo kalbama apie pasiaukojimą, tačiau darbais įrodyti pasiaukojimą yra didelis dalykas. „Tepajaučia kiekvienas pasiaukojimo didingumą...“ - sakoma mūsų LLKS kreipimesi į kovotojus. Kas moka visiškai ir šventai pasiaukoti, tas, aš laikau, yra laimingas žmogus, nes jis nugalėjo save, t. y. didžiausią kliūtį pasaulyje; todėl jis jaučia tikrą laimę, tikrą pasiaukojimo, kančios saldumą, didingumą, ir visa tai jį iškelia aukščiau kitų. Šioje kovoje aš matau tik vieną vienintelį tikslą – laisvę arba mirtį. Bet mirtis nėra visada pilnas pasiaukojimas. Aš noriu ir stengiuosi eiti visiško pasiaukojimo keliu, bet, deja, tebesu tik pusiaukelėje. Jau daug ko išsižadėjau, tačiau dar toli gražu ne visko. Aš vis dar tebesu prisirišęs prie savo asmeninių patogumų, prie savęs... Na, aš nemoku to rašalu išreikšti...“
1949 m. gegužės mėn. 22 d. „Taigi dabar aš pustrečio šimto gyvų ir apie tūkstančio žuvusių partizanų vadas, gyvųjų ir žuvusiųjų „valdovas“... Nuo manęs pareis visas apygardos veikimas, ant manęs guls visa atsakomybė, ir jeigu atsiras kaltinimai, tai man galbūt jų bus šimtai. Po visų tų ceremonijų aš pasijutau be galo pavargęs ir toks vienišas kaip niekada. Taip, rodosi, norėtųsi atsidurti kokioj nors ramioj ramioj vietoj, kur visiškai nėra žmonių, o tik žydintieji sodai su dūzgiančiom bitėm, vijokliuose paskendę namai, pilni gražių raminančių knygų... Ach, jūs auksinės pasakos, kodėl tik jumyse gyvas toks gyvenimas, bet ne žemėje?.. Koks velniškai bjaurus tas žmogus! Kam jis turi ėsti, skandinti, žudyti kitus vien vargą kenčiančius žmones? Kam jis pasėjo neapykantą ir klastą, veidmainingumą?.. Vergilijau, Vergilijau, kada grįš tavo apdainuotas auksinis amžius?.. Kvailas aš svajotojas. Nėra pasaulyje žydinčių sodų su dūzgiančiom bitėm, jei tų sodų tyro grožio ir raminančio bičių dūzgimo pirmiausia nejauti savo sieloje. Kas žmogaus viduje glūdi, tas ir išoriniame pasaulyje atsispindi.“
1
Kas ir kodėl tekste įvardinami kaip ištikimiausi Tėvynės gynėjai? Su kuo tapatinasi Dienoraščio autorius-partizanas?
2
Kaip aiškinami partizaninio pasipriešinimo motyvai, kodėl jis toks atkaklus?
3
Koks regimas kovos už Tėvynę tikslas? Ką toji kova suteikia bendruomenei ir atskiram žmogui?
4
Kaip suvokiate tekste iškylančią pasiaukojimo idėją? Ką asmuo įgyja aukodamasis Tėvynei?
5
Autorius teigia: „Mirtis nėra visada pilnas pasiaukojimas.“ Kaip manote, kodėl? Kiek iš teksto galima suprasti, ką reikštų visiškas pasiaukojimas?
6
Kaip suvokiamas partizanų vado vaidmuo ir atsakomybė? Kodėl kaip sava kariauna minimi ne tik gyvieji, bet ir žuvusieji?
7
Kokia žmogiškosios laimės vizija iškyla tekste, kokiais įvaizdžiais, asociacijomis ji apibūdinama?
8
Kodėl, autoriaus manymu, tobula gyvenimo laimė – tik pasaka? Kas turėtų pasikeisti, kad ši laimė taptų įmanoma?
9
Apibendrinkite: kaip L. Baliukevičius-Dzūkas suvokia kovos už Tėvynę prasmę?