Kaip galima paaiškinti lyrinio „aš“ jauseną eilėraščio pradžioje? Kokioje situacijoje kyla tapatybės, savasties pojūtis, kaip jis nusakomas? Kodėl tapatybė apibūdinta žodžiais „žmogus iš Lietuvos“, o ne kaip nors kitaip (pvz., lietuvis)?
Kokie senosios Lietuvos ir lietuvių tradicijos vaizdiniai iškyla antroje-penktoje strofose? Kokias įvaizdžiais perteikiama senovės lietuvių pasaulėvoka? Kokie jos bruožai išryškinami?
Koks yra protėvių ir lyrinio „aš“ santykis su Lietuva? Koks protėvių ir lyrinio „aš“ ryšys“?
Kokios istorinio lietuvių likimo aliuzijos iškyla penktoje eilėraščio strofoje?
Penktoje strofoje Lietuva apibūdinta kaip „bekraštė“, „aidi kaip baltų jūra“, o jos keliai – linguojantys „lig pat Juodųjų marių“. Šeštoje strofoje apie protėvius sakoma: „Tiek sykių gimę, mirę, išraižę jūras buvo/ Ir pragarą, ir dangų, ir šviesulius savus“. Kodėl Lietuvos erdvė siejama su jūros, marių, dangaus šviesulių įvaizdžiais, nuolat besikartojančiais šiame eilėraštyje?
Kaip paaiškinti subjekto žodžius septintojoje strofoje: „Ir aš buvau atėjęs, girdėjau Donelaitį,/ Man Baranauskas sakė, taip progiesmiu vos vos...“? Kodėl minimi K. Donelaitis ir A. Baranauskas, kodėl svarbi jų kūrybos atmintis? Kokią žinią subjektas čia išgirsta?
Kaip pasikeičia kalbėjimo pobūdis aštuntojoje strofoje? Į ką kreipiamasi, kam kviečiama? Kaip suprantama gyvenimo Tėvynėje pilnatvė?
Kokia potekstė numanoma eilutėse: „Čia savo šviesią galvą guldau vaizduos didinguos,/ O tu girdi, kaip plaka aukojama širdis“? Kas ir kodėl čia aukojasi?
Kokia Lietuvos erdvės vizija iškyla dešimtoje strofoje? Kaip suvokiate dangaus ir žemės jungtuvių bei simfonijos, kurioje „prapuola viršus ir apačia“, metaforas?
Kaip paaiškintumėte paskutinį poetinį vaizdą – žydintį medį virš Baltijos? Kodėl toks pasaulio medžio pavidalas čia iškyla? Kodėl žmonių telkimasis ties juo apibūdintas veiksmažodžiu „apspinta“? Ką simbolizuoja žmonių tiesiamos į aukštybę rankos?
Apibendrinkite: ką šiame eilėraštyje reiškia būti „žmogumi iš Lietuvos“?
