Kokie apibūdinimai tinka M.K. Čiurlioniui?

Kuriuos paveikslus ir jų ciklus nutapė M. K. Čiurlionis?

Kultūrinis visuomenės elitas buvo susiskaldęs į „pažangiečių“ (liberaliosios inteligentijos) ir „konservatorių“ (klerikalų, susijusių su Katalikų Bažnyčia) stovyklas.
Dėl spaudos draudimo lietuvių kultūra merdėjo, bet kokios nacionalinės kultūros apraiškos buvo slopinamos.
Po 1905 m. revoliucijos valdžia ėmėsi represijų prieš visus kitaminčius, buvo uždaryti teatrai ir neleidžiama rengti parodų ir literatūros vakarų.
1907 m. Kaune įvyko pirmasis Lietuvos moterų suvažiavimas, kuriame dalyvavo ir S. Kymantaitė.
Daugelį kultūrinių organizacijų lietuviams teko kurti XX a. pradžioje: būrėsi chorai, vyko pirmosios dailės parodos, buvo kuriami mėgėjiški vaidinimai.
M. K. Čiurlionis, surengęs pirmąsias lietuvių dailės parodas, sulaukė entuziastingų vertinimų, jo dailės stilius iš karto buvo pripažintas kaip atspindintis tautinę tapatybę.

Lenkų kalba buvo kultūrinio elito kalba, o Čiurlionis norėjo priklausyti šiam elitui, todėl rašydamas laiškus rinkosi įmantrų lenkų literatūros stilių.
Jam buvo sudėtinga reikšti abstraktesnes mintis lietuviškai, nes tėvų namuose buvo kalbama lenkiškai.
Rašydamas lenkiškai Čiurlionis dažnai įterpdavo lietuviškų ir rusiškų žodžių ir sakinių. Buvo jaučiama, kad tautinės tapatybės klausimas dar nėra galutinai išspręstas, nors Čiurlionis nedviprasmiškai yra pasisakęs apie savo priklausomybę lietuvių dailės draugijai.
Mylimoji Sofija ilgainiui išmokė Čiurlionį sklandžiai rašyti lietuviškai.
Nebuvo nusistovėjusi net ir Čiurlionio pavardės rašyba: pats menininkas dažniausiai pasirašinėdavo kaip „Čiurlianis“.

Atvykęs į Vilnių, Čiurlionis vertėsi privačiomis muzikos pamokomis, nevengė skambinti fortepijonu per bičiulių surengtas šventes.
Sutaupęs pinigų Čiurlionis nusipirko studiją Vilniaus centre, tačiau jį buvo užvaldžiusi svajonė apie pasaulinę šlovę, todėl ryžosi ieškoti pripažinimo Peterburge.
Čiurlionis sielojosi, kad lietuvių publika dar nesubrendusi suvokti aukštesnio lygio dailę: dailininkas turėjo nuolat aiškinti, ką jis norėjo pavaizduoti.
Čiurlionis įkūrė lietuvių modernistų dailės draugiją, telkė apie save bendraminčius, rašė kritiškus straipsnius, triuškinančius akademinės tapybos autoritetus.
Čiurlionis buvo įsigijęs fotografijos aparatą „Kodak“, kuriuo fiksavo kelionių įspūdžius.
Čiurlionis harmonizavo daug liaudies dainų, padėdamas pagrindus profesionaliai lietuvių muzikai.
Čiurlionis parašė teorinių veikalų, aukštinančių lietuvių liaudies dainų savitumą.
Dailininkas buvo nutapęs lietuvių teatro draugijos „Rūta“ scenos uždangą, kuri iki mūsų dienų neišliko.

Kūrybinio kelio pradžioje Čiurlionis reiškėsi kaip romantinis kompozitorius, vėliau rinkosi modernesnes išraiškos priemones, pamėgo atonaliąją muziką.
Čiurlionis buvo savamokslis kompozitorius, bet labai ambicingas: jam atrodė, kad jis pajėgus kurti visų žanrų muzikines kompozicijas.
Manoma, kad Čiurlionis pradėjo kurti dar paauglystėje, kai grojo Plungėje, kunigaikščio M. Oginskio dvaro orkestre.
Pirmuosius Čiurlionio kūrinius atliko jo studijų Varšuvos konservatorijoje draugai, susibūrę į entuziastų orkestrą.
Negausi, bet reikšmingiausia muzikinės Čiurlionio kūrybos dalis – simfoninio pobūdžio darbai. Ypač meniniu brandumu išsiskiria simfoninės poemos „Miške“ ir „Jūra“.
Čiurlionis kūrė ir populiaraus žanro kūrinius, kuriuos atlikdavo kartu su mylimąja Sofija, norėdamas pakelti nuotaiką aplinkiniams.