Iš žemiau pateiktos citatos įrodykite, kad Čiurlionis, rašydamas labai asmenišką meilės laišką Sofijai, kartu lieka menininkas, vertinantis pasaulį vizualinėmis metaforomis.
Norėčiau apsupti Tave gegužiu, pilnu gėlių kvapo ir tylos, o po kojų Tau ištiesti gražiausiąjį Maharani kilimą, austą iš auksinių voratinklių ir baltesnių už sniegą chrizantemų. Norėčiau, kad, ilsėdamasi ant jo, klausytumeis tylos, kuri yra Naujos Kalbos giesmė. Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių ir bekraščio mano ilgesio. Norėčiau pakilti į aukščiausias viršūnes, neprieinamas mirtingiesiems, ir iš gražiausių žvaigždžių nupinti vainiką Zosei – Žmonai mano. Norėčiau myluoti Tave aukščiausia glamone baltame mieguistame debesyje, tingiai slenkančiame viršum Didžiojo Okeano. Zosele mano, Baltoji Laukų Gėlele mano, Nežinomų kraštų, Neliestų Girių, Laimės Salų Karaliene. Atsimeni, kaip ilsėjomės Oazėje, kokoso palmių pavėsyje. Telkėsi baisi audra, kilo siaubingai sunkus debesis ir pusę dykumos uždengė savo šešėliu tartum gedulu. Mes buvome ramūs – Tu šypsojais, o didelis liūtas ir liūtė nuolankiai laižė Tavo pėdas. Atsimenu net Tavo žodžius: – Žinai, kodėl mes nebijome? – sakei, – nes mes, nors ir numirtume, suvargus mūsų kūnui, – susitiksime kituose kraštuose, ir taip visada Tu ir Aš, nes mes esame Amžinybė ir Begalybė.
(Laiškai Sofijai, p. 230–231)
Meilė skatina Čiurlionį permąstyti savo kūrybą (vizijoje minimos simfonijos), atveria akiratį, parodo tai, kas nematoma kasdienybės žvilgsniui – net anapusinį, pomirtinį pasaulį. Paskaitykite įvairiu laiku rašytus Čiurlionio laiškus Sofijai ir pasamprotaukite, kaip kito menininko jausmų pasaulis. Kokią įtaką jam turėjo išlavinta vaizduotė? Patvirtinkite arba paneikite tezę, kad šiuose laiškuose esama ir artėjančios gilios dvasinės krizės ženklų.
Susiekite Čiurlionio laiško (1908 11 19) vizijos vaizdus su XX a. pradžios meno ir literatūros sąjūdžiais, būdingiausiais tų laikų dailės siužetais. Kokie paties Čiurlionio kūrybos motyvai atsispindi joje?
Perskaitykite ištrauką iš S. Čiurlionienės straipsnio (1909), atspindinčio ir M.K. Čiurlionio požiūrį.
Dailė – tai ilgėjimasis. Tai antrasis pasaulis, tai skausmo takas į dvasios vartus, tai džiaugsmo daina sielos laisvės, tai matomojo pasaulio pančių numetimas, tai laisvas savotiškas žvalgesys į visa tai, kas yra, – žvalgesys dvasios akimis. Dailė negali sekti to, kas yra – ji turi gaminti naujas vertybes; negali eiti paskui tai, kas yra – turi eiti neišmintais takais, negali būti baili, atsargi, negali būti kaipo žvakelė užkampy; bet turi būti kaipo saulė, kuri atneša naują šviesą.
(Laiškai Sofijai, p. 282)
Kaip suprantate autorės žodžius, kad „dailė – tai antrasis pasaulis“? Kodėl tuo metu tokios Čiurlionių poros mintys atrodė revoliucinės?
Kaip pats Čiurlionis savo kūryboje įgyvendino nuolatinio atsinaujinimo priesaką, nuolat pasikartojantį modernistinės dailės manifestuose?
Su kokiais pasaulinės ir lietuviškos meninės kūrybos autoritetų vardais jums siejasi Čiurlionienės straipsnio mintis: „Dailė negali sekti to, kas yra – turi eiti neišmintais takais“? Kokiame literatūros ir meno kontekste su savo idėjomis atsiduria XX a. pradžios kūrėjų Čiurlionių pora?
Kaip aiškintumėte tipinę rusų kritikų reakciją į Čiurlionio paveikslus, rodytus Peterburgo didžiojoje arenoje 1909 m. pradžioje? Ką rodo naudojamos metaforos? Kokios publikos skoniui stengėsi įtikti minėtieji kritikai?
Vis tai purvinos, rusvai pilkos drobės; pastaroji padalyta į dvi dalis: viena – Prelude – vaizduoja šokoladinį kalną, kurio viršūnėje neaiški balta figūra šoka pritūptinį; [...] Finale – tai purvinų kalnų virtinė, ant jų aštrių viršūnių užmauta po majonezo saulę.
(Laiškai Sofijai, p. 283)
Kodėl Čiurlionis tikėjosi Peterburgo meninio pasaulio pripažinimo? Kodėl menininkui apskritai reikalingas publikos pripažinimas, nepaisant visų deklaracijų apie genijaus vienatvę?
Perskaitykite Čiurlionio straipsnio „Apie muziką“ (1909, vasaris) ištrauką.
Senovėje sakė: „muzika tai dievų kalba“, ir garbino ją žmonės, ir laikė turinčią stebuklingas ypatybes. [...] Muzika – tai Dievo pasiuntinys, pasiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas, raminti širdis, suvargusias gyvenimo rūpesčiuose, valyti jas nuo melų, nedorybių, pavydų, neapykantos! Muzika – tai galiūnas, kuris be žodžių sako mums apie Dievą ir aniuolus, o mes užmetame jai juokdario rolę – ir dar raginame – na, greičiau, linksmiau! Ir yra linksma ir trenksminga, net braška! Bet muzikos – tos dievų kalbos, rodos, ir visai nėra. Neieškokim jos ten, kur iš tolo ūžia trimitai, arba kur margi skelbimai giria garsią dainininkę. Ten muzikos nėra. Yra dažnai daug technikos, mokėjimo, truputis melo, kuriuo lengvai apdumia akis – tai ir viskas. Muzika ilsisi beveik nepajudinta galingų klasikų veikaluose: Bacho, Hendelio, Gliuko, Mocarto, Bethoveno, ir vėlesnių romantikų: Šumano, Šopeno, Vagnerio, – bet kaip maža yra tokių, duodančių nors šiek tiek juos išgirsti, suprasti.
(Laiškai Sofijai, p. 292–293)
Kodėl kompozitoriui svarbu susieti muziką su dievų valia, dieviškuoju autoritetu, o ne su kasdienybe ir eilinių klausytojų poreikiais?
Čiurlionis itin vertino lietuvių liaudies dainas, atpažindamas jose įkvėpimo šaltinį profesionaliai kūrybai. Kodėl XX a. pradžios intelektualus taip žavėjo liaudies žmogaus kūrybiškas santykis su gamta ir liaudies kūryboje slypinčios natūralios emocijos, įmantrybėmis neperkrauta vaizduotė?
Perskaitykite ištrauką iš Čiurlionio laiško broliui Povilui.
Apskritai imant, santykiai su broliais lietuviais labai sunkūs, drauge dirbti visuomenės labui beveik neįmanoma. Kiekvienas, nors kvailas, jaučiasi gudrus, o į pažangius žmones, kurie tikrai ką nors gali padaryti, žiūrima įtariai ir nepalankiai. Ir tai ne tiek iš piktos valios, kiek dėl stokos išsilavinimo ir supratimo. Tai tikrai savosios visuomenės dar neturime, dar ji tik kuriasi.
(Laiškai Sofijai, p. 342)
Ką menininko kritinė užuomina pasako apie padėtį to meto lietuvių visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime?
Perskaitykite keletą pasirinktų M. K. Čiurlionio laiškų Sofijai. Kaip juose atsispindi XX a. pradžios epistoliarinio (laiškų) žanro retorika: sentimentalumas, jausmingumas, pomėgis sieti sapną ir tikrovę?
Čiurlionio ir Sofijos meilės istorija prasidėjo kaip dviejų meniškos prigimties asmenybių bedradarbiavimas. Ir vėliau rašytuose meilės laiškuose daug diskutuojama apie meno kūrybos klausimus. Pasvarstykite, kodėl to laiko Lietuvoje susitikusi menininkų pora buvo toks unikalus, retas reiškinys?
Kokie Čiurlionio charakterio bruožai, silpnybės ir dvasinio pasaulio kontūrai gali būti atpažinti jo laiškuose Sofijai?
Sofijos laiškai Čiurlioniui neišliko, ji juos sunaikino. Pamėginkite įsivaizduoti, kokį laišką galėjo parašyti Sofija Čiurlioniui a) pažinties pradžioje; b) prieš vestuves; c) sužinojusi apie jį ištikusį nervų priepuolį.