Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T Mikalojus Konstantinas Čiurlionis / Interpretuok ir vertink / 1

Iš žemiau pateiktos citatos įrodykite, kad Čiurlionis, rašydamas labai asmenišką meilės laišką Sofijai, kartu lieka menininkas, vertinantis pasaulį vizualinėmis metaforomis.

Norėčiau apsupti Tave gegužiu, pilnu gėlių kvapo ir tylos, o po kojų Tau ištiesti gražiausiąjį Maharani kilimą, austą iš auksinių voratinklių ir baltesnių už sniegą chrizantemų. Norėčiau, kad, ilsėdamasi ant jo, klausytumeis tylos, kuri yra Naujos Kalbos giesmė. Norėčiau sudėti simfoniją iš bangų ošimo, iš šimtametės girios paslaptingos kalbos, iš žvaigždžių mirksėjimo, iš mūsų dainelių ir bekraščio mano ilgesio. Norėčiau pakilti į aukščiausias viršūnes, neprieinamas mirtingiesiems, ir iš gražiausių žvaigždžių nupinti vainiką Zosei – Žmonai mano. Norėčiau myluoti Tave aukščiausia glamone baltame mieguistame debesyje, tingiai slenkančiame viršum Didžiojo Okeano. Zosele mano, Baltoji Laukų Gėlele mano, Nežinomų kraštų, Neliestų Girių, Laimės Salų Karaliene. Atsimeni, kaip ilsėjomės Oazėje, kokoso palmių pavėsyje. Telkėsi baisi audra, kilo siaubingai sunkus debesis ir pusę dykumos uždengė savo šešėliu tartum gedulu. Mes buvome ramūs – Tu šypsojais, o didelis liūtas ir liūtė nuolankiai laižė Tavo pėdas. Atsimenu net Tavo žodžius: – Žinai, kodėl mes nebijome? – sakei, – nes mes, nors ir numirtume, suvargus mūsų kūnui, – susitiksime kituose kraštuose, ir taip visada Tu ir Aš, nes mes esame Amžinybė ir Begalybė.
(Laiškai Sofijai, p. 230–231)