Papasakokite, ką žinote apie M. K. Čiurlionį, kaip trumpai apibūdintumėte jo tapybos ir muzikos stilių? Kokie jo paveikslai jums padarė įspūdį? Kokių jo muzikinių kūrinių klausėte?
Ką papasakotumėte apie Čiurlionį lietuvių daile ir muzika besidominčiam draugui užsieniečiui? Kur slypi šio menininko universalumas, kodėl jis artimas visų tautų meno vertintojams?
Čiurlionis iškilo epochoje, kai lietuvių nacionalinė muzika ir dailė dar tik formavosi. Kokiomis temomis ir motyvais jis praturtino lietuvių meną?
Išsiskiria kelios Čiurlionio kelionių po svetimus kraštus kryptys ir skirtingi motyvai. Keliauta siekiant mokslo, taip pat siekiant pažinti Europos miestų kultūrą bei susipažinti su pietų kraštų gamta, jūra. Ar Čiurlionis kaip menininkas vienodai vertino kultūros ir gamtos įkvėpimo šaltinius? Kodėl Čiurlionio laiškuose Sofijai Kymantaitei nėra prisiminimų iš praeityje lankytų vietų?
Ką apie Čiurlionio charakterį pasako jo nuolatinis raginimas „nepykti“? Ar galima šį raginimą interpretuoti kaip krikščioniškos artimo meilės priesako atitikmenį?
Kaip paaiškintumėte, kad toks uždaro būdo žmogus kaip Čiurlionis tapo choro dirigentu, parodų organizatoriumi, Lietuvių dailės draugijos vienu iš steigėjų? Kuo jis gebėdavo patraukti kitus menininkus, kas lėmė jo autoritetą?
Perskaitykite ištrauką iš S.Čiurlionienės atsiminimų – epizodą, kuriame archeologas ir dailininkas Tadas Daugirdas (1852–1919) pasakoja Čiurlioniui įspūdžius iš pokalbio su paprastu kaimiečiu:
Kalbėti apie dailę ir aiškinti paveikslus lankytojams ilgainiui atsibosta, bet kai vieną turgaus dieną atėjo į parodą kaimietis su botagu ir tuoj pirmoje salėje, kur kybojo Stabrausko didžiulis portretas damos su raudonu apsiaustu ir damos juodai apsivilkusios, lankytojas nustebo: „Kas čia dabar?“ – „Portretai.“ – Bet juk ne šventosios – tai kam tokie dideli?“ Daugirdui tekę suktis, ir prie peizažo su laukais ir avimis irgi tekę „suktis“, nes „iš tikrųjų lauke gražiau – kam tą piešti“ (!) Aiškintojas giliai buvo sunerimęs, kai jį įsives į Čiurlionio kambarį. Bet lankytojas, apžvelgęs pirmąją sieną, sustabdė mostu jau pradedantį kalbėti globėją. „Nereikia – aš čia pats suprantu! Čia pasaka. Matai, lipa žmonės į kalną stebuklo ieškoti, mano, kad ten stovi ve šitokia karalaitė – ir katras bus stipriausias, gražiausias, mandriausias, tą ir pasiims. Užlipo – ir matai, karalaitės ir nėra, o sėdi toks vargšas plikas vaikelis – nutvers pienės pūką ir verks.“ Taip pasakojo Tadas Daugirdas Konstantinui Čiurlioniui, ir dailininkas buvo sujaudintas iki ašarų.
(Laiškai Sofijai, Vilnius: baltos lankos, 2011, p. 105.)
Kodėl Čiurlionio menas artimas naiviems sodiečiams ir tolimas išsilavinusiems miesčionims? Kodėl Čiurlioniui toks svarbus „liaudies žmogaus“ pripažinimas?
Kaimiečio požiūris į meną atspindi modernistų požiūrį: dailė turi aprėpti daugiau negu galima pamatyti tikrovėje. Toks požiūris – iššūkis XIX a. antrosios pusės filosofijos, meno ir literatūros srovėms – realizmui, natūralizmui, pozityvizmui. Perskaitykite dar kartą kaimiečio pateiktą Čiurlionio „pasakos“ interpretaciją. Pamėginkite pasitelkę vaizduotę įsijausti į tokio naivuolio vaidmenį ir „paaiškinti“ kai kurių jums žinomų paveikslų prasmę.
Pakomentuokite ištrauką iš S. Čiurlionienės atsiminimų apie ypatingą Čiurlionio gamtos pajautą. Padiskutuokite, ar toks santykis su gamta būdingas romantikams, impresionistams ar ekspresionistams?
Dabar man po tiek metų ypatingai išryškėja, kaip Konstantinas gyveno nuolat gamtos grožyje pasinėręs, kaip kiekviena šakelė buvo jo stebėjimų objektas, gerte gėrė gėlių spalvas, o ką jau sakyti apie debesis... Sykį, atsimenu, sėdėjome ant aukštos kopos netoli Naglio kalno – ypatingai saulės nurausvintas buvo dangus – laivai ir tiek, su išpūstomis burėmis laivai – palšos, nurausvintos burės – „slenka... slenka... išdidžiai“. – Žiūrėk, tavo paveikslai, – parodžiau aš. Mačiau, – matau ir šiandie, – kaip pašoko, žvalgėsi visai apsvaigęs ir akimis tą dangaus stebuklą gerte gėrė.
(Laiškai Sofijai, p. 136)
