1Klausimas
Atlikite užduotį.
Įėjęs vidun, tuojau pamačiau patį malūnininką, Kuprelį. Tokiu vardu jį visi žmonės vadina. Jo tikros pavardės niekuomet nesu girdėjęs. Ta pravardė – tai davinys žmonių sugebėjimo viską pastebėti. O Kuprelis turi net dvi kupras: vieną krūtinėje, kitą nugaroje. Bet jis dėl to pravardžiavimo nei kiek nepyksta. Nors šiaip žinoma, kad supykti gali. Kai kas nori prisigerint malimo ar kitais reikalais, vadina jį Olesiu, net ir ponu Olesiu. Jam vis tiek.
Kuprelis manęs įeinant nepastebėjo. Dirbo. Pasistojęs suolelio, taiso įplyšusią, du ratus jungiančią juostą. Jo ilgos, laibos, tiesios kojos nuo malūno kratymo virpa jo taktu. Visas kūnas virpa. Atrodo, jis tik malūno daiktas, su juo surištas, su juo suaugęs. Su juo vienu taktu ir ritmu gyvena. Sudžiūvusiais, smailiais pirštais knaibo ir siuva jis įplyšusią vietą. Liesas, baltas, dar daugiau nuo miltų baltas veidas. Plona, tiesi nosis tik pabrėžia tą liesą baltumą. Vikrios, gyvos kaip žarijos akys tik bėgioja šniūreliu, kuriuo jis siuva.
Matau, Kuprelis toks pat, koks buvo ir pernai. Ir visuomet buvo toks pat, kiek jį pamenu. Nesikeičia, nesensta. Kiek jam metų, niekas nežino. Gal penkios dešimtys, gal daugiau, bet senas jis neatrodo. Jis visuomet toks pat judrus, tik jo nuotaika labai dažnai keičias. Jam nepaprastai lengva smarkiausiai supykti, bet jis greitas ir geru ūpu nelauktai nušvisti.
Laukiu, nenoriu Kupreliui trukdyti. Žiūriu, kaip dideli, miltais nubaltinti voratinkliai kampuose ritmingai supas. Vorai šokdami juose gyvena ir šokių nuotaikoj miltais įdulkintas užklydusias muses gaudo. Pro mažus langelius ir plyšius įsiveržę nubaltinti spinduliai voratinkliuose balkšvomis, virpančiomis spektro varsomis žvilga. Ir tamsiuose kampuose tamsa atrodo balta, miltuota.
Kuprelis vis dirba, manęs nemato.
Pagaliau sveikinu jį nuoširdžiai, draugingai.
– Labadien, ponas Olesi!
Nesiskubindamas pakėlė galvą. Žiūri į mane, tarytum ir nepažįsta. Nieko neatsako. Kodėl? Gal nepakankamai greitai atėjau?
Pabaigęs darbą, nulipė nuo suolelio. Priėjo ir duoda kiek šaltą, mažai draugingą ranką. Spaudžiu ją, stengiuos gerumu sušildyt. Jaukiai klausiu:
– Ar tamsta, ponas Olesi, dabar mūsų mali?
– Taigi, – pratarė tampriai, kietai. Paskum tuo pat balsu:
– Ar tėvas jau ir neateis?
– Turbūt, kad ne. Aš jo vieton, – aiškinu, atopakalin kiek atsitraukęs.
– Kodėl neateis? – žybterėjo Kuprelio akys.
– Mugėn išvažiavo. Labai dideliu reikalu.
– Ar nebūtų galėjęs kitą ketvirtadienį?
– Kad reikalas neatidėtinas.
– Tai kaip dabar bus? – balsas jau kiek švelnesnis.
– Aš pasistengsiu tėvą pavaduoti.
– Kažin. Kažin, ar galėsi ką? – tiria mane Kuprelis, ypatingai mano rūbus.
Jo veidas prašvito, pragiedrėjo kiek.
– Na, jei taip, tai taip. Imk tą maišą, – teikia jis man nurodymus įsakmiai ir smulkiai ir rodo yla kiton pusėn, pro lėtai besisukantį stiebą. – Tenai, matai, maišan iš pikliaus suplėšyti grūdai byra. Atkabink maišą nuo tos rankovės: tuoj bus artipilnio. Jo vieton kitą, dyką užkabink. Nunešęs ant viršaus, išpilk skrynion. Ne pirmutinėn, bet antron. Pirmutinės girnos sugedę. Jomis daugiau nemalu. Blogai. Kai esti geras vėjas, galima ir dvejas paleisti. Bet ką tamstai daug aiškinti. Turbūt meni, kaip seniau ateidavai ir man padėdavai malti? Tik paskum, kai pradėjai aukščiau mokytis, ar suponėjai, ar sustingai.
Patenkintas, kad buvau pripažintas, nuskubinau, kur buvo liepta.
Atkabinęs ir užmovęs kitą maišą, rišu jį į traukiamąją virvę. Girdžiu, Kuprelis juokias.
– Kas jau, ar sveikatos neturi, kad negalėtum šito maišo užnešti! Tamstos metais aš jį be niekur nieko nutarunčkinčiau. Taip virve traukdamas daug laiko sugaiši.
Paraudonijau kaip burokas. Užsiverčiau maišą ant pečių, ir tempiu laiptais viršun. Kad būtų greita, sunku buvo pasakyti. Kuprelis šypsosi ir ragina:
– O o! Maišai sveika nešioti, nugarkaulį sustiprina.
Pagaliau užnešiau ir užpyliau.
Nežinau, kur baisiai išsimiltinau. Paieškojau šepečio, neradau. Dulkinuos taip, rankomis.
Girdžiu, Kuprelis dar labiau juokias, antran aukštan paskui mane atėjęs.
– Nesidulkink tamsta, dar ne toks būsi. Pagaliau juodas darbas žmogaus nesutepa. O čia dar miltai.
Rodos, nebuvo ko, bet aš nuo jo ironingų juokų susisarmatijau. Jis tai pastebėjo. Jau nesijuokia. Šneka, pasakoja rimtai. Tai tą, tai kitą daiktą rodo, aiškina.
– Lukterėjęs kiek, vėl nueik tenai apačion pasidairyti. Permainęs maišus, atnešk čionai ir užpilk. Dabok gerai. Saugokis, kad nepamirštum. Baisus tarapotas gali išeiti, tenai užsikimš ir sėlenų pribėgs miltuosna, o čia girnos dykos mals, dils ir akmens prisuks. Pažvelgė skrynion. Paklausė girnų ūžimo ir greitai į trečią aukštą nuritėjo. Tik spėjau linkterėti galvą, parodyti, kad gerai dabosiu.
Kuprelis manęs įeinant nepastebėjo. Dirbo. Pasistojęs suolelio, taiso įplyšusią, du ratus jungiančią juostą. Jo ilgos, laibos, tiesios kojos nuo malūno kratymo virpa jo taktu. Visas kūnas virpa. Atrodo, jis tik malūno daiktas, su juo surištas, su juo suaugęs. Su juo vienu taktu ir ritmu gyvena. Sudžiūvusiais, smailiais pirštais knaibo ir siuva jis įplyšusią vietą. Liesas, baltas, dar daugiau nuo miltų baltas veidas. Plona, tiesi nosis tik pabrėžia tą liesą baltumą. Vikrios, gyvos kaip žarijos akys tik bėgioja šniūreliu, kuriuo jis siuva.
Matau, Kuprelis toks pat, koks buvo ir pernai. Ir visuomet buvo toks pat, kiek jį pamenu. Nesikeičia, nesensta. Kiek jam metų, niekas nežino. Gal penkios dešimtys, gal daugiau, bet senas jis neatrodo. Jis visuomet toks pat judrus, tik jo nuotaika labai dažnai keičias. Jam nepaprastai lengva smarkiausiai supykti, bet jis greitas ir geru ūpu nelauktai nušvisti.
Laukiu, nenoriu Kupreliui trukdyti. Žiūriu, kaip dideli, miltais nubaltinti voratinkliai kampuose ritmingai supas. Vorai šokdami juose gyvena ir šokių nuotaikoj miltais įdulkintas užklydusias muses gaudo. Pro mažus langelius ir plyšius įsiveržę nubaltinti spinduliai voratinkliuose balkšvomis, virpančiomis spektro varsomis žvilga. Ir tamsiuose kampuose tamsa atrodo balta, miltuota.
Kuprelis vis dirba, manęs nemato.
Pagaliau sveikinu jį nuoširdžiai, draugingai.
– Labadien, ponas Olesi!
Nesiskubindamas pakėlė galvą. Žiūri į mane, tarytum ir nepažįsta. Nieko neatsako. Kodėl? Gal nepakankamai greitai atėjau?
Pabaigęs darbą, nulipė nuo suolelio. Priėjo ir duoda kiek šaltą, mažai draugingą ranką. Spaudžiu ją, stengiuos gerumu sušildyt. Jaukiai klausiu:
– Ar tamsta, ponas Olesi, dabar mūsų mali?
– Taigi, – pratarė tampriai, kietai. Paskum tuo pat balsu:
– Ar tėvas jau ir neateis?
– Turbūt, kad ne. Aš jo vieton, – aiškinu, atopakalin kiek atsitraukęs.
– Kodėl neateis? – žybterėjo Kuprelio akys.
– Mugėn išvažiavo. Labai dideliu reikalu.
– Ar nebūtų galėjęs kitą ketvirtadienį?
– Kad reikalas neatidėtinas.
– Tai kaip dabar bus? – balsas jau kiek švelnesnis.
– Aš pasistengsiu tėvą pavaduoti.
– Kažin. Kažin, ar galėsi ką? – tiria mane Kuprelis, ypatingai mano rūbus.
Jo veidas prašvito, pragiedrėjo kiek.
– Na, jei taip, tai taip. Imk tą maišą, – teikia jis man nurodymus įsakmiai ir smulkiai ir rodo yla kiton pusėn, pro lėtai besisukantį stiebą. – Tenai, matai, maišan iš pikliaus suplėšyti grūdai byra. Atkabink maišą nuo tos rankovės: tuoj bus artipilnio. Jo vieton kitą, dyką užkabink. Nunešęs ant viršaus, išpilk skrynion. Ne pirmutinėn, bet antron. Pirmutinės girnos sugedę. Jomis daugiau nemalu. Blogai. Kai esti geras vėjas, galima ir dvejas paleisti. Bet ką tamstai daug aiškinti. Turbūt meni, kaip seniau ateidavai ir man padėdavai malti? Tik paskum, kai pradėjai aukščiau mokytis, ar suponėjai, ar sustingai.
Patenkintas, kad buvau pripažintas, nuskubinau, kur buvo liepta.
Atkabinęs ir užmovęs kitą maišą, rišu jį į traukiamąją virvę. Girdžiu, Kuprelis juokias.
– Kas jau, ar sveikatos neturi, kad negalėtum šito maišo užnešti! Tamstos metais aš jį be niekur nieko nutarunčkinčiau. Taip virve traukdamas daug laiko sugaiši.
Paraudonijau kaip burokas. Užsiverčiau maišą ant pečių, ir tempiu laiptais viršun. Kad būtų greita, sunku buvo pasakyti. Kuprelis šypsosi ir ragina:
– O o! Maišai sveika nešioti, nugarkaulį sustiprina.
Pagaliau užnešiau ir užpyliau.
Nežinau, kur baisiai išsimiltinau. Paieškojau šepečio, neradau. Dulkinuos taip, rankomis.
Girdžiu, Kuprelis dar labiau juokias, antran aukštan paskui mane atėjęs.
– Nesidulkink tamsta, dar ne toks būsi. Pagaliau juodas darbas žmogaus nesutepa. O čia dar miltai.
Rodos, nebuvo ko, bet aš nuo jo ironingų juokų susisarmatijau. Jis tai pastebėjo. Jau nesijuokia. Šneka, pasakoja rimtai. Tai tą, tai kitą daiktą rodo, aiškina.
– Lukterėjęs kiek, vėl nueik tenai apačion pasidairyti. Permainęs maišus, atnešk čionai ir užpilk. Dabok gerai. Saugokis, kad nepamirštum. Baisus tarapotas gali išeiti, tenai užsikimš ir sėlenų pribėgs miltuosna, o čia girnos dykos mals, dils ir akmens prisuks. Pažvelgė skrynion. Paklausė girnų ūžimo ir greitai į trečią aukštą nuritėjo. Tik spėjau linkterėti galvą, parodyti, kad gerai dabosiu.
1
Kuo reikšminga meilė neoromantikams? Kaip meilės jausmas veikia Mykoliuko (J. Tumo Vaižganto „Dėdės ir dėdienės“) ir Olesio (I. Šeiniaus Kuprelis) charakterius, gyvenimus?
2
Nusakykite, koks Kuprelio santykis su kaimo bendruomene?
3
Koks Kuprelio santykis su malūnu pasakotojo akimis?
4
Šeinius – impresionistas, įspūdžio, emocijos perteikimo meistras. Ar tai patvirtintų ši ištrauka?
5
Kas rodytų, jog tarp Olesiaus ir Ignaco užsimegs stiprus pasitikėjimo ryšys?
6
Iš ko galėtume spręsti, jog fizinis darbas Olesiaus dvasiškai nenuskurdino?
7
Kaip nusakytumėte Olesiaus požiūrį į atliekamą darbą?
8
Kodėl Ignacas jaučiasi pamalonintas, sulaukęs užduoties?
9
Koks pasakojimo stilius vyrauja ištraukoje (atkreipkite dėmesį į sakinių struktūrą)?
10
Aptarkite romano Kuprelis pasakojimo stilių įvairovę, aptarkite situacijas, kuriose stilius pasikeičia. Pasvarstykite, kaip šio epizodo stilius yra susijęs su kūrinio kompozicija?