Iš pasakojimo sužinome, kad geto viršininkas Šogeris dažnai kviečiasi žaisti šachmatais talentingą žydų berniuką Izaoką Lipmaną ir visada prieš jį pralaimi. Ir štai pasikviečia jį susirungti lemtingąjį kartą. Kokias žaidimo sąlygas, kurios pagaliau leistų nugalėti jaunąjį šachmatų genijų, nustato Šogeris?
Su kiekvienu ėjimu Izaokas Lipmanas apmąsto ir savo pasirinkimo situaciją. Savęs apmąstymas tampa brandos keliu, nueinamu per vieną partiją... Ką pasirenka Izaokas?
Pagrindiniu romano veikėju – baltųjų karaliaus figūra – I. Mero kūrybos tyrinėtojai laiko ne Izaoką Lipmaną, o tėvą Abraomą Lipmaną. Kaip manote, kodėl? Ar jūs pritartumėte šiai minčiai?
Tarp šachmatų ėjimų išdėstytuose pasakojimuose vaizduojama, kaip visi septyni Abraomo Lipmano vaikai paeiliui savo veiksmais, nukreiptais prieš nacių sistemą, pasiekia kraštutinės įtampos ribą ir žūsta. Septynios tragiškos mirtys – septynios aukos. Adolfas Šogeris siekia sunaikinti pačius egzistencijos pamatus: meną – dvasios buveinę, motinystę, gyvenimo džiaugsmą, mokslą (mąstantį žmogų), laisvės siekius, vaikus – ateities viltį. Ar paskutinio sūnaus paaukojimas ką nors pakeičia šioje vienakryptėje sekoje?
Egzistencialistai mėgdavo pabrėžti mąstymo, jausmų ir veiksmų vienovės būtinumą. Paanalizuokite šiuo požiūriu Izaoko charakterį. Ar jo mąstymas, jausmai ar veiksmai prieštarauja vienas kitam?
Kokia Biblijos istorija ataidi romane? Ką nurodo veikėjų – Abraomo Lipmano ir jo sūnaus Izaoko – vardai? Kokį savo genties pradininko tikėjimo aktą kartoja Abraomas?
Ar romane esama atsvaros šiurpiai Vilniaus žydų geto kasdienybei? Pagal kokį žydų literatūros kūrinį modeliuojama Izaoko Lipmano ir Esteros meilės istorija?
Kritikai yra pastebėję, kad šio I. Mero romano veikėjai yra arba „balti“, arba „juodi“, nelyginant šachmatų figūros. Tragiškame konflikte nėra tarpinių grandžių ar spalvinių niuansų, nepalikta vietos vidiniam individų prieštaringumui, abejonėms, vertybių kvestionavimui. Panagrinėkite pasirinktų veikėjų paveikslus ir pasakykite, ar pritariate kritikų teiginiui.
Paskutinėje romano scenoje pralaimėjęs partiją Šogeris mato aplink save žmonių sieną – uždarą ratą, kuris vis mažėja.
Tuomet Šogeris pajuto esąs rato vidury. Aplinkui buvo siena. Gyva, žmogus prie žmogaus. Pro tokią sieną niekas negali praeiti.
Jis užsimerkė, vėl atsimerkė ir pamatė, kad ratas mažėja. Cirko arena staiga išslydo iš po kojų. Dingo fokusininkas ir mirtininko lazdelė. Gyvoji siena artėjo, niekas nebegalėjo jos sustabdyti, ir tai buvo nebe ratas, o kilpa, kuri tuoj turėjo užsitraukti.
Viduryje tebestovėjo šachmatų staliukas, du ryškūs karbidiniai žibintai...
Šogeris dar spėjo paliesti savo kaklą.
Po to nebeliko staliuko, žibintų, žmonių siena susijungė.
Ratas dingo.
Kaip jūs interpretuotumėte romano pabaigą? Savais žodžiais nupasakokite, kas įvyksta romano pabaigoje.
Kokia yra romano struktūra, kompozicijos rėmai? Kokia forma jis parašytas?
Kaip galėtumėte apibūdinti šio kūrinio kalbą?
