Peržiūrėkite vaizdo įrašus, kuriuose B. Brazdžionis skaito savo kūrybą. Kaip apibūdintumėte jo oratoriką? Kaip eilėraščius papildo intonacija, gestai, viešoji laikysena?
Kitaip negu J. Aistis, Brazdžionis išsiskyrė visuomeniškumu, pilietiniu patosu. Kaip jis sugebėdavo patraukti skaitytoją?
Perskaitykite eilėraštį „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“. Kodėl poetui kilo poreikis kalbėti balsu to, kurio niekas nenori girdėti?
KĄ SAKĖ MŪRININKAS JĖZUI TĄ NAKTĮ
Amžinos Meilės kūdiki,
aš žinau, tu nemoki rūstauti,
kuris miegojai pirmą naktį ant žemės
pas asilą ir pas jautį.
Manęs žmonės nenorėjo įleisti
į tavo bažnyčią,
nes, sako, aš šunimi smirdu
ir nieko neturiu tau pasakyti.
Jie zakristijoną atvedė,
pirštais rodė ir keikėsi baisiai.
Dieve, ar taip galima elgtis:
prie komunijos eiti ir keiktis?
O aš taip buvau pasiilgęs tavęs,
šventasis berneli...
Tada prisišliejau prie mūro
ir parpuoliau ant kelių.
Jėzau, namie – tu žinai, kokis mano namas –
yra septynetas vaikų ir jų motina,
ir neturi ko padėti ant Kalėdų stalo
ir neturėjo šį vakarą plotko.
Aš viską, aš viską pralaku,
kaip alkanas šuo,
ir keletą naktų nesulaukia
manęs mano lova.
– Kiaulė tas mūrininkas, – kalbėjo
kartą kunigas piktas:
– į Dievo namus pasigėręs
nesisarmatina lįsti.
Ir kaip aš negersiu, kad liūdna,
ir nebūsiu nudriskęs, kad neapvelka niekas,
kad per mėnesį dirbto pinigo
už poros dienų nebelieka?
Eikit jūs, žmonės žmonės,
kai kada pagalvoju,
gal aš nevertas sandalo dulkės
prie Viešpaties kojų.
Gal aš nevertas pakelti
akių į dangų,
o bet pastačiau šituos mūrus
ir tuos didelius didelius langus.
Aš alkoholikas, cinikas, latras,
ir vis tiek aš krikščionis.
O švenčiausias, o emanueli, o mesijau, –
tu būsi prikaltas už šitokius žmones.
O jeigu aš ir šią naktį pas paleistuvę
gulėsiu beprotis namo nesugrįžęs,
kas apspjaudytą, kruviną ir pervertą,
kas nuims tavo Kūną nuo Kryžiaus?..
1929.XII.28.
Brazdžionis vadinamas „moderniosios katalikybės“ atstovu. Kaip išplečiamos krikščioniškosios etikos ribos mūrininko monologe?
Eilėraštyje „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“ socialinė problematika įpinama į teologinį disputą. Kodėl krikščioniškų pažiūrų poetui svarbu pažinti ir suprasti tuos, kurie priklauso kitam socialiniam lygmeniui?
Akivaizdu, kad poetą domino „žmogaus bedievio dieviška dvasia“, tačiau mūrininkas pristatomas ir kaip krikščionis. Kodėl jis mano nusipelnąs atlaidumo?
Kritikai yra pastebėję, kad Brazdžioniui artimesnis rūstusis Senojo Testamento Jehova negu Naujojo Testamento Dievas Atpirkėjas. Pagrįskite arba paneikite pasiremdami konkrečiais eilėraščiais.
Atkreipkite dėmesį į biblinius vardus ir vietovardžius Brazdžionio poezijoje. Ko siekiama juos minint? Į kokį adresatą kreipiasi šis kontekstas?
Brazdžionis savo eilėraščių nuorodomis į Biblijos vietovardžius ir asmenvardžius primena krikščionybės istorijos įvykius, pabrėžia, kad ši religija negali būti apribota vien parapijos ar tautos reikalais, o veikia kaip universali jėga, besiremianti senovės judėjų epu, mitais ir tikėjimo praktikomis. Kaip suvokiate eilėraštį „Sulamita“, kur žydiškas motyvas atpažįstamas lietuviškame kontekste („Ir Dubysa su savo upeliais / Tau per Lietuvą plačią tekės“)?
SULAMITA
Aš žinau, aš žinau tavo mitą,
tavo mitą pasaulis užmirš –
Aminadabo duktė Sulamita,
be tavęs kas per amžius nemirs?
Tave nudegė rudenio saulė,
parudavus per žiemą buvai,
tamsiaveidė buvai kaip pasaulis,
liūliavai, kaip liūliuoja laivai.
Tu Ermono rasoj nusiplovus
pasikelsi Jeruzalės link –
avinai šoks per kalnus ir griovius,
ir bus kloniuose gera ir linksma.
Nebylė balandėlė iš tolo
nebyliai tau į sielą kalbės,
ir Dubysa su savo upeliais
tau per Lietuvą plačią tekės.
1934.XI.30.
Brazdžionis moderniai interpretuoja archajiškus katalikiškos liturgijos žanrus (maldą, litaniją ir kt.). Kas leidžia atpažinti tokio pobūdžio jo eilėraščius kaip aktualius XX a. kūrinius?
