Išklausykite dainos, „Šaukiu aš tautą“, atliekamą V. Kernagio. Kodėl šis eilėraštis, įsimintiniausias pasipriešinimo 1940–1941 m. sovietinei okupacijai himnas, tapo aktualus ir posovietinės „dainuojančios revoliucijos“ laikais?
Ką reiškia „Javų alegorijos“ palyginimas: „kaip gyvenimas Galaado piemens“?
Galaadas (Gileadas) – kalnas Judėjoje, minimas Senajame Testamente, Pradžios knygoje ir kitur.
JAVŲ ALEGORIJA
Ko parimai ant rimų, liūdesy žvaigždėtas,
ko išaugai iš velėnos, iš želmens,
kaip pavasario linins fijoletas,
kaip gyvenimas Galaado piemens.
Tu kaip prakaitas artojo būsi šaltas,
tu kaip juodo darbo rankos vis grubus,
po tavim nulinks žalių rugių aukštai iškeltos,
nulinks varpos ir žiedais žemyn taip bus.
Ko per lauką, ko per gilią vilnį,
ko žydėdamas žvaigždžių pabert neini - - -
Iš liūdnumo vakarai šilti šalton naktin nuvilnys,
iš liūdnumo pravirks miežiai ir linai liūdni.
Ko parimai ant arimų, liūdesy žvaigždėtas -
ten iš pūdymų tave geltonos svėrės klaus,
į tave žiūrės dangus kaip kiauras rėtis -
tuščias ryto, tuščias saulės, tuščias gaudesio tylaus.
Po dalge nusvirs ir javo ir kukalio šiaudas,
ir gubosna sustatys ten juos, paners mirtį,
kaip vanduo skenduolį, kūkčiojimai graudūs,
ir gelmė juos savo prieglobsčiu apjuos.
Nebelaikas bus jau žemėn grįžti
anei grūdui, kur užaugo užmaršty -
bus gana, ir išsipildys pranašystės,
ir enciklikos, ir bulos, ir pamokslai užmiršti.
Kas esi tu, Nepažįstamas keleivi,
ko sustojai, po tavim pražydo gėlės iš kapų,
tavo rūbuos kvepia kasija ir mira ir aloe
ir nugirdo ik mirties mus tuo kvapu - - -
1935.II.22.
Koks yra poeto santykis su bibline tradicija? Ar nuolat minimi Biblijos vardai nėra vien tolimi istorinės ar mitinės reikšmės ženklai? Motyvuokite pasiremdami eil. „Ženklų psalmė“ ištrauka: „Užmirštos giesmės Ezekiėlio / Man vis, man vis, kaip sudrumsta ramybė, atsišauks / Ir ves per miestus, ves per tyrulius senų tėvų našlaitę sielą / Toliau už Bibliją, toliau už Kanną, už Naim toliau.“
ŽENKLŲ PSALMĖ
Aš pro pasaulio džiaugsmą gal praeisiu,
ir mano paslapties pasaulis nežinos –
nustūgaus vėtros pro viršūnę, nukris rudenio vaisiai
ir sielininkai Nemunu lig deltos nudainuos.
Ant marių krašto užneš kaimą gelsvos smiltys,
sugrįš žvejai ir namo neberas –
kur mano ilgesiui, kur mano gėlai keltis,
mirties panūdusiai baltų bažnyčių žiburiuos.
Užmirštos giesmės Ezekielio
man vis, man vis kaip sudrumsta ramybė atsišauks
ir ves per miestus, ves per tyrulius senų tėvų našlaitę sielą
toliau už Bibliją, toliau už Kanną, už Naim toliau.
Grius valdžios kaip blankus šešėlis, keisis kabinetai,
ir milijonų bankai bankrutuos,
užges elektra Liverpuly, Bostone, užges Maskvoj, užges Kaune, užges ir Nazarete,
patamsy tautos nematys tautos.
Ir bus labiau už delčią liūdna ir sutemę –
ir aimanavime baisiam bus taip kurtu - - -
Jis siuntė ženklų ir stebuklų tau, žeme,
o ką regėjai tu - - -
Į kokį „Dievo darbą“ ragina eiti poeto subjektas eil. „Žmogaus stebuklas“? Ar eilėraštyje minimas „Žmogaus stebuklas“ gali būti interpretuojamas kaip ironiška priešybė dieviškiesiems „ženklams ir stebuklams“? Kodėl poetas imasi kritikuoti net Bažnyčios atstovus? „Levitų giesmės, kelkit Kristaus garbę, / Ir trimituokit, susirinkę kunigai, / Į Dievo darbą eikit, valkatos, inteligentai ir bedarbiai, / Vergų ir bestijų prekiautojai, eunuchai, popai ir bažnyčių daktarai.“
ŽMOGAUS STEBUKLAS
Levitų giesmės, kelkit Kristaus garbę,
ir trimituokit, susirinkę kunigai,
į Dievo darbą eikit, valkatos, inteligentai ir bedarbiai,
vergų ir bestijų prekiautojai, eunuchai, popai ir bažnyčių daktarai.
Ateina valanda baisi ir paskutinė,
sustaugs levai, sustaugs sirenos fabrikų, ir sostinės nuverčiamos sustaugs –
o, jeigu neturėčiau aš laukų ir girių nemirties tėvynės
ir vasarojai nežydėtų jos žiedų žydėjimo skaistaus...
Žiedų gyvenime, kur tavo kvapas kelias
ir tavo gilios akys, tartum vasaros dangus,
šventi beržai, šventos ir gerbiamos pušelės,
senos kunigaikštystės gande atvangus?
Europa, mano skausmo motina, ag, nusiprausk tu nuožmų veidą, karo randais sužalotą,
ir ritualą senąjį pakeisk –
tai tavo dukterys, tai tavo seserys pas lentą ešafoto
sukviestos klaupiasi su jo mirtim paženklintais vaikais.
Tegu jis alkanas, nuogas ir purvinas paliks negyvą miestą –
namai betono, geležies ir plieno, augs aukštyn namai,
ir liekno samana žila, cidrono kedrų švyturiai jam kelią švies ten
gūdžiojoj girių glūdumoj.
Tylus tebūna kaip tylus vidudienis,
tamsus tebūna kaip tamsi naktis,
tylus tamsus tylėdamas ten būdamas
žmogaus stebuklą pamatys.
Lakštingala, graudi pavasario poeta,
liūdnai giedodama brėkštant mišias su kėkštais, su geneliais pagiedos
toli nuo triukšmo, nuo žmonių, toli nuo viso svieto,
toli nuo katedrų, bazilikų šešėliuose šventvagiškos, pavargusios maldos.
Upelis po upelio juodos gelmės saulėn sunkiai kopia,
ir grimsta minios vandenin vidur žemyno –
nesisielok, nesielvartauk – kas skęs, nuskęs, o kas išplauks, klastingoji Europa,
tegu sau plaukia laivas Nemunu žemyn ...
Palyginkite eilėraštį „Bethlehem“ su Naujojo Testamento ištrauka apie Jėzaus gimimą. Ką nauja pasako eilėraštis? Kokios detalės išsiskiria atkurtame Betliejaus scenovaizdyje? Kaip kuriama besiartinančio svarbaus įvykio nuojauta?
BETHLEHEM
Ateina pranašas per Sadukėjos girią,
O kelias ilgas ir gilyn vis eis –
O džiaukis tu, Siono dukterie, užmiršus žemės myrį,
Ir veidą puošk, paleidusi kasas, ir stuomenį juodais plaukais.
Žvaigždžių maldoj nuaidi amžių maldos,
Ir ima gaust, ir ima gaust varpai!..
Miegokit, erodai, miegokit, skurdžios mirties valandos,
Miegokit, kūdikių tušti kapai...
Už jūsų miego mūsų dienos budi,
Miegos naktis, miegos mirtis, o jos ten vaikščios ir budės,
Kaip mintys skubančių išminčių kelią skubins,
Klajodamos, ieškodamos šventosios Bethlehem žvaigždės.
Praskris į vakarus pilkieji metų paukščiai,
Nupjautas šienas vys, gėlė pas vieškelį nuvys,
Banda ėdraus pakalnėje, bus nuganytos aukštumos,
Į marių dugną pasiners paviršiuje išgąsdinta žuvis...
Ir taip prijos prie miesto du pavargę pakeleiviai.
O vakaras, o vakaras, o juodu kur sustos?
Kur josit jūs, kur veda jus anos gatvelės kreivos,
Tu, Meilės motina, ir tu, Jaunystės sužadėtini skaistus?
Gyventojai negirdi jūsų eigasčio to stebuklingo,
Ir kiemsargiai, ir prievaizdos į vidų neįleis tuojau –
Gal ciesorius, gal kaifas kur po prasto vyno neužminga,
O artinas jau evangelija, o jau – – –
1934.XII.16.
NAUJASIS TESTAMENTAS,
Evangelija pagal Luką (Lk 2, 1-14), Č. Kavaliausko vertimas:
1 Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. 2 Toks pirmasis surašymas buvo padarytas Kvirinui valdant Siriją. 3 Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. 4 Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir giminės. 5 Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia. 6 Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį sūnų, 7 suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje. 8 Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą. 9 Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando, 10 bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. 11 Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas. 12 Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose“. 13 Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama: 14 „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“
Brazdžionio eilėraščiuose daug pakartojimų, anaforų, epiforų ir kitų stilistinių figūrų. Kokias funkcijas jos atlieka?
Poeto subjektui svarbu būti pasaulinio dėmesio centre. Jis kalba norėdamas būti išgirstas, tai oratoriaus laikysena. Kaip pakito poeto retorika atsidūrus išeivijoje?
Brazdžioniui būdinga poeto-katastrofisto moralinė laikysena, artėjančios grėsmės nuojauta. Kiek ji kyla iš bendrosios prieškario atmosferos, o kiek yra nulemta biblinio pasaulio pabaigos vaizdinio?
Parašykite rašinį „Pranašo vaidmuo B. Brazdžionio poezijoje“. Atkreipkite dėmesį į tai, kuriais Biblijos pranašų tekstais poetas galėjo remtis ir kas lėmė jo laikyseną XX a. vidurio katastrofų išvakarėse.
Kaip pokarinėje Brazdžionio poezijoje atsispindėjo išeivio nostalgija, įsipareigojimas „mylėti Lietuvą iš tolo“? Pagrįskite eilėraščių pavyzdžiais.
