6Klausimas
Rašytojas K. Saja šią viešąją kalbą pasakė LR Seime per Kovo 11 –osios šventę. Parašykite pavyzdžių iš teksto prie funkcinių stilių.
Pagal teisybę ir sąžinę, kad mums šioje vietoje nereikėtų liūdnai atsidusti, priminsiu jums seną bei linksmą istoriją. Viename kaime įsisiautėjo gerai šeriamas veislinis jautis. Jokie pančiai ir tvoros jau nebegalėjo jo nulaikyti. Vienas kitas sodietis nuo to jaučio jau buvo apšlubęs ar net galą gavęs. Per Oninių atlaidus gyvulys įsisuko į šventorių ir išvaikė procesiją, nes tą bestiją vyšninis klebono arnotas suerzino. Tada žmonės susirinkę nusprendė, kad stipriausi vyrai: kalvis ir dailidė, tą jautį privalo nugalabyti. Tiedu sutiko. Dailidė pasidirbins kuoką, kalvis įpratęs net staininius eržilus kaustyti, vakare pačiups tą jautį už ragų – taukšt, paukšt ir tam neraliuotam galvijui bus amen aleliuja. Vieną vakarą abu susiruošė. Dailidė atsivėdėjęs taukšt – jautis nė krust, dar sykį paukšt – jaučiui nė motais. Bet kalvis nebeiškentęs tam dailidei sako: „Klausyk, jeigu tu ir trečią kartą man taip tvosi kakton, aš galiu to jaučio nebenulaikyti.“ Tuo ir baigėsi senų laikų istorija. O mūsų laikais žurnalistai nedelsdami imtų lukštenti kokį seniūną, merą, policiją ir prokurorą iki pat viršaus. O kaip ten toliau, klausinėtų, koks to jaučio likimas? Vyksta tyrimas. Pradėta baudžiamoji byla. Tuo tarpu tiek. Praeina metai, jie ir vėl klausia, ar tiesa, kad tas jautis buvo įsibrovęs ne tik į bažnyčią, bet ir į banką. Ar jūs žinote, kas už to jaučio stovėjo? Atsakymas: dėl banko negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. Stovėjo ar nestovėjo, tyrimas kol kas tebevyksta. Dar po poros metų žmonės kalba, kad ten buvo karvė, o ne jautis. Dailidė ir kalvis tada buvo gerokai išgėrę. Karvė ar jautis, tai tik teismas gali nustatyti. Apklausiami liudytojai, paskirti teisėjai, prokurorai. Jeigu kas dabar užmintų mįslę – vienas sako: bėkim, bėkim; kitas sako: čia stovėkim; trečias sako: dar išgerkim, – tikriausiai būtų nesunku atspėti, jog tai greičiausiai – Lietuva. Mums labai trūksta Motiejaus Valančiaus, kuris garsiai ir įtaigiai pasakytų: „Mielosios mano avelės, juk tam mums ir duota galva, kad į antrą galą lapų nepribirtų“.
| Publicistinis stilius |