3Klausimas
Atlikite užduotį.
„Su Sruoga ir Jurgučiu buvau pristatytas kasti žemę, pilti į vagonėlius, o prikrautus
stumti į nurodyta kryptimi. Dirbome praplečiamai kaceto statybai. Ruošėm kalėjimą kitiems, po mūsų atvykstantiems. Darbas vykdomas nepaprasta sparta: iš visų jėgų skubėjom, risčia stūmėm sunkius vagonėlius. Bet tai ne viskas: pabėgių juostoje kas dvidešimt metrų stovėjo esesmanai ir mus pravažiuojančius plakė požeminiu elektros kabeliu. Tai buvo sąmoningo kankinimo stotys, jų išvengti negalėjai net nerdamasis iš kailio. Pradžioje vagonėlį stumdamas, buvau atsistojęs jo gale. Esesmanai plakdami keletą kartų mane parbloškė žemėn, rankos atsipalaidavo nuo vagonėlio briaunų. Tada Sruoga man liepė atsistoti vagonėlio vidury. Taip atsidūriau tarp dviejų stambaus kūno vyrų, Sruogos ir Jurgučio, kabelio smūgiai mane mažiau lietė, o daugiau juodu nukentėjo. Sugrįžęs į baraką paklausiau Sruogos, kodėl mane pastatė į vidurį. Jis, sujaudintas, atsakė:
- Juk tave esesmanai būtų užmušę.
Tada tesupratau jo intenciją. Kalba nutrūko, nes barake siautėjo šauksmai, mušimai ir
aimanos... Taip ir neatsidėkojau už parodytą draugiškumą.“
Mečys Mackevičius, „Laisvėje ir Stutthofo kacete“, Čikaga, 1972 m.
stumti į nurodyta kryptimi. Dirbome praplečiamai kaceto statybai. Ruošėm kalėjimą kitiems, po mūsų atvykstantiems. Darbas vykdomas nepaprasta sparta: iš visų jėgų skubėjom, risčia stūmėm sunkius vagonėlius. Bet tai ne viskas: pabėgių juostoje kas dvidešimt metrų stovėjo esesmanai ir mus pravažiuojančius plakė požeminiu elektros kabeliu. Tai buvo sąmoningo kankinimo stotys, jų išvengti negalėjai net nerdamasis iš kailio. Pradžioje vagonėlį stumdamas, buvau atsistojęs jo gale. Esesmanai plakdami keletą kartų mane parbloškė žemėn, rankos atsipalaidavo nuo vagonėlio briaunų. Tada Sruoga man liepė atsistoti vagonėlio vidury. Taip atsidūriau tarp dviejų stambaus kūno vyrų, Sruogos ir Jurgučio, kabelio smūgiai mane mažiau lietė, o daugiau juodu nukentėjo. Sugrįžęs į baraką paklausiau Sruogos, kodėl mane pastatė į vidurį. Jis, sujaudintas, atsakė:
- Juk tave esesmanai būtų užmušę.
Tada tesupratau jo intenciją. Kalba nutrūko, nes barake siautėjo šauksmai, mušimai ir
aimanos... Taip ir neatsidėkojau už parodytą draugiškumą.“
Mečys Mackevičius, „Laisvėje ir Stutthofo kacete“, Čikaga, 1972 m.
1
Daugelis XX a. vidurio lagerius ir kalėjimus pergyvenusių žmonių teigia, kad baisiausias jiems tekęs išbandymas buvo ne fizinis smurtas, šaltis, badas, ligos ar sekinantis darbas, o moralinis, dvasinis gniuždymas. Vienas garsiausių SSRS politinių kalinių ir disidentų, Nobelio premijos laureatas Aleksandras Solženycinas garsiojoje trilogijoje Gulago archipelagas išsamiai aptaria sovietinio lagerio poveikį kalinių dvasiai. Jis pripažįsta, kad daugelis neatlaikė pažeminimų ir palūžo, buvo tokių, kurie stengdamiesi žūtbūt išgyventi vogė paskutinį duonos kąsnį iš likimo draugų, sutiko bendradarbiauti su lagerio administracija, šnipinėjo savo bendrus ir t.t. Tačiau visų demoralizuoti nepavyko, autorius mini daugybę konkrečių atvejų, kaip pačiomis žiauriausiomis aplinkybėmis kaliniai ne tik išsaugojo žmogiškąjį orumą, vidinę laisvę, bet ir sutvirtėjo dvasia, tapo moraliniu autoritetu aplinkiniams. Karo ir pokario metų prisiminimuose rasime daugybę dvasinės laisvės ir humanizmo išsaugojimo pavyzdžių. Prisiminkite D. Grinkevičiūtės ir P. Levi memuarus. Perskaitykite bei apmąstykite žemiau pateiktas ištraukas ir parašykite rašinį „Kaip išsaugoti orumą nužmoginimo sistemoje? XX a. vidurio liudijimai“.