2Klausimas
Atlikite užduotį.
Iš B. Sruogos įvado J. Baltrušaičio poezijos rinkiniui Ašarų vainikas (Kaunas, 1942)
„Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, - tai aukštosios akimirkos, kurių metu
žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingu. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų. […] Aš norėčiau visiškai atsiplėšt nuo nešvarios žemės ir gyvent pasauly, sukurtam „iš grynosios išminties“, ir į viską žvelgt nuo tų mėlynųjų kalvų, kurios, nors žeidžia kojas, bet neteršia žaizdų, - su atlaidumu žemyn. […] Pasaulis yra vaizdas, gal geriau šešėlis, mestas į lūžinėjančias formas. Jis praeina.
Tačiau reikia tenkintis tuo, ką turime. Prieš keletą dienų aš parašiau tokį eilėraštį, kuris dėl
savo formos silpnumo negali eiti rodomųjų skaičiun. Vienas posmas skamba šitaip:
Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas
Sukaustė protą ir jausmus...
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
Pasauli, man prasmingas ir gražus.
Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys
esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest.
Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.
Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nušviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg
degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per
visas dienas lyg nepasiekiama saulė.”
Iš V. Mačernio laiško Bronei Vildžiūnaitei, Šarnelė, 1942 m.
„Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, - tai aukštosios akimirkos, kurių metu
žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas, ir aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai vertingu. O mano didžiausias troškimas yra visus išmokyti geist tų aukštųjų akimirkų. […] Aš norėčiau visiškai atsiplėšt nuo nešvarios žemės ir gyvent pasauly, sukurtam „iš grynosios išminties“, ir į viską žvelgt nuo tų mėlynųjų kalvų, kurios, nors žeidžia kojas, bet neteršia žaizdų, - su atlaidumu žemyn. […] Pasaulis yra vaizdas, gal geriau šešėlis, mestas į lūžinėjančias formas. Jis praeina.
Tačiau reikia tenkintis tuo, ką turime. Prieš keletą dienų aš parašiau tokį eilėraštį, kuris dėl
savo formos silpnumo negali eiti rodomųjų skaičiun. Vienas posmas skamba šitaip:
Aš nežinau, kodėl šiandien toks pavargimas
Sukaustė protą ir jausmus...
Ak, būki dar, nors dūžtančiose formose,
Pasauli, man prasmingas ir gražus.
Todėl mokėkime gyventi nors dūžtančiose formose. Mes patys esame šviesa, mes patys
esame saulė, todėl neaimanuokime, jei aplinkui tamsu, mes nemokame sau kelio nušviest.
Kiekvienas nešam sielą lyg žibintą. Ir ką aš padarysiu, jei mano žibintas silpnai šviečia.
Tačiau aš norėčiau, norėčiau visiems nušviesti kelius. Aš norėčiau, kad kas nors mane lyg
degantį ugnies kamuolį išspjautų dangaus gelmėn. Ir aš tada šviesčiau virš jūsų galvų per
visas dienas lyg nepasiekiama saulė.”
Iš V. Mačernio laiško Bronei Vildžiūnaitei, Šarnelė, 1942 m.
1
Perskaitykite žemiau pateiktą Balio Sruogos įvado Jurgio Baltrušaičio rinkiniui Ašarų vainikas ištrauką (1941, paskelbta 1942) ir Vytauto Mačernio laiško ištrauką (1942). Tai du stoiškos egzistencinės laikysenos pavyzdžiai XX a. vidurio lietuvių kultūroje. Šias nuostatas lėmė ne tik istorinių kataklizmų kupinas gyvenamasis laikotarpis, bet ir filosofinis kontekstas, anuomet populiaraus vokiečių filosofo Frydricho Nyčės (Friedricho Nietzsche‘s) raginimas statyti namus ant Vezuvijaus. Lygindami abu tekstus, išskirkite juose reiškiamas nuostatas, idėjas, ir suformuluokite jas keliomis tezėmis, savais sakiniais taip, kaip jas suprantate.