3Klausimas
Palyginkite Simono Daukanto ir Maironio tekstus
Simonas Daukantas
Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje
(Ištrauka)
[Mūšis prie Mogilnos]
Tame pačiame laike Rimgaudas, didysis Lietruvos kunigaikštis, platino ir stiprino savo valstybę pietuose. [...] Atėję gudai su visa savo galybe gulė [puolė] ant lietuvių, prasidėjo kruvina ir didžiai maringa [mirtį nešanti] mūša [mūšis]: ragotinės [ietys] vien paškėjo lūždamos, o kardai ir kalavijai žiebavo, vyrai kai ąžuolai abiem pusėm virto, vienok lietuviai atgrūdo [atrėmė] gudus, kurie, vėl susirindoję [susirikiavę], gulė [puolė] kartas po karto ant lietuvių, bet paliko atgrūstais [atremti]; jau karvietė [mūšio laukas] nuskleista svietu [nuklota žmonėmis], žirgais ir ginklais niūksojo, o mūšos galo dar nebuvo, ilgainiui gudai pradėjo gurti [silpti] ir nebsuskubėjo taip veikiai vėl susirindoti [susirikiuoti]. Rimgaudas, tą pamatęs, žiebų veikumu [žaibų greitumu] gulė [puolė] ant suniukusių [pakrikusių] gudų. Čia jau nebe mūša, bet pjūtis prasidėjo: kaipogi gudai, suniukę, painiodamies su kitas kitu, virto po kojų lietuvių pergalėtojų, pačiudu [patys du] kunigaikščiu Sviatoslavas ir Dimirtas paliko karvietėj beklaksančiu su daugybe kitų karvedžių. [...] Šiandien dar platūs kapai ir kaimas, nuo tų kapų Mogilna vadinamas, liudija ateinantiems amžiams didžiai rūstą ir kruviną dieną, buvusią toje vietoje. [...] [Mūšis prie Karsakiškio] Vos išėję vokiečiai į lygius laukus išvydo lietuvių vėliavas ir paparčius [tam tikras vėliavas] blizgančius, o kariauną jų trakšančią jau rindose [eilėse]. [...] Visų pirma iššoko iš abiejų pusių narsieji kapotis, tiems išnykus, lietuviai leido vylyčias [strėles], kai krušą išbėrė ant virstančios ant savęs vokiečių sienos, kurią atrėmė savo siena, vokiečiai vėl antgulė siena, kurią lietuviai vėl atrėmė siena. [...] Jau šūsnys suverstų žirgų, svieto [žmonių], garsių garsesnių karvedžių gulėjo karvietėj [...], dar nebuvo pergalės. [...] Vokiečių kariauna pradėjo gurti [silpti], o jos užpakaly dulkės rūkti – ženklas, jog jau skrieja [bėga] šalin. Tame akimojy Rimgaudas gulė su visa savo siena kai perkūnija ir vienu akiesa mirkterėjimu jotis [raiteliai] lietuvių apsiautė vokiečių kariuauną. Čia jau ne mūša, o pjūtis prasidėjo. Vokiečiai, viens už kito kliūdami, gelžyti ir variuoti, kniuso ir virto kai ąžuolai po klojų pergalėtojų [...].
Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje
(Ištrauka)
[Mūšis prie Mogilnos]
Tame pačiame laike Rimgaudas, didysis Lietruvos kunigaikštis, platino ir stiprino savo valstybę pietuose. [...] Atėję gudai su visa savo galybe gulė [puolė] ant lietuvių, prasidėjo kruvina ir didžiai maringa [mirtį nešanti] mūša [mūšis]: ragotinės [ietys] vien paškėjo lūždamos, o kardai ir kalavijai žiebavo, vyrai kai ąžuolai abiem pusėm virto, vienok lietuviai atgrūdo [atrėmė] gudus, kurie, vėl susirindoję [susirikiavę], gulė [puolė] kartas po karto ant lietuvių, bet paliko atgrūstais [atremti]; jau karvietė [mūšio laukas] nuskleista svietu [nuklota žmonėmis], žirgais ir ginklais niūksojo, o mūšos galo dar nebuvo, ilgainiui gudai pradėjo gurti [silpti] ir nebsuskubėjo taip veikiai vėl susirindoti [susirikiuoti]. Rimgaudas, tą pamatęs, žiebų veikumu [žaibų greitumu] gulė [puolė] ant suniukusių [pakrikusių] gudų. Čia jau nebe mūša, bet pjūtis prasidėjo: kaipogi gudai, suniukę, painiodamies su kitas kitu, virto po kojų lietuvių pergalėtojų, pačiudu [patys du] kunigaikščiu Sviatoslavas ir Dimirtas paliko karvietėj beklaksančiu su daugybe kitų karvedžių. [...] Šiandien dar platūs kapai ir kaimas, nuo tų kapų Mogilna vadinamas, liudija ateinantiems amžiams didžiai rūstą ir kruviną dieną, buvusią toje vietoje. [...] [Mūšis prie Karsakiškio] Vos išėję vokiečiai į lygius laukus išvydo lietuvių vėliavas ir paparčius [tam tikras vėliavas] blizgančius, o kariauną jų trakšančią jau rindose [eilėse]. [...] Visų pirma iššoko iš abiejų pusių narsieji kapotis, tiems išnykus, lietuviai leido vylyčias [strėles], kai krušą išbėrė ant virstančios ant savęs vokiečių sienos, kurią atrėmė savo siena, vokiečiai vėl antgulė siena, kurią lietuviai vėl atrėmė siena. [...] Jau šūsnys suverstų žirgų, svieto [žmonių], garsių garsesnių karvedžių gulėjo karvietėj [...], dar nebuvo pergalės. [...] Vokiečių kariauna pradėjo gurti [silpti], o jos užpakaly dulkės rūkti – ženklas, jog jau skrieja [bėga] šalin. Tame akimojy Rimgaudas gulė su visa savo siena kai perkūnija ir vienu akiesa mirkterėjimu jotis [raiteliai] lietuvių apsiautė vokiečių kariuauną. Čia jau ne mūša, o pjūtis prasidėjo. Vokiečiai, viens už kito kliūdami, gelžyti ir variuoti, kniuso ir virto kai ąžuolai po klojų pergalėtojų [...].
1
Perskaitykite ištraukas iš S. Daukanto istorijos „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ (1850) ir jose pateiktus Lietuvos viduramžių mūšių vaizdus palyginkite su kovų scenomis, sukurtomis Maironio istoriniuose eilėraščiuose „Milžinų kapai“ ir „Oi, neverk, motušėle“ (1895–1927). Kas bendra tarp tų tekstų? Kokiomis meninėmis priemonėmis kuriami mūšio vaizdai istoriniuose ir poetiniuose tekstuose? Aptarkite, kuo reikšmingas pasakojimo vaizdingumas, kaip jis veikia istorinę atmintį? Aptarkite vaizdingumo, įsimintinų vaizdų reikšmę dabartiniuose istoriniuose romanuose ar kino filmuose.