Žemaitė,
Autobiografija
(Ištrauka)
[1861–1863] Pradėjom su samdytoms mergaitėms dainuoti, draugauti. Įsivesdamos į [Šėmų dvaro] pakajų [saloną] prie fortepiono, mokinomės nuo jų lietuviškų dainų ir gaidų. Ir čia man geriau sekėsi, nes aš iš mažo daug dainų mokėjau ir gaidas žinojau; įėjo į madą liuosybė [laisvė], lygybė... [...] Per žiemą taip maišosi, lygu mielės kilo, putojo: vis slapta, vis pašnibždomis rokavosi, tarėsi... Kokie tai komitetai susitvėrė iš ponų, kunigų; taipgi ir ponių komitetai. Jau pradėjo balsiau apie karę šnekėti: – Visi ponai jaunieji, visi ponaičiai eis į miškus, ves mužikų [valstiečių] pulkus... Ponios, panelės, likusios namie, rūpinsis sukilėlių maistu, statys [tieks] į gires kas duoną, kas mėsą, kas pieną... kas drobužius, skalbinius... [...] [I]r tas taip žingeidu, taip svarbu žinoti: trokštame prisidėti prie tokio didelio, svarbaus darbo – tėvynę apginti. [...] Džiaugiamės ir drebančia širdimi laukiame tos pradžios karės: „Už tėvynę, už šventą tėvynę“. Tokias ir tam panašias dainas dainavom sykiu su lauko darbininkėms. Mokinome jas patriotiškų dainų, bet tos daugiausiai lenkiškos, o prastos mergaitės tik lietuviškai tesupranta...
Jonas Basanavičius
Mano gyvenimo kronika ir nervų ligos istorija.
1851–1922m.
(Ištrauka)
Gimęs ir užaugęs tyrai lietuviškame kampe, aš jau nuo mažų dienų, po tėvų įtekme, buvau pradėjęs savyje lietuvišką gaivinti dvasią. Pirmos lietuviškos knygos – išskyrus „Aukso altorių“ ir „Garbę Dievo“ – kurios mano rankosna pateko, buvo M. Akelaičio rašytas veikalėlis „Sveika Marija ir gyvenimas Panos Švenčiausios“ (Vilniuje, 1860), kun. J. Dovydavičiaus „Šiaulėniškis senelis“ (Vilniuje, 1860) ir kun. Aleknavičiaus „Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės“ (Vilniuje, 1861); pirmi dvi knygi dėl jų skaisčios kalbos ir vėliau ne kartą dar skaičiau. Antroje klasėje būdamas pradėjau, nors menkas, daineles rašyti, vėliau ir lenkų kalba, ir gana daug buvau prirašęs, bet paskui beveik visas sudeginau; tik vienas Lenartavičiaus „Pavasario“ („Wiosna“) vertimas buvo spausdintas 1882 m. „Lietuviškoje Ceitungoje“. Antroje ar trečioje klasėje būdamas pradėjau lietuvių dainas užrašinėti, iš mokinių girdėtas; trečioje klasėje esant man teko susipažinti su Duonelaičio „Metais“, iš kun. J. Čėsnos gautais, su Mickevičiaus, o vėliau ir su Syrokomlės (Kondratavičiaus) poezijomis; šito pastarojo melancholiškos dainos ypač man patiko. „Konradą Valenrodą“ Syrokomlės „Margier“ [„Margiris“] daugybę kartų skaičiau ir kuone viską iš atminties atkartoti buvau išmokęs. Pirmąsias žinias iš lietuvių praeities nuo mano tėvo įgijau; tai buvo žinios apie mūsų krašto baudžiavą ir k.; vėliau Stryjkovskio „Kronika polska, litewska, žmudzka“ (Królewiec, 1582) [„Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių kronika“, Karaliaučiuje, 1582] buvo mano vadovu; Guagnini, Dlugoszas, Kromeras ir k. kronistai [kronikininkai], o vėliau Kraševskio raštai turėjo didelę į mane įtekmę, ir aš gimnazijoj dar būdamas patogiai buvau su lietuvių istorija susipažinęs.
Vincas Kudirka,
Iš mano atsiminimų keletas žodelių
(Ištrauka)
Pabaigiau gimnaziją su ta mislia [mintimi] ir jausmu, kad lietuviu būti lyg nepritinka, ypač jog tada visi tyčiojosi iš kokių ten litvomanų [...]. Sakydavau,kad aš sykiu lietuvis ir lenkas, nes istorija sujungė lenkus su lietuviais. Mat prisipažinimu pusiau prie lenkystės tariau atpirksiąs nors pusę tos kaltės, kad aš lietuvis. O veidmainingas besiteisinimas pagedusio jauno vaikino! To paviršutinio teisinimosi prieš kitus ir prieš patį save man išteko, ypač jogei nepasitaikė nė vienos apystovos [aplinkybės], kuri būtų privertusi mane dirstelti į tuos dalykus giliau. Su tokiomis nuomonėmis apie mano tautystę įstojau į universitetą, vieną iš tų, kur lietuvių buvo labai mažai, o ir tie beveik nepasipažinojo vienas su kitu. Žinoma, nuovoka Lietuvos, lietuvystės vis labyn ir labyn dilo iš mano proto…Parvažiavau iš universiteto ant vasaros į Lietuvą. Vienas kunigas papasakojo man, kad išeisiąs lietuviškas laikraštis, parodė savo lietuviškai rašytas eileles ir Basanavičiaus laišką apie aną laikraštį. Perskaičiau laišką ir… smilktelėjo lyg širdyje. Smilktelėjo ir vėl,rodos, nieko. „Bawią się dzieci“ [Žaidžia vaikai], – pamislijau sau lenkiškai. Tik nuo tos valandos gana tankiai pradėjo skraidyti po mano galvą mislys apie Lietuvą, lietuvius, lietuvystę, širdis vienok ant tų mislių neatsiliepdavo…Potam, ar į pusmetį, gavau Nr. 1 „Aušros“. Žiūrau, ant pirmutinio puslapio stovi Basanavičius.„Pranašas“, – pamislijau tada apie Basanavičių jau lietuviškai. Ėmiau skubiai vartyti „Aušrą“ ir… neprimenu jau visko, kas su manim paskui darėsi… Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą, nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio…rodos, girdėjau Lietuvos balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli,kur ikšiol buvai?“ Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo, kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu… Potam pripildė mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis… Rodos,užaugau išsyk ir ta pasaulė jau man per ankšta… Pajutau save didžiu, galingu: pasijutau lietuviu esąs…Ta valanda antrojo užgimimo perdaug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau ją užmiršti. Negaliu taipogi užmiršti, kad ir nepripažinti, kad už tą valandą esu kaltas Basanavičiui. Neužilgo [Netrukus] susižiedavau su Lietuvos literatūra ir iki šiai dienai savo sužieduotinės neapleidžiu.
Mykolas Roemeris,
Autobiografija
(Ištrauka)
Šiek tiek vėliau – gal apie 1900–1901 m., – jau išaugęs, – aš išgirdau ir sužinojau [...], kad lietuvių tautinis judėjimas eina savo atskirais keliais, skiriasi nuo lenkų ir stengiasi sudaryti savarankišką tautos vienetą, nebepriklausomą nuo bet kurios kitos tautos. [...] Bet aš turėjau sau pastatyti [iškelti] klausimą, koks gi turi būti mano santykis su šiuo [lietuvių tautiniu] judėjimu. Žinoma, aš negalėčiau eiti prieš jį; bet ar man tinka pačiam dalyvauti jame? Man rodėsi, kad šis klausimas jau esąs išspręstas ne mano, bet paties lietuvių judėjimo; pastarasis apsireiškęs grynai lietuviškas esąs, jis remsiąsis išskirtinai lietuvių kalba, jis steigiąs lietuvių ne teritorinį, bet grynai personalinį tautinį vienetą; taigi jo eilėse nesą vietos žmonėms, kurie, kaip aš, yra jau pasisavinę lenkų kalbą ir lenkų tautinę kultūrą [...]. Ir aš pasivadinau galutinai lenku, radau, kad mano vieta ne lietuvių, o lenkų tautos eilėse. [...] Aš dar tuomet aiškiai nesupratau, kad mano oda yra savotiška – ne grynai lenkiška ir ne grynai lietuviška, bet ypatinga sukombinuota, kurioje randasi taip lenkystės, taip lietuvystės žymės – sena Adomo Mickevičiaus oda, ypatingas mūsų tėvynės istorijos padaras, – oda, kurioje ir siela ypatinga, – ne lietuviška, bet ir ne lenkiška. [...] 1904 m. atvyko Paryžiun keli jauni lietuviai; tai buvo tikri lietuviai, tautiškai susipratę. Jų tarpe buvo studentas Juozas Petrulis, atvykęs iš Šveicarijos (mano kaimynas, kilęs iš Rokiškio apskrities Ragelių parapijos Audros kaimo, dabar – Rokiškio gimnazijos mokytojas). [...] Pirmieji mano pasikalbėjimai su Juozu Petruliu paveikė į mane kaip naujo pasaulio atidengimas, kaip tiesos saulė, kuri būtų iš karto užtekėjusi mano psichikoje ir pašalinusi mano sielos naktį. [...] Aš aukščiau išdėsčiau, kaip aš pasisakiau lenku ir išbraukiau iš savo sąmonės lietuvybę, kuri mano sieloje buvo sutapus su lenkybe. [...] Aš troškau Lietuvos, aš mylėjau ją vaikišku jausmu, ir man buvo skaudus šis psichinis pasišalinimas iš jos gyvenimo. Aš maniau, kad tai esą reikalinga ir nuoseklu, bet aš nebuvau šiuo patenkintas. Aš mylėjau ir myliu lenkus, bet jaučiuosi jų tarpe svetimas, bet man to neužtekdavo. Lietuvos idėja viliojo mane, bet aš dirbtinai stengiaus atsikratyti nuo jos, kaipo nuo šmėklos, kad ir brangios mano jausmams, bet jau amžinai mirusios ir palaidotos, nes aš maniau, kad tokia mano meilės Lietuva žuvusi, o naujoje tautinėje Lietuvoje dėl manęs vietos nesą. Ir kai Juozas Petrulis pirmą sykį atvyko pas mane ir pradėjo man kalbėti apie [lietuvių studentų draugijos] „Lituanijos“ sumanymą, siūlydamas ir man prisidėti, aš iš karto jam atsakiau. Pareiškiau jam mano nusistatymą, nurodžiau, kad lietuvių tautinį judėjimą lydi mano nuoširdžios simpatijos, bet kad aš, būdamas lenkas, nenoriu klastoti lietuvių darbo savo veikimu ir privalau dirbti lenkų dirvoje. [...] Jis kreipė mano domę į tai, kad Lietuva esanti painesnis ir pilnesnis dalykas, negu ji man atrodantisi, ji esanti tam tikras teritorinis istoriškas gyvas socialinis junginys, apimąs visą kompleksą įvairių kitų junginių; aš esmu šio junginio dalyviu, šia prasme – Lietuvos piliečiu. [...] Aš klausiaus jo žodžių ir tegalėjau gėrėtis jais. Aš stebėjaus šių minčių aiškumu ir tiesa. Aš supratau, kad ligšiolinis mano nusistatymas buvo dirbtinas. Aš džiaugiaus, kad štai pagaliaus man pradeda aušti sąmonėje, ir kad ši aušra gražiai iš naujo jungia mane su Lietuva ir taip maloniai tenkina mano jausmus, mano troškimus Lietuvos. Ir šioje naujoje šviesoje viskas man atrodė taip sava, taip įprasta, taip aišku, lyg aš būčiau atgavęs kokį brangų pamestą turtą, lyg būčiau grįžęs į mano jausnystės ir kūdikystės jausmų ir sąvokų šaltinius! Aš jaučiau, kad iš Petrulio lūpų aš gaunu tą mano sielos tiesą, kuri jau bus mano gyvenimo tiesa. Amen. Tas taip ir buvo.
