Atgal į sąrašą Pranešti apie klaidą T XIX a. literatūra ir kultūra / Mąstyk ir kurk / 4

4Klausimas

Palyginkite Maironio ir Jono Aisčio eilėraščius

Simonas Daukantas
„Pratarmė“
(Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, 1845)
[...]
Jei tiktai pažvelgsim į pačią Lietuvos tautą, kalnėnų ir žemaičių, aiškiai tenai matysim, jog ta tauta ne vien praėjusiuose amžiuose, bet jau gilioj senovėj yra perkentėjusi didžiai didelius savo ūkės ermyderius [permainas, sumišimus], nesgi turi sau ypatingą kalbą, būtinai įvairią [skirtingą] nuo kitų kalbų, o aiškesnę ir skaistesnę už visas šiandien kalbamas, kurioje visa gal permanyti ir visa apreikšti; nuo tokios jos kalbos gali kožnas [kiekvienas] aiškiai numanyti, jog angis [kadaise] yra turėjusi savo ypatingą tikybą, rėdą [santvarką], vyresnybę ir diduomenę, beje: savo viešpačius, rykius ir kunigaikščius, kurie viena kalba su svietu [žmonėmis, liaudimi] yra kalbėję; pati tauta plačiai gyvenusi ir didžias pažines [pažintis] yra turėjusi su tolimais kraštais, kurių pirmieji vardai, nuo lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, pramanyti, lig šiai dienai užsiturėjo. Vienok viso to šiandien nebėra: kaipogi pati aptvinusi svetimomis tautomis, jos viešpačiai, karaliai, kunigaikščiai ir patys jos kunigai kalbantys jau svetima kalba, svetimą rėdą [santvarką], svetimą tiesą sekanti, trumpai sakant, savo pavasario žalių lapelių nieko nebturinti, tiktai vienus minavojamus [minimus] savo veikalus senovės raštuose, it giria žiemos laiku savo žagarus rodanti, tarp kurių tiktai viena pati jų kalba it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šiai dienai tebžaliuoja, kaipo ženklas viso to buvusio. [...] [A]š čia užsiėmiau [lietuvių] būdą, dabą [papročius], tikybą, ūkės rėdą [valstybės santvarką], karybą, prekybą ir mantą, arba pinigus, trumpai išrašyti pagal tą, kaip senovės raštininkai išrašę paliko ir ką dar pačios patarlės, kalboj tebesančios, tvirtina, dėl to vien, idant ilgainiui nepragaištų tie brangūs bočių prabočių palaikai, kurie tarp mūsų dar iki šiai dienai užsitvėrė, minėdamas užvis didžiau ant to, jog šventi vyrai ir svieto išminčiai liepia sekti įpėdin savo bočių prabočių būdą ir aplamiai jo nekleisti [apskritai jo neišsižadėti].

Jonas Basanavičius
„Prakalba“
(Aušra, 1885)
[...]
Kaip kiekvienas žmogus, atsimindamas visą savo gyvenimo bėgį, atsižiūrėdamas atgalios mato ir numano, kas jis yra buvęs ir kuomi tapęs, supranta, kokių savo ypatybių dėlei jis tapęs toks, o ne kitoks; taip ir visa mūsų giminė (tauta) turėtų atminti ir pažinti praėjusį laiką, kurį yra gyvenus ant šios Lietuvos žemės, ir visus laimingus ir nelaimingus atsitikimus, kurie šiokiu ar tokiu būdu padarė mūsų giminę tokią, kokią šiandie regime, ir pavedė ją tiems vargams, kuriuose mes gyvename. Jau daug šimtų metų praėjo, kaip paliovė Lietuvos giedruotose padangėse spindėjus žvaigždelė, kuri mūsų tėvų tėvams švietė; tamsi, neperregima ūkana apsiautė mūsų linksmą senovėje žemę; visokie vargai ir sunki, o ilga verguvė išdildė iš atminties mūsų paminėjimus laimingesnio ir nevargingo gyvenimo; užmiršome, kuomi mes senovėje buvome, ir tikt retoj jau dainoje ar pasakoje randi paminklą minavotą iš praeitinės mūsų. . . . Liko dar kalba mūsų garbinga, apie kurią mes galime drąsiai su mokintu viru ištarti: „Die Sprache ist unsere Geschichte“ [„Kalba yra mūsų istorija“]. Šiaip – viskas pragaišo, o ir tas mūsų vienintelis skarbas [turtas] – kalba, teipogi nyksta. Mūsų tad ypatingiausias ir didžiausias rūpestis bus – duoti pažinti mūsų broliams Lietuvoj nusidavimų senovės gadinės ir veikalų mūsų garbingų sentėvių, kurių darbus ir tėviškės meilę užmiršę nežinome mes patys, kurių tėvų esame sūnūs bei nepočiai (anūkai, vaikų vaikai). Jei kožnas geras ir patogus sunus guodoja [gerbia] savo tėvus ir tėvų tėvus, tai ir mes, Lietuviai, šios gadynės, turime sekti pavyzdį gerų sūnų senovės Lietuvos; todėlei pirmių pirmiausiai turime pažinti jųjų senovišką gyvenimą, būdą, dabą ir tikybą, jųjų darbus ir rūpesčius; nes jų gyvenimą pažinę, pažinsime geriaus juos, o juos pažinę ir patys pasižinsime. [...] Šitus savo pažadus išpildytti iš gilumo širdies norėdami, mes netrokštam dėl savęs kitokio pelno ir naudos, vien kad mūsų žodžiai pultų ant gražios dirvos ir atneštų šimteriopą dvasišką naudą Lietuvai. . . . Su Viešpaties pagalba mes kiek pajėgdami ir įmanydami triūsimės ir ruošimės, tos dūmos budami [manydami], jog ir mūsų darbas gali buti naudingas. Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistu ir Lietuvos dvasė! Toks mūsų troškavimas ir noras. Prahoj. B.

1 Perskaitykite ištraukas iš Simono Daukanto lietuvių kultūros istorijos Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių „Pratarmės“ ir Jono Basanavičiaus „Prakalbos“ pirmajam lietuviško laikraščio Aušra numeriui. Kokie motyvai skatino istoriką ir laikraščio redaktorių imtis šių darbų? Kokie yra jų darbų tikslai? Kaip nusakoma istorinės savimonės reikšmė asmens tapatybei? Parašykite samprotavimo rašinį: „Žmonės, nežinantys istorijos, visada lieka vaikai“ (senovės romėnų posakis).

Baigti